Novelė Kelionės pabaiga

Novelė Kelionės pabaiga

Tuščioje erdvėje mane visuomet apima liūdnos ir apmąstymo vertos mintys. Ir ten, kur aš einu – turi nerūpėti niekam. Praėjus šitiek daug laiko, aš vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad tavęs nėra. Man vis norisi prisiglausti prie tavęs ir išsipasakoti visus per tiek daug laiko sukauptus jausmus.
Eidama šaligatviu, jaučiu švelnų pavasarinį vėją, kuris netrukus panardins mane į amžinatvę. Retkarčiais atsisukdama atgal, aš susimąstau, ar teisingai elgiuosi, tačiau suvokiu, kad neverta gaišti laiko apmąstymams.
Manęs jau tikriausiai laukia.
Nesuprantu, kodėl gi taip nuutiko? Mes buvome tokie laimingi kartu, tiek daug patyrėme. Turbūt nepamiršiu mūsų pirmojo bučinio, nepamiršiu, kaip kartu leidome laiką. O tada atsirado ji. kliūtis viskam. Tu vis mažiau laiko leisdavai su manimi, dėjaisi einąs su savo draugais, kol galiausiai iškeitei mane į ją.
Žinau, kad vėliau tu pasigailėjai, tačiau tuo metu visai tavo atgailai jau buvo per vėlu. Aš buvau labai įsižeidusi, tačiau galiausiai mes pradėjome susitikinėti slapta nuo visų. Aš, apsimesdama kad man reikia pas tave su reikalu, pati ateidavau irr tam tikra prasme paskirdavau susitikimo laiką.
Po truputį viskas baigėsi. Draugai tave nuteikė prieš mane, Ji taip pat tave paliko. Abu pasukome savais keliais tolyn.
Artėdama prie dangoraižio, aš matau tave stovintį rūke. Tu man taip pat atsakai žvilgsniu. St

taigiai nuo tavęs nusisuku. Aš vis stengiuosi praeinant pro tave sudaryti įspūdį, kad mes niekada vienas kito nepažinome, tačiau mano širdis ir siela to niekaip neleidžia. Mano žvilgsnį lyg magnetu traukia tavo pusėn. Be tavęs mano siela klajoja pasimetusi tarp sienų.
Žengiu vidun. Kad pailginčiau kelionę, nevažiuoju liftu, o traukiu laiptais iki paskutinio aukšto. Kiekvienas žingsnis darosi vis sunkesnis, mane dusina nuovargis. Tačiau sukandusi dantis lipu toliau.
Kas kartą pažvelgusi laukan pro apdužusius langus, vis pamatau tave. Negaliu to pakęsti! Ant tavo veido parašyta, kad tu vis dar galvoji, ar galėjo būti kitaip? Kas būtų, jeigu mes nebūtume išsiskyrę ir kvailai neslėptume savęs nuo kitų? Kodėl mes neišvengėme šių klaidų?
To paties ir aš klausiu savęs.
Jau pasiekiau devintąjį aukštą. Nežinau, ar išštempsiu dar dvidešimt vieną aukštą? Prie penkioliktojo man darosi silpna. Akyse temsta. Kad išlaikyčiau save ant kojų, aš atsiremiu į turėklus. Aš blaivi, tačiau mano vidinis pasaulis vis dar miega. Balsai man sako, kad turiu eiti toliau, tačiau aš plaukiu nežinios ir abejonių bangomis. Tada vėl pasineriu į prisiminimus. Užsimerkusi matau, kaip kartu su tavimi lenktyniauju dviračiais. Abu uždusę mes prisėdame ant žalios vasaros žolės. Mus apgaubia tamsa ir šypsosi mėnulis. Atsigulę susikimbame rankomis ir žiūrime viens į kitą. Tavo akys tą kartą la
abai gražiai blizgėjo, ir jaučiu, kaip mano delne tavo ranka ima virpėti. Tai mane privertė nusišypsoti. Mes lakstėme po laukus kaip pamišėliai, ir tu kaskart mane pasivijęs nusiridendavai nuo kalniuko. Juokas aidėjo visą naktį.
Pramerkusi akis aš priešais save matau tik laiptus. Atsistojusi apžvelgiu save ir vėl lipu. Dabar lipti lengviau. Jaučiuosi kaip po ilgo žiemos miego pabudęs meškinas. Energija verda ir bėgioje mano gyslomis. Iš mano lūpų ima piltis daina. Aš tikriausiai jau visiškai netekau proto. Bet kas mane pamatęs tikriausiai taip ir pagalvotų. Pamišelė.

Keliauju. Keliaudama vis pradedu suvokti, kad kiekvienas yra savo gyvenimo kūrėjas, režisierius ir aš pati kalta, kad šitaip nutiko. Galbūt turėjau daugiau laiko ir dėmesio tau skirti, bet dabar. deja – jau per vėlu.
Girdžiu kaip už durų ošia vėjas. Praveriu sunkiąsias duris ir atsiduriu ant stogo. Atstumas jau įveiktas. Lėtais baimingais žingsniais einu toliau. Pasižiūriu į viršų- debesys plaukia, lengvu mostu paukščiai kyla aukštyn. Staiga panorau būti paukščiu- gulbe. Gulbės visada tvirtai draugauja ir niekada nepalieka savo mylimųjų. Jei miršta vienas- miršta ir kitas. Štai tokios stiprios aš noriu meilės.
Aš jau žengiu paskutinius žingsnius, tačiau staiga nebenoriu visko taip baigti, negaliu tavęs šiame pasaulyje palikti vieno. Mes kartu dar taip daug ką turime patirti. Randu tave minioje iš
š apačios į mane žvelgiančių žmonių. Tu stovi nuošaliai nuo visų ir žiūri į mane išpūstomis akimis. Parodau tau, kad ateitum, bet tu nesupranti. Vis dėl to negaliu į tave žiūrėti. Jau per vėlu. Užsimerkiu ir mano kūnas jau skrenda. Skrendu kaip tas paukštis, kaip gulbė praradusi savo mylimąjį. Gerklėje stovėjusios ašaros pasileidžia upeliu. aš vis dar meldžiuosi.

Leave a Comment