Pagrindines Lietuviu Kalbos Literaturos Epochos

Antika (VIII a. pr. m. e. – V m. e. a.)

Antikos laikais, rašytojai savo kūriniuose gyvenimą vaizdavo kaip iš anksto suplanuotą, grožio ir harmonijos idealą. Daugumoje kūrinių buvo nemaža mitologijos ytaka!
Savo kūryboje, rašytojai daug dėmesio skyrė kūno žemiškam grožiui, pateikdavo harmoningą ramybę. Vienas iš svarbiausiū bruožų, yra epinis monumentalumas!
Vieni iš svarbiausių antikos rašytojai yra: Homeras („Iliada“ ir „Odisėja“), Heziodas, Aiscilas, Sofoklis, Ciceronas bei Horacijus.

Viduramžiai (IV – XV a.)

Vidurmažių kūrybos principai buvo išsaukštintas žmogaus asketizmas ir kentėjimas! Tū amžių kūryboje vyravo daiktinė, be ei kūniškoji realybė, o aukščiausioji idėja – nekintama gyvenimo tvarka. Labai išaukštinama kriksčionybė!
Jos pagrindinei bruožai yra: Alegorinis, simbolinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas. Charakteriai – idėjų ruporai, o herojai buvo beveik vien riteriai. Populiari hagiografija – šventūjų ir kankinių gyvenimo aprašymai!
Tais laikais, rašytojai raše riterinius romanus, trubadūrų ir ministrelių lyriką, herojinius epus, tokius kaip „Rolando giesmė“, „Nibelungų giesmė“.

Renesansas (XIV – XVII a.)

Renesanse, žmogus buvo iškeliamas į pasaulio centrą, tarsi viskas suktusi aplinkui jį! Kūryba ragino atsisakyti religinio asketizmo. Humanizmo, žemiškų žmogaus interesų,natūralių instinktų gynimo idėjos buvo populiariausios.
Labai bū ūdingas džiaugsmas ir optimizmas!
Renesanso kūryba rėmėsi ankstesneis meno laimėjimų sinteze. Realistiniu, buitiniu ir fantastiniu pradu, mito liginių ir biblinių siužetų derinimas! Smarkei paplinta meilės lyrika, psichologiniai bei filosofiniai elementai.
Svarbiausi to meto rašytojai buvo: Dantė, F. Petrarka, Dž. Bokačas, M. Servantesas, F.

. Rablė, V. Šekspyras. Lietuvoje taip pat buvo keli renesanso epochos rašytojai, tokie kaip M. Husovianas.

Barokas (XVI – XVIII a.)

Baroko laikų kūryboje buvo yprasta vaizduoti būties laikinuma bei tuštybę. Džiuginti teikti malonumą žemėje, bet kartu priminti apie mirties siaubą. Tai buvo gana subtilus bei rafinuotas meno stilius!
To meto kūryboje buvo daug simbolikos ir natūralizmo, estetizmo ir net erotikos elementų! Rašytojai mėgo naudoti sunkei suprantamas metaforas. Naudojo formalius elementus, groteskas, bufonadą, emblemiškumą ir kartais fanatiškumą.
Pasaulyje garsėjo tokie autoriai kaip T. Taso. O Lietuvoje kilo M. Olševskis su savo kūriniu „roma atverta ing viečnasty“ ir K. Širvydas su kūriniu „Punktai sakymų“.

Klasicizmas (XVII a. – XIX a. Pr.)

Klasicizmo kūrybos principai buvo šiektiek skirtingi nei kitų kūrybos epochų.
Šioje kūryboje autoriai norėjo skilinti gamtos ir visuomenės tv varką pagal aiškumo, darnumo bei sainingumo principus. Buvo tam tikra grožio norma, antikinit metas. Protas buvo daugiau svarbus nei jausmai, tokie kaip meilė ar neapykanta!
Klasicizmo laikais, išsiskyrė du rašymo stiliai – aukštasis ir žemasis.
Buvo labai griežtas kompozicijos vaizdų, vietos ir veiksmo vieningumas. Labai svarbu tai, kad buvo būdingas pareigos ir jausmų, aistrų konfliktas. Griežta riba tarp neigiamų ir teigiamų veikėjų bruožų.
Garsiausi to meto rašytojai buvo P. Kornelis, Maljeras, Ž. Rasinas.
Lietuvoje atskiri bruožai S. Stanevičiaus, S. Poškos ir A. Strazdo kūryboje.

Romantizmas (XIX a. Pr

r. – XX a.)

Kai ysigalėjo romantizmas, buvo beveik visisškai atmestos klasicizmo normos. Buvo vaizduojama realybė, kuria norėtume matyti.
Herojus, buvo individuolus žmogus su subjektyviais troškimais! Buvo daug išimtinių asmenybių ir situacijų.
Buvo labai ryškus emocinis kūrinių atspalvis. Buvo populiarus poetiškumas, muzikalumas bei tautosakos naudojimas.
Smarkiai suklestėjo lyrinėsformos. Staiga pasidarė populiaru rašyti apie istorinius siužetus, legendų bei padavimų, poemų bei baladžių žanrus!
Patys garsiausi romantizmo rašytojai buvo D. Baironas, V Hugo, A Puškinas, V Skotas, A. Mickevičius.
Lietuvoje – S. Daukantas, V Krėvė bei A. Baranauskas.

Realizmas (XIX a. 1 pusė – XX a.)

Realizmo epochoje buvo visiškai atmestas subjektyvus idealizmo požiųris. Buvo smarkei rašoma apie tikrovės subjektyvumą.
Herojų charakteriai priklausė nuo aplinkybių.
Šiuo Laikotarpiu rašytojai vaizdavo objektyvumą, konkretumą. Begalo budingi buvo moraliniai, psichologiniai konfliktai.
Klestėjo prozos kūriniai, drama bei satyra, o ypač romanai (istoriniai, psichologiniai satyriniai ir kt.).
Realizmo autoriai: D. Balzakas, Č. Dikensas, L. Tolstojus.
Lietuvoje: Žemaitė, A Vienuolis, J. Marcinkevičius ir V. Kudirka!

Informacija gauta is Lietuviu Kalbos Skaitiniu vadovelio, 9klasei.

Leave a Comment