Pamąstymai apie žmogų, gamtą ir pasaulėžiūrą

Gamta ir kultūra

Gamta ir kultūra atrodo neturi jokių tarpusavio santykių, bet tai tik pirmas įspūdis išgirdus kartu šiuos du žodžius. Gamta – tai neaprėpiama visatoje esančių gyvų būtybių visuma. Gamta, tai ir gyvūnija, ir augalija, ir visa tai, kas gyva. Tai begalinis, fantastiškas grožis, turintis kultūrinę reikšmę. Kultūra yra žmogaus materialinės ir dvasinės vertybės. Pirmiausia žmogus jaučia gamtos ir kultūros santykį. Gamta, kultūra, tai didelis grožis, kurį jis turi gerbti, saugoti ir tausoti. Žmogaus aplinka, kurioje jis gyvena, tai yra gamta, paarodo koks jis yra kultūringas. Taip pat ir nuo žmogaus kultūros priklauso kokia bus gamta. Šiuolaikiniai žmonės yra praradę šio gamtos ir kultūros santykio supratimą, nelabai supranta gamtos kultūrinę vertę. Juk gamtoje slypi visa žmogaus kultūra. Gamtoje yra pagrindinės dvasinės vertybės. Iš gamtos kilęs senasis Lietuvių pagoniškasis tikėjimas, senovės lietuviai melsdavosi gamtai, nes suprato jos vertę. Gamtoje yra ir materialinių vertybių. Tai ir minėtasis, pats vertingiausias, gamtos grožis. Žmonės gėrisi gamtos grožiu nacionaliniuose parkuose, rezervatuose. Šios vertybės pamažu nyksta iš šiio, pilno naujų technojogijų, pasaulio. Ar gamta liks mūsų gyvenime, priklauso tik nuo žmogaus.

Mitas ir tikrovė

Dažnai, gyvendami tikrovėje, net nesusimąstome apie tai, kas buvo praeityje, net neįsivaizduojame, kas galėjo dėtis prieš vieną tūkstantį ar du tūkstančius metų. Tai rodo tik ar

rcheologų rastos senųjų tautų paliktos liekanos, radiniai. Visa tai, ko dažnas žmogus nežino apie tuos laikus, gali perteikti mitas. Juose yra aprašomi legendinių herojų, dievų, pusdievių ir kitokių antikinių būtybių nuotykiai. O tai tikrai nepanašu į tikrovę. Galbūt mitas ir neparodo skaitytojui tikrųjų tų laikų įvykių, tų laikų tikrovės, bet mitas tikrai perteikia senųjų tautų religiją, pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę. Tai ir tėra vienintelis mito ir tikrovės panašumas. Kažin ar tikrai tais laikais buvo dievų, pusdievių ir kitokių, dabar atrodančių fantastiškais, gyvių. Mitas tėra tik dalis praeities tikrovės, bet iš tos dalies mes suprantame tų laikų pasaulėžiūrą, religiją bei filosofiją.

Pagoniškasis ir krikščioniškasis pasaulėvaizdis

Pagonybė ir krikščionybė – dvi skirtingos religijos, du skirtingi tikėjimai, turintys savo atskirus papročius, tradicijas, taip paat ir atskirus pasaulėvaizdžius. Pagoniškasis tikėjimas – tai senoji lietuvių tautos religija, kuri gyvavo iki XV amžiaus, kol buvo pakrikštyti paskutinieji pagonys. Pagonybe tikintys žmonės turėdavo daug garbinamų dalykų, kurie buvo gamtoje. Jie garbino medžius, gyvūnus. Tokie žmonės, tikėdami gamta, niekada nelietė jos, nes tai jų akimis buvo šventa. Bet koks rankos pakėlimas prieš gamtą pasibaigdavo žiauria bausme. Galbūt todėl, kad kadaise tikėjome pagonybe, šiandien neleidžia taip lengvai niekinti gamtos. Tačiau į mūsų gyvenimus per prievartą į galvas įrašyta krikščionybė apvertė pagonių gyvenimą į

kitą pusę. Krikščioniškoji mąstysena, filosofija nebuvo suprantama kaimo pagonių. Tai buvo naujos tradicijos, naujas dievas. Krikščionybė, tai tikėjimas į dieva, kurio niekas niekada nėra matęs, o kaip pagonis gali tikėti į nematomą dalyką, juk ankstesnieji garbinami dalykai buvo apčiuopiami, regimi. Tačiau kaip dabar matome pagonybė išnyko, o įsivyravo krikščionybė ir manau gana dar negreit išnyks.

Filosofija ir poezija

Filosofija – tai mąstymo menas. Mąstydamas, galvodamas žmogus sukūrė savo norimą aplinką, kultūrą. Taip pat mąstydamas jis atranda naujus atradimus. Poetui taip pat reikia mąstymo, kad jis sugebėtų kurti, rašyti eiles. Taigi, jei žmogus yra poetas, kuria poeziją, jis turi būti geras filosofas, turi turėti išugdytą mąstymo meną. Poemose ar eilėraščiuose dažnai būna gilių filosofavimų, paslėptų minčių, o kad tai padarytų poetas turi būti geras filosofas. Savo kūriniuose filosofai poetai išdėsto savo pamąstymus, samprotavimus, dažnai kelia filosofinius klausimus. Taigi galima drąsiai teigti, jog filosofija yra poezijos pagrindas. Turėdamas išlavintą mąstymą poetas tirai parašys gerų kūrinių su giliomis filosofinėmis, paslėptomis mintimis, su filosofiniais klausimais ir pamąstymais. Tikrai įdomu skaityti gero filosofo parašytas eiles, nes jose atsisipindi poeto aktualios to laiko problemos, jo pasaulėvaizdis ir mąstymas.

