Rašinys
“Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti..”
Tylu.Diena nenumaldomai eina į vakarą.. Girdisi tylus šnaresys po mano klambario langais.Atrodo tai žiogelis groja savo smuikeliu, grežia lopsine esantiems žoleje.. Ir tiems kurie klausosi tylos. Gražu. Dar isiklausius galima išgirsti kaip į langą krenta smulkus lietaus lašiukai, girdžiu ir geriuosi tylia, bet aiškiai suprantama melodija- lietaus melodija. Taip staigiai ir netiketai lauke pradejo lyti smulkus litutis vis dar tebešviečint saulei.Vaikai laksto basom kojom, per balas, žaidžia, krykstauja ir džiaugiasi gyvenimu.Matau: ten- toliau pažiūrėjus, iš žalios, vesios miško tankmės, šiek tiek artėliau nei horizontas, matosi žaisminga vaivorykštė..Lašai vis krinta ir krinta, o medžio šakos, sąmanos, žolė, gėlės, pumpurai- beprotiškai geria kiekviena lašą. Ir bando numalšinti savo bekraštį norą gyventi. Įkvėpi ir jauti nežoniška kvapą to nuostabaus žemuogių kvapo.. Upės tekmės čiurlianimo, lapų šnaresio. Kiekviena susidariusi bangelė atsiranda ir žūsta krante. Bet juk kažko pabaiga yra kažko naujo pradžia. Taigi – diena baigiasi. Saulė grimzta į tolimą horizontą, artėja nepakartojamai švelnus vakaras. Nors dar saulė iš paskutiniųjų skleidžia savo šviesą, nenori pasiduoti tamsai. Ir teikia savo auksinius spindulius, žemei, kiekvienam gėlės žiedlapiuj, bitei skrendančiai adgal į namus ir besiruošiančiai nakčiai, įvyksenciam stebuklui… Diena greitai pasibaigs ir paliks tik šiltas nuotrūpas mūsų mintyse- apie saulę ir vaiskų giedrą dangų. Virš medžių pakilo rausva pilnatis. Dabar aš matau, Kaip naktis apgaubia žemę, kaip ji paskęsta nakties tyloje.Tylu. Vėl įsiklausau. Girdžiu kaip vejas stūgauta, besiblaškydamas ir ieškodamas saugaus prieglobsčio, kur galėtu apsistoti ir praleisti naktį. Vakaras bus šiltas, ir tylus, kiekvienas ruošiasi stebuklui. Užsilipau ant pakriūtes tarp aukštų liepų, atsisėdu ant skaisčiai žalios žolės Ji tokia trapi kaip ir nakties tyla, vos neseniai prasikalusi iš tamsios pilkos žemės.. Aš sėdėjau viena vidury kalno ir stebėjau bekraštes lygumas pranykstančias tuščiame horizonte. Matau kaip visi sumišę keliaudami ieško šiltesnės ir jaukesnės vietos. Ir tyliai mąsčiau, kad kartais menulis būna ryškesnis už saule, lietus malonesnis už dangų, žmogus ir jausmas tolimesnis už žvaigždes. Užsimerkiu ir bandau nejudėti.. Vėl atsimerkiu. Dabar jau matau kaip liepos prarado savo nuostabų žalumą ir didingumą.. Viskas tapo taip paprasta, miela, jauku.. Medžiai susiliejo nakties tamsoje. Tada suvokiau, kad
paslapties toli ieškoti nereikia, o tik į naktį įsiklausyti. Mūsų siela geriu žino kur slypi ta didžioji nakties paslaptis.