Moteris palydose į pomirtinį gyvenimą

Turinys

Įvadas..............................3

I.Marinimas šarvojimas...........................4

1.1 Prausimas.............................5

1.2 Įkapės............................6

1.3. Apraudojimas..........................7

1.4. Duonos auka..............................8

1.5. Šarvojimo vietos išardymas....................9

1.6. Gedėjimas...........................10

II. Giedojimo yaptumai pagal regionus.....................11

Išvados..............................13

Literatūros sąrašas.............................14

Priedai..............................15

Įvadas

Mirtis – neišvengiama žmogaus egzistencijos baigtis, bauginanti ir kartu viliojanti savo slaptinga būtimi. Tai viena iš nedaugelio patirčių, prie kurios anksčiau ar vėliau tenka prisiliesti kiekvienam – pergyventi artimo žmogaus mirtį ir pagaliau susidurti su savo baigties biologine mirtimi.
Nagrinėjant laidotuvių papročius, iškyla klausimas: koks praeityje vaidmuo atiteko moteriai žmogų parengiant į amžiną poilsį ?Ir kokie yra laidojimų papročiai buvo XIX a.-XX a.?
Taigi, pabandysime jums atsakyti į šiuos klausimus.

I. Marinimas ir šarvojimas

Marinimas. Paprastai ligonį marindavo šeimos naariai. Tik nesant savų prie mirštančiojo budėdavo kas nors iš kaimynų, dažniausiai moterys. Kiekvienoje apylinkėje buvo ir specialių moterų – marintojų. Lazdijų rajono Veisiejų apylinkėje buvo įprasta, prasidėjus ligonio agonijai ar jau mirus, kuo skubiausiai pakviesti dievobaimingas netekėjusias merginas ir ištekėjusias tretininkes kalbėti rožinį (rožančių). Ši moterų grupė už mirusiojo vėlę sukalbėdavo šimtą rožinių. Ligoniui užmerkus akis, jos melsdavosi į penkias Jėzaus žaizdas, sukalbėdavo už mirusiojo sielą penkis poterius, kad palengvintų jos kelionę į amžinybę. Visoje Lietuvoje ligoniui mirštant skambindavo laimingos mirties varpeliu – tikėjo, jog skambinimas nuvaiko piktąsias dvasias. Pažymėtina, kad specialų moterų marintojų būdavęs tuose kaimuose, kur moterys aktyviau dalyvavo kaimo ir parapijos bendruomenių gyvenime. XIX a. pabaigoje – XXa. viduryje šią veiklą parapijose ypač išvystė šv. Pranciškaus trečiojo ordino moterų (tretininkių) organizacija, ku

urios vienas iš tikslų ir buvo lankyti, slaugyti, marinti ligonius.
Ligoniui mirštant, kaip įprasta, uždegdavo Grabnyčią ar pirmosios Komunijos žvakę, į rankas įduodavo kryželį arba tą pačią žvakę. Susirinkusieji suklaupę skaitė maldas iš maldaknygės, drąsesnė marinuotoja mirštančiajam šaukdavo į ausį maldos žodžius: „Jėzau, Marija, Šventas Juozapai, pribūkite prie mano dūšios!”Mano nuomone, tikrai nekiekvienas žmogus turėtų tiek valios, šaltų nervų, kad galėtų į numirėlio ausį sakyti maldos žodžius.
Tradiciniame Lietuvos kaime šeimos tėvas ar motina, į mirties patalą atgulę namuose, prieš mirtį susikviesdavo vaikus, žmoną ar vyrą palaiminti ir pareikšti paskutinę valią.
Paskutinis mirštančiojo žodis – tai nerašytas jo testamentas, dar XX a. pradžioje šventai vykdytas. Dažnai prieš mirtį ligonis pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kaip pašarvoti, kiek ir kokių gyvulių papjauti laidotuvių vaišėmis. Vadinasi, mirštantysis jaautėsi savo mirties šeimininkas, todėl visiems papročiams iki paskutinės minutės vadovavo pats, o šeima ir bendruomenė suvokė iš gyvenimo išeinantįjį tebeturint socialinę vertę.Atkreipkite dėmesį, kad taip buvo XIX a. – XX a., o dar ir dabar yra laikomasi panašaus paskutinio mirštančiojo žodžio.