Kolektyvinė ir individualioji kūryba

Seniau, kol dar nebuvo išrastas raštas, vios pasakos, apsakymai, apysakos būdavo išgalovtos kokio vieno, ar kelių žmonių ir eidavao jie iš lū

ūpų į lūpas. Aišku kiekvienas perpasakodamas pagal savo nuožiūrą ką nors pakeisdavo, papildydavo. Tokiu būdu atsirado kolektyvinė kūryba. Šio tipo kūrybos tikslus autorius yra nežinomas, nes jį kurė liaudis. Po to kai atsirado raštas, atsirado ir individualioji kūryba – kitas kūrybos tipas. Individualiojoje kūryboje yra žinomas tikslus darbo autorius. Viduramžiais, nors jau ir buvo raštas, tačiau indvidualiosios kūrybos atstovų buvo labai nedaug. Tai nutiko dėl to, kad viduramžiais mokslas ir menas buvo bevardžiai. Bet po to individualioji kūryba vėl atsigavo, ir mes turime labai daug po viduramžių gyvenusių menininkų. Tai renesanso menininkai. Po tų laikų, kai atsirado raštas, tokių perpasakotojų, kurie papildo, pakeičia kokią nors pasakojimo dalį, nebeliko. Dabar kuria tik individualūs autoriai.

Epinis ir lyrinis vaizdavimas

Epika – viana iš trijų pagrindinių grožinės literatūros rūšių, pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra. Epiniai kūriniai būna didingai ramūs, nešališki, kaip antai Homero “Odisėja”, “Iliada”, ar prancūzų epas “Rolando giesmė”. Epinis vaizdavimas dažnai būna kokio nors didvyrio aprašyti nuotykiai. Beveik kiekviena šalis turi savo epus. Deja Lietuva šio žanro kūriniu pasigirti negali, tačiau ji turi labai daug gražių lyrikos kūrinių. Lyrika, tai dar viena pagrindinė grožinės literatūros rūšis. Lyrinis vaizdavimas yra kitoks nei epinis, pasakojamasis vaizdavimas. Lyrinis vaizdavimas perteikia individo jausmus, išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas bei mintis. Ly

yriniai kūriniai būna labai jausmingi, švelnūs, graudūs. Jie kitokie nei epiniai kūriniai. Lyriniai kūriniai nebūna tokie kaip epiniai, juose nėra garsių didvyrių, kurie narsiai kaunasi mūšyje, o dažniausiai esti kokia nors meilės, netekties ar skausmo istorija. Epinis ir lyrinis vaizdavimas – du pagrindiniai vaizdavimo būdai, bet kurių, epinis ar lyrinis kūrinys, netektų savo intrigos ir žavesio.

Ar pasikeitė pasaulio ir paties savęs suvokimas nuo to laiko, kai žmogus išmoko reikšti raštu mintis ir jausmus?

Jau praėjo gana daug laiko nuo tada, kai žmogus išmoko raštu reikšti savo mintis ir jausmus. Seniau, kol žmogus dar nebuvo išmokęs rašyti, visa, ką žmogus sukurdavo, būdavo sunaikinama arba labai iškraipoma. Taip nutikdavo ir su sukurtomis dainomis, sukurtomis pasakomis ar eilėraščiais, su žmogaus jausmais ir mintimis. Jie arba pranykdavo, būdavo užmirštami, arba būdavo labai iškraipomi, nes juk niekas tiksliai neatsiminė to ką vienas ar kitas žmogus buvo pasakęs. Jeigu kas ir išsiaiškindavo kokį nors dalyką, visa kas buvo sužinota, nueidavo į kapus kartu su autoriumi. Ne iškarto, pamažu žmogus išmoko nupiešti tai, ką sukurdavo ar atrasdavo. Tie piešiniai pamažu virto raštu. Ir po rašto atsiradimo žmonės galėjo viską užrašyti, visus pasiekimus, sukurtus kūrinius, savo mintis, jausmus. Visa, kas buvo parašyta, nuo tada tapo nebeužmirštama. Ateities kartos galėjo mokytis iš protėvių paliktų užrašų. Ir taip, po rašto atsiradimo, žmogus pradėjo tobulėti, vis užrašydamas ką nors naujo.

Ar genialiam kūriniui būtinas originalus siužetas?

Daugelio nuomone, genialiam kuriniui originalus siužetas yra būtinas. Kiekvienas autorius bando kurti kažką sava, dar niekieno nerašyta. Originalus siužetas atrodo neatskiriamas genialaus kūrinio atributas. Bet, pasirodo, galima genialų kūrinį sukurti ir su ne originaliu siužetu. Labai geras auroriaus, kuris parašė genialų kūrinį be originalaus siužeto, pavyzdys yra Baironas. Šis rašytojas parašė “Kainą”. Šio kūrinio siužetas yra paimtas iš Šventojo Rašto. Baironas visą “Kaino” istoriją apverčia visai į kitą pusę. Šventąjame rašte Kainas buvo nusidėjėlis, išdavikas. O Baironas savo kūrinyje bandė jį teisinti ir tai jam labai gerai pavyko. Dabar mes turime labai puikų kūrinį, kuriame panaudotas ne originalus siužetas. Šis kūrinys yra tikrai genialus, jį labai vertina viso pasaulio literatai ir intelektualai. Bet deja nevisiems pavyksta sukurti genialų kūrinį be originalaus siužeto.

Naudotos literatūros sąrašas:
Šervenikaitė, Nijolė, Lieteratūra IX klasei, Vilnius: Alma littera, 1998
Kvietkauskas, V., Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

Leave a Comment