V. Mykolaitis-Putinas — iškiliausia figūra XX a. vid. lietuvių literatūroje. Romanas „Altorių šešėly” įėjo į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas, Liudo Vasario paveikslu atskleidžiantis dramatišką individualios sąmonės formavimąsi, komplikuotą asmenybės psichiką, kovą už dvasinę laisvę.“Juk “Altorių šešėly” tai ne šventųjų gyvenimų epizodas, o romanas, kuriame be moteries ir meilės neišsiversi”,— rašė Mykolaitis-Putinas 1934 m. straipsnyje “Liudo Vasario draugai ir priešai”, gindamas romaną nuo asketiškų ir nenuoširdžių kritikų ir aiškindamas savo nusiteikimą, prieštaraujantį tų kritikų norui ir pastangoms “nucharakterizuoti Vasarį taip, kad jo liūdno gyvenimo kelias nebūtų nei įspėjimas, nei pavyzdys, nei pamokymas tiems, kuriems Vasarių likimas nėra vien samprotavimų objektas”, pridursime: o tikro gyvenimo ir gyvybės siekimas. Pagaliau, sako Šelingas, “romanas, paliesdamas žmoguje viską, turi išjudinti ir aistrą”.Liudas Vasaris — jautri asmenybė. Ji gerokai pasyvi, nedrąsi ,neryžtingo būdo, linkusi į vidinį uždarumą, susimastymą, turinti jautrią širdį, poetišką sielą, poeto talentą. Gyvenime jis ieško aukštesnės prasmės, siekia įkūnyti kunigo idealą, tačiau, suvokęs, kad gali kurti, rašyti ir gerai rašyti, pamato, kad tarp poetizavimo ir kunigavimo stovi didelė bedugnė. Vis dėlto sugebėdamas nugalėti savo jausmus ir siekius, Liudas Vasaris viliasi surasti save kūryboje. Jis bando rašyti patriotinius eilėraščius, tačiau jo siela kupina jaunatviškų jausmų, todėl tokie eilėraščiai atrodo sausi ir nenuoširdūs. Kūryba — galingai besiveržianti upė, kunkuliuojanti meile, džiaugsmu, kančia bei liūdesiu. Čia reikia atverti savo pirminę esmę, tačiau tai priešprieša griežtam, religinių dogmų ribojamam dvasininko gyvenimui. Vasaris priverstas užsidėti apsimetėlio kaukę. Jis turėtų atsižadėti pačios gražiausios, šviesiausios savo sielos dalelės, bet Liudas tik paslepia ją giliau širdyje, t. y. paslepia jausmus, kuriuos jam suteikė prigimtis. Ši slaptoji sielos pusė visu gražumu atsiskleidžia jam važiuojant namo, regint margaspalvį apylinkių grožį, pajuntant “pačią Gamtą”. Bet kartu jis priverstas galutinai pripažinti savo klaidą: “Jis ėmė patirti, kad jam, sutanotam, visas gyvenimas ir visas pasaulis rodo save netikra šviesa, kad sutanos atspalvis krinta jam ant akių ir ant širdies, ir ant visos sielos”. Vasaris suvokia, kad jis geru kunigu būti negalės, nes kunigystė — tai tik sunki pareiga, kuri varžo dvasiniais ir moraliniais gniaužtais, neleidžia atskleisti talento poezijoje. Taip pamažu Vasaris supranta, kad vienintelė išeitis — išsižadėti kunigystės ir tapti tik geru poetu. Šiam jo apsisprendimui didelės įtakos turėjo gyvenimo kelyje sutiktos moterys: Liucė, Katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė ir Auksė. Jos buvo viena pagrindinių Vasario apsisprendimo priežasčių.
Liucę Vasaris pažino dar mokydamasis seminarijoje. Mergina pamilsta šį nedrasų, uždaro būdo klierikėlį, kuris negali atsakyti jai tuo pačiu, tačiau viduje išgyvena panašius jausmus kaip ir ji. Liucė apsigyvena Vasario sieloje, sudarydama tą imtymųjį pasaulį, į kurį jaunas klierikas ateina pasisemti kūrybinio įkvėpimo. Meilė Liucei kėlė troškimą tobulėti, siekti kažko geresnio: “Tad reikia augti, stiprėti, vyriškėti. Pasižymėti Liucės akyse dabar jam atrodė svarbiau, negu įgyti gerą reputaciją seminarijos vyresnybės akyse.” Liucė stengiasi išplėšti Vasarį iš “idėjų pasaulio”, grąžinti jam laimę. Tačiau, siekdamas atplėšti Vasarį nuo altoriaus, teįstengia jam pasiūlyti vien tik moterišką jausmą, nesugeba atverti jokios prasmingesnės gyvenimo perspektyvos, nebando atskleisti tos padėties, kurioje atsiduria Liudas dėl dvilypiškumo, dviveidiškumo.Vis dėlto Liucė “ilgą laiką buvo jo vidaus atspara ir jo optimizmo šaltinis.” O tokia atspara tada jam buvo labai reikalinga. Trečiojoje romano dalyje Liudas ir Liucė susitinka po dešimties metų. Šiuo juodviejų meilės atnaujinimo metu ji ne tik nieko nebegali duoti Vasariui, bet ir pati patiria vien skausmą ir neviltį: “Ko gi man pagaliau laukti? Mano vyras, kadangi manęs nemyli, nėr per daug nė įkyrus. Esu aprūpinta. Na, o gyvenimą stengiuosi sau paįvairinti per daug nesivaržydama. Kas čia man? Greit jau pasensiu — tuomet galas.” Liucės mirtis Liudą labai sukrėtė. Juk Liucė lydėjo jį nuo pat jaunystės. Ji buvo jo pirmoji meilė, pirmoji, sukėlusi sieloje maištą prieš dvasininko gyvenimo taisykles, pirmoji jo poezijos kritikė. Liucės pasitraukimas iš gyvenimo buvo bene pati svarbiausia priežastis Liudo apsisprendimui.Antroji moteris — tai paslaptinga Katedros Nepažįstamoji. Ji — reali, bet kartu ir įsivaizduota moteris. Apsigaubusi baltu šaliu, visada tolima ir paslaptinga ji Liudui atrodė labai romantiška. Jaunasis klierikas vogčiomis žvelgdavo į ją ir kurdavo nuostabiausius paveikslus. Ji tapo nepažįstamo ir traukiančio moteriškumo simboliu. Liudas Vasaris matė joje ne tiek ją, konkrečią, kiek savo jausmą. Moteris, matoma iš toli, idealizuojama (mato joje grožį, tylų liūdesį). Taip jis suteikia moteriškumui ir savo jausmui vertės. Kita vertus, tai — moteriškumas be turinio, jis Liudui Vasariui atrodo esąs nepasiekiamo idealo, transcendencijos apraiška. Galbūt gerai, kad jaunuolis atsispyrė pagundai susidurti su ja akis į akį: “Tas jo neišdrįsimas pažvelgti iš arti į jos veidą, gal būt, išgelbėjo nuo kartaus žlugimo gražiausią jo jaunystės viziją, kuri dar ilgai saugojo jautrią ir pavojingą jo dvasios kertelę.” Ši beveik nežemiška jaunojo poeto mūza ir paskatino kurti, apdainuoti jos nuostabų grožį ir paslaptingumą.Didelės įtakos Liudo Vasario apsisprendimo kelyje turėjo Kalnynuose pažinta baronienė Rainakienė. Pirmą kartą jis susitiko Rainakienę, šuoliuojančią lyg amazonę ant žirgo. Ši daili, grakšti moteris suaudrino poetišką Vasario sielą, Ji nusprendė “rimtai užsiimti” kunigėliu, parodyti jam tikrą gyvenimą, atverti tikrą pasaulį. Turtinga baronienės biblioteka buvo pirmasis susidūrimas su pasaulietinės literatūros lobynais. Baronienė jį mokė, kad nevengtų žmogiškųjų jausmų, nes poetas pirmiausia turi būti žmogus. Turi viską pajusti pats, o tik paskui perteikti savo išgyvenimus popieriaus lape, priešingu atveju jo eilės bus, netikros, maža vertės turinčios ir nejaudins kitų. Nuo pat vaikystės Liudą žavėjo dvaras, todėl dabar jis galėjo džiaugtis išsipildžiusia savo svajone, gėrėtis nuostabia ir rafinuota jo šeimininke. Didžiulę įtaka turinti baronienė Rainakienė kartą jam pasako: “Dievas tave sutvėrė poetu, o kunigai ir vyskupai — kunigu, todėl visų pirma tu esi poetas, o po to kunigas.” Taip padrąsintas Liudas Vasaris laisviau rašo eilėrasčius, kuriuose atsispindi vidiniai konfliktai ir kančios. Norėdama, kad nežūtų talentingas poetas, baronienė Rainakienė, būdama gera psichologė ir puikiai mokanti bendrauti su žmonėmis, visaip stengiasi įrodyti poeto pranašumą prieš kunigą. Tai ji paragino Vasarį kurti, nes “kunigų jūs turite daug, o poetų maža. Esi poetas, tai šalin visi kompromisai…” Baronienei Rainakienei, pasibodėjusiai nuobodžiu provincijos gyvenimu, jauno, nedrąsaus kunigo bičiulystė buvo įdomi. Ji nevengė valiūkiškai šypsotis ar intriguoti sutanotąjį jaunuolį kalbomis apie meilę ir aistrą, nevengė bučinių ir glamonių. Ji žavėjo savo moteriškumu, protu ir išmintimi. Jos paskatintas, Vasaris nusprendžia nors poezijoje būti individualia asmenybe, niekeno neribojama ir nevaržoma. Jo eilėraščiai apgaubti simbolių šydu, išreiškiančiu jausmus ir svajones. Taip atsiranda Sulės, Žvaigždės, Nepažįstamosios įvaizdžiai. Nors vis dar ryškūs vidiniai Liudo konfliktai, pastangos pritapti prie kunigų gyvenimo, vis dažniau jis leidžia prabilti savo vidinio pasaulio balsui.Lyg apjungianti dvi ankstesniąsias, Liuciją ir baronienę, į Liudo gyvenimą atėjo modernioji Auksė. Ji buvo talentinga pianistė ir literatūros žinovė, sugebėjusi pareikšti savo autoritetingą nuomonę apie Vasario kūrybą. Liudas tuo metu buvo jau supasaulėjęs kunigas, pripažintas literatas, tačiau būtent šis gyvenimo periodas jam buvo pats sunkiausias. Bažnytinė vyresnybė jį nuolat ragino grįžti į kunigo kelią, tėvai sūnų irgi norėjo matyti “kunigėliu”, o jo siela veržėsi iš tų gniaužtų. Auksė šiuo kritišku metu turėjo didžiausią įtaką. Ji suprato Vasario abejones, o kartu reikalavo apsispręsti ir jų meilę apvainikuoti santuoka. Auksės vaidmuo Vasario gyvenime ėjo visą laiką greta su Liucės įtaka jam. Ji enegingai ima vadovauti, keisdama ne tik jo charakterį, bet ir kūrybos linkmę. Tuo metu kaip tik sprendžiamas kunigystės metimo klausimas. Liudui labai reikalingas toks žmogus kaip Auksė. Jis “šalia savęs jautė moterį, kuri ne tik gerai jį pažino, bet ir mylėjo. Jeigu Liudas Vasaris būtų buvęs vienas, galimas daiktas, kad jį vėl būtų apnikusios visokios abejonės ir baimė. ”Pagaliau meilė Auksei priverčia jį galutinai apsispręsti. Vasaris žino, kad jis negalės atimti iš Auksės laimės, kaip atėmė iš Liucės. Jis bejėgis tai padaryti.Romano finale Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimą atsisakydamas kunigystės. Jis nusimeta taip ilgai varžiusius pančius, o tai padaryti jam padėjo Liudo gyvenimo kelyje sutiktos moterys: Liucė — nedrąsi jo jaunystės svajonė, sudvasintas Katedros Nepažįstamosios paveikslas, apgaubtas skaidrios aureolės, baronienė — ramstis pirmaisiais kunigavimo metais, ir Auksė — jau subrendusio vyro aistra.“Altorių šešėly” — tai kūrinys, kuris skatina žmones atidžiau pažvelgti į save, su dideliu moraliniu atsakingumu galvoti apie savo pašaukimą ir prasmingą vietą visuomenėje, atvira širdimi eiti į gyvenimą.