1.1 Prausimas

Iškvėpus paskutinį atodūsį, moterys marintojos mirusiajam pirmiausia užspausdavo akis, kad jis „nežiūrėtų“ ir kitų su savim neišsivestų i kitą pasaulį. Po to velionį nuprausdavo vyresnio amžiaus tiek artimieji, namiškiai, tiek svetimi žmonės, kaimynai.
Žinoma, buvo ir kitaip manančių žmonių, miestų ir mi

iestelių.
Dzūkijoje vyravo nuomonė, kad mirusįjį būtina prausti svetimam (taip pat Akmenės raj. Viekšnių apyl. – „iš svetimo kiemo“ ), nes jei praus artimieji – prisisapnuos. Paprastai moteris prausdavo moterys, o vyrus – vyrai. Žinoma mano nuomone, buvo ir išskirtinių žmonių kurie prausė ir vyrus, ir moteris.
Vidurio ir Pietų Lietuvoje išlikęs tikėjimas, kad už mirusiojo nuprausimą būtina atsilyginti: esą „jei nieko nepaimsi už mirusiojo nuprasimą, tai ims rankas gelti“. Artimieji apskritai stengėsi dovanoti rankšluostį, drobės stuomenį, medžiagos atraižą suknelei, skarelę ir pan. Šis paprotys rodo, kad dovana prausėjai reiškia auką mirusiajam. Matyt, tikėta, kad per ją galima apsisaugoti nuo nepageidaujamo sąlyčio su anapusiniu pasauliu, galimo mirusiųjų kenkimo jo atrimiesiems.
O kas dabar? Dabar viskas yra sumaterializuota, viskas yra apmokama.

1.2. Įkapės

Visoje Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje mirusiuosius rengė panašiai: senas moteris – tamsiais, merginas – šviesiais drabužiais, tarsi nuotakas.
XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje senesnės moterys įkapes pasisiūdavo iš anksto ir laikydavo skryniose. Na kiek man žinoma tai tikrai dabar niekas nesisiūna sau įkapių iš anksto.
Jeigu užklupdavo netikėta mirtis ir neturėdavo įkapių, jas veltui pasiūdavo kaimo siuvėja – kaip dovaną mirusiajam. Įkapių siuvėja vengė užmegzti siūlo mazgą. Visoje Lietuvoje tikėta: jeigu aprengsi mirusį skylėtu drabužiu, iš tų namų kas nors netrukus mirs.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje beveik vi

isoje Lietuvoje tiek vyrus, tiek moteris laidodavo be batų, tik su kojinėmis, nes tikėjo, kad kitame gyvenime su batais bus per sunku vaikščioti.
Na, o dabar tai tiesiog būtų nepadoru ir juokinga.
Mergaitę aprengdavo baltai, ant galvos uždėdavo rūtų vainikėlį, vyresnę moterį apgobdavo balta arba juoda skarele. Merginos karstą puošdavo rūtomis ar mirtomis. Rengėjos moterims iššukuodavo galvą, supindavo kasas, „sutaisydavo“ plaukus. Ir nušukuotus plaukus, ir nukirptus nagus sumesdavo į ugnį, nes manyta, kad „viskas eina per ugnį“.
Dar Munnhardtas mini lietuvių tikėjimą, – esą sudeginti nagai su dūmais pakyla į dangų ir kiekvienas po mirties savuosius nagus vėl atgauna.

1.3. Apraudojimas

Nuo seno Lietuvoje žinomas paprotys apraudoti mirusįjį žodžiais. Pirmųjų duomenų apie jį yra XIII a. „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Pietų, Vidurio bei Rytų Lietuvoje žodžiais dažniausias raudodavo artimieji, ypač moterys (motina, žmona, sesuo, duktė). Vyrai – rečiau.
Pagal Rasos Račiūnaitės anketą apklausus per penkiasdešimt vyresnio amžiaus žmonių, 72proc. Pateikėjų teigė, jog seniau raudodavusios tik moterys; 28proc. pateikėjų prisimena, kad raudoję ir moterys, ir vyrai.
Nepaisant senų raudojimo tradicijų, raudos pamažu prarado savo senąją prasmę, o jų atlikėjos – raudotojos buvo pradėtos pajuokti. Senąsias „raudas pakeitė paprastas nerimuotas garsus verksmas ar net raudų parodijos“.
Įdomus dovanų objektas – vilnos. Pagal mintinę pasaulėžiūrą, matyt, avies vilnai teikta ch

hotoniškojo pasaulio jėgų pamaloninimo, vadinasi, išmirusiojo vėlę saugančios aukos prasmė.
Moterys raudodavo nustatytais šermenų ir laidotuvių apeigų momentais: mirusįjį prausiant, rengiant, į karstą dedant, kapinėse jį į duobę leidžiant.
Mano nuomone žmogės netekę savo artimo verkia labai ilgai ir daug, nes tai yra sunkus gyvenimo tarpas.
Vertėtų paminėti dar vieną gana svarbų ir labai keistą dalyką apie samdytas raudotojas. Kritiškais gyvenimo momentais stresą patiriantis žmogus pats negalėjo išsiverkti. Jam buvo reikalinga kitų žmonių pagalba. Samdytos raudotojos ir buvo tos pagalbininkės, kurios atstovavo mirusiojo artimiesiems ir raudojo už gedinčius, pravirkdydavo aplinkinius. Mano supratimu, jos netik palengvindavo mirusiojo perėjimą iš vieno statuso į kitą, bet kartu ir teikė ir pcihologinę pagalbą velionio artimiesiems.

1.4. Duonos auka

Dar iki XX a. pirmųjų dešimtmečių kai kuriose Lazdijų, Varėnos, Utenos, Molėtų, Švenčionių, Rokiškio rajonų vietovėse moterys laikėsi papročio į šermenis nusinešti marškon suvyniotą duonos kepalo prariekimą. Tyrimo duomenimis, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje duonos nešimo į šermenis paprotys buvo žinomas ne tik Pietų, bet ir Vidurio Lietuvoje.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje duonos nešimas į šermenis buvo išskirtinė moterų teisė. Atsinešusioji ją padėdavo ant stalo prie pašarvoto mirusiojo. Laidotuvių metu šeimos moterys ją išdalydavo elgetoms, kad jie pasimelstų už mirusiojo vėlę.
A.Vyšniauskaitė, nagrinėdama XIX a. pabaigos – XX a. pirmųjų dešimtmečių laidotuvių papročius Lietuvoje pastebėjo, kada minėtuose šermenų papročiuose duona turėjo apeiginę reikšmę. Tai galėjo būti visos bendruomenės auka tiek mirusiojo vėlei, tiek ir tos šeimos bei giminės protėvių vėlėms apskritai. Taip pat „duonos atsinešimas [.] buvo viena iš priemonių įsiteikti dar nepalaidoto mirusiojo vėlei, esančiai prie jo, o tuo pačiu ir priemonė apsisaugoti nuo galimo kenkimo.

1.5. Šarvojimo vietos išardymas

Be minėtų momentų, kai laidotuvių papročiuose itin išryškėdavo moters vaidmuo, vertas dėmesio iki šiolei tyrinėtojų beveik nepastebėtas skubus, vos tik karstą per slenkstį išnešus, šarvojimo vietos išardymas. Taigi, pabandysiu paaiškinti kas tai yra.
Pagal mitinę sąmonę namų slenkstis yra skiriamoji riba tarp savo ir svetimo, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, karsto per slenkstį išnešimas yra kulminacinis laidotuvių momentas, vėlės pomirtinės kelionės pradžia, o su mirusiuoju susijusių daiktų (šiuo atveju šarvonės vietos) išardymas yra ritualinis veiksmas, kuris išreiškia vėlės perėjimą į anapusinį gyvenimą ir siekimą ja nusikratyti, kad ši nebesugrįžtų ir kitų su savimi „neišsivestų“.
Toks ritualinis veiksmas – skubus šarvojimo išardymas – iki šiolei būdingas lietuvių, lenkų bei kitų slavų tautų tradicijai. Pagrindinis šiuo atveju vaidmuo tenka ne namiškėms, o svetimoms – kaimynėms ar namuose liekančioms pakasynų pietus rengti šeimininkėms.
Šiomis dienomis šarvojimo vietos išardymas, naudotų daiktų išnešimas aiškinamas būtinybe kuo greičiau patalpas sutvarkyti. Taigi, mano manymu, vadinasi, senoji ritualinė veiksmo prasmė jau pamiršta, nors pati tradicija gyvuoja nesąmoningai.

1.6 Gedėjimas

Mirtis – tai vartai į būsimą gyvenimą. Kaip ir kituose perėjimo ritualuose, mirtyje taip pat ryški pradžios ir pabaigos, arba mirties ir atgimimo, simbolika. Gedulo laikotarpiu mirusysis ir jo artimieji yra neapibrėžtame tarpsnyje tarp gyvybės ir mirties. Tokiu kritiniu momentu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio susidaro tam tikra ribinė situacija, kuri atsispindi liaudies tikėjimuose bei draudimuose. Pastaraisiais siekiama apsaugoti gyvuosius nuo neigiamo mirusiųjų poveikio.
Gedulas buvo ir yra tradicinis mirusiojo pagerbimas. Pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Gedintys artimieji elgėsi santūriai, vengė pasilinksminimų, nerengė krikštynų, vestuvių ir patys juose nedalyvaudavo. Įvairūs draudimai gedulo laikotarpiu juos tarsi atskyrė nuo kaimo bendrijos.
Viešoji kaimo nuomonė griežtai smerkė nusižengusį minėtomis elgesio normoms. XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje visoje Lietuvoje vyravo paprotys vaikams motinos gedėti metus. Mirus žmonai ar vyrui, gedėjimo laikais įvairavo nuo metų iki pusės metų. Ypač paskutiniais šio šimtmečio dešimtmečiais gedėjimo trukmė trumpėjo. XX a. viduryje, mirus broliui ar seseriai, buvo gedima metus, pusę metų, kai kur – tris mėnesius.
Mano nuomone, vienas svarbiausių išorinių gedulo ženklų – gedulo drabužių dėvėjimas. Senojoje lietuvių pasaulėžiūroje gedulo spalva laikyta buvo balta. „Dar neseniai dzūkės moterys ir eidamos į laidotuves ir gedėdamos ryšėdavo baltomis skarelėmis „. O XX a. vyraujančia gedulo spalva tapo juoda. Gedėjimo laikotarpiu rengiamasi juodais drabužiais. Moterys apsigaubia juodos spalvos skarelėmis ar šaliku.
Mano žiniomis,XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Žemaitijoje buvo paprotys, pasibaigus gedului, per metines nugobti našlei juodą skarelę ir ją aprišti balta, Tai atlikdavo našlės dukra arba marti, o jų nesant – giminaitė.
Šitokie išoriniai ženklai liudijo gedulo baigtį , o kartu ir naujo statuso įgijimą.
Tačiau kaip rašoma, gedulo pabaiga gyvųjų ir mirusiųjų ryšių nenutraukdavo. Dvasiniai ryšiai išlikdavo ir vėliau: artimieji melsdavosi už mirusiuosius, prisimindavo juo per Vėlines, Kūčių vakarą, bei kitas kalendorines šventes.

II. Giedojimo ypatumai pagal regionus

Įsigalėjus krikščioniškai pasaulėžiūrai, raudų funkciją tarsi perėmė giesmes (nors ilgą laiką raudojimo ir giedojimo tradicijos gyvavo greta).Jei senojoje pasaulėžiūroje rauda atiko mirusiojo palydų į anapusinį pasaulį funkciją, tai vėliau analogišką funkciją įgijo kunigo malda ir giesmininkų vyrų giesmė. Krikščioniškoje tradicijoje pagrindiniu laidojimo apeigų atlikėju tapo kunigas, o jo pagalbininkais – profesionalūs giesmininkai. Moterų vaidmuo giedojimo tradicijoje žymiai blankesnis nei vyrų (gal būt susiję su vyriškąją linija Katalikų bažnyčioje ).
Mano galva, kad nagrinėjamu laikotarpiu reikšmingą vietą šermenų metu užėmė giesmės . XIXa. pabaigoje – XX a. viduryje Pietų Lietuvoje „giedriai „ į šermenis ateidavo nekviesti. Jiems atsidėkodavo tik vaišėmis. Beveik visoje Lietuvoje būta ir nuolatinių giesmininkų, kuriuos pasikviesdavo mirusioji šeima. Štai pažiūrėkite į XX. Žemėlapį.
Pavyzdžiui, Panevėžio rajono Uliūnų kaime dar XX a. IX dešimtmetyje buvo specialūs „giedoriai“ vyrai, kurie į šermenis kviečiami (moterys ateidavo nekviestos). Giesmininkams vyrams atsilygindavo drobės stuomeniu ar rankšluosčiu.
Panašūs papročiai aptinkami ir Dzūkijoje: čia vyresnio amžiaus vyrai, „dziedais“ vadinami, nuolat giedodavo laidotuvėse.
Jiezno apylinkėje per šermenis kviesti giesmininkai iš „kantičkų“ giedodavo įvairias religines giesmes: „Buvo žmogus bagotas“, „Viešpatie, neteisk savo tarno“, „Gelbėk žmogaus dūšią“. Nuolatinius giesmininkus pakeisdavo moterys, o vakare jaunimas.
Seredžiaus apylinkių šermenyse pirmiausia giedodavo šermenines giesmes: apie mirtį, „sviesto marnastį“, Dievo meilę ