Pasakos – vieni rykiausių ir inomiausių tautosakos kūrinių. Pasakos yra skirstomos į daugelį tipų. Vienas inomiausių ir įdomiausių tipų yra stebuklinės pasakos, kuriose pasakojamos neįtikinamiausios istorijos. Pasakų veikėjai yra skirstomi į teigiamus ir neigiamus personaus. Daniausiai pasakų personaai yra idealizuojami. Kiekvienas jų pasiymi tik jiems vieniems būdingomis savybėmis ir charakterio bruoais. Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos, kurios daniausiai pasibaigia teigiamų, gerųjų personaų pergale. Isamiausia gerąsias ir blogąsias mogaus savybes atskleidia pasakos apie pamočių ir nalaičių kovas. Pasakos apie nalaitėles ir pamotes pagal motyvus yra skirstomos į tam tikras grupes. Kartais pasakose pasakojama apie vyrą, po monos mirties vedusį kitą moterį, daniausiai piktą raganą, kuri nori atsikratyti podukros. iai grupei galime priskirti lietuvių liaudies pasaką “Nalaitė ir karvė”. Pasaka “Elenutė ir pamotė” yra priskiriama grupei, kurioje pasakojama apie tai, kaip pikta pamotė nekenčia ir persekioja vargę nalaitėlę. Trečioje grupėje yra pasakojama apie isiųstą nalaitėlę, kuri u savo gerumą yra apdovanojama sutiktos demonikos būtybės ar stebuklingos pagalbininkės. iai grupei būtų galima priskirti pasaką “Mergytė mekos trobelėje”. Pasakoje “Elenutė ir pamotė” pikta pamotė nori atsikratyti geros podukros. Jai ji ikasa duobę ir pripila kartų arijų. Apie baisią pamotės klastą nalaitėlei pranea uo ir gaidelis. Kaip inome, pasakos yra sukurtos tam, kad paieptų monių ydas ir atskleistų lietuvių liaudies trokimus. Todėl piktoji pamotė, papūtus stipriam vėjui, sudega jos pačios ikastoje duobėje. Gali būti, kad ir dabar pagal ią pasaką liaudyje yra sakoma: nekask kitam duobės, nes pats įkrisi. Pasaka “Nalaitė ir karvė”, kaip ir daugelis pasakų apie nalaitėles, prasideda tuo, kad mirus motinai, tėvas parsiveda piktą pamotę. O podukros – geros, darbčios ir graios. Podukra ioje pasakoje vaizduojama labai gera ir darbti – “anksti igena, vėlai pargena”. Pamotės dukra tikra prieingybė, kaip diena ir naktis. Pamotė labai pavydi podukrai, todėl duoda jai sunkiausius darbus. Nalaitėlės uduočių vykdymas dar labiau pabrėia podukros gerumą, bei darbtumą. Bet nalaitėlė u savo gerą būdą susilaukia pagalbos i karvutės. Tai dar labiau sustiprina pamotės pavydą. Tokio tipo pasakose pamotės daniausiai turėdavo neribotą valdią, ir niekas joms negalėdavo pasiprieinti. Pamotė, norėdama įskaudinti nalaitėlę, sugalvoja nuudyti karvutę. Ir nors nalaitėlė suino pamotės sumanymą, nei ji, nei jos tėvas jau nieko nebegali padaryti. Bet prie mirtant karvutei, nalaitėlei yra atskleidiama karvutės paslaptis. Tiksliai įvykdiusi karvutės nurodymus, nalaitėlė yra apdovanojama graiu ir turtingu jaunikaičiu, kuris veda nalaitėlę. Ir vėlgi gėris triumfuoja, ir pasaka baigiasi laimingai. Pasaka “Mergytė mekos trobelėje” viena inomiausių lietuvikų pasakų apie nalaitėles. i pasaka pasiymi variantų gausumu. Daniausiai joje pamotė atsikrato nalaitėlės, isiųsdama ją į gūdų miką. Palikta nalaitėlė uklysta į atokią miko trobelę. Trobelėje gyvena meka ar kita mitinė būtybė. ioje pasakoje vėlgi labai pabrėiamas nalaitėlės gerumas, darbtumas ir nuolankumas visikai nepaįstamai būtybei. Meka paprao padaryti įvairius darbus: nuo jos įkėlimo iki valgio paruoimo. ioje pasakoje didelį vaidmenį atlieka ir maa pelytė. Jai nalaitėlė duoda maisto ir vėliau susilaukia atlygio: pelytė ją igelbėja nuo mirties. Iauus naujam rytui nalaitėlė u gerus darbus gauna daug turtų. Nalaitėlei grįus namo su dideliu turtu, pamotė labai nustemba. Ir norėdama gauti tokius pat turtus, ji ileidia savo dukrą į miką. Bet stebuklinėse lietuvių liaudies pasakose daniausiai pamotės dukros yra vaizduojamos negraios, nepatrauklios ivaizdos. Darbus jos daro atmestinai, todėl labai danai susilaukia blogo atlygio. Taip atsitinka ir ioje pasakoje. Pamotės dukra darbus daro be jokio kruoptumo, nuoirdumo, nepamaitina maos pelytės, ir u tai jos niekas neigelbėja nuo piktos mekos rankos. Nuo ios pasakos turbūt liaudyje ir kilo posakis “u gerą geru, u blogą blogu”. Ir vėlgi piktoji pamotė pasakos pabaigoje pasmerkiama ir nubaudiama, o paklusnioji podukra iauktinama. Paklusnios podukros paveikslu pasaka įkūnija nuolankumą ir pagarbą ne tik suaugusiems, bet ir kitiems seniems monėms, su kuriais ta mergaitė susiduria. U ias savybes ji visada pasakoje apdovanojama ir iauktinama. Jėgos, kurios skriaudia ir persekioja podukrą, pasakos pabaigoje pasmerkiamos ir nubaudiamos. Lietuvių pasakos apie pamotę ir podukrą sudaro vieną rykiausių grupių visose lietuvių stebuklinėse pasakose. Siuetų įvairumas ir jų variantų gausumas patvirtina ių pasakų gyvybingą ryį su liaudies gyvenimu. Pasakų idėjos adina gailestį skriaudiamam ir persekiojamam herojui ir jį iauktina, smerkia neteisybę, tinginystę, iurktumą ir monių ydas. Antgamtinės jėgos, stebuklingi, mitiniai veikėjai padeda įsigalėti teisybei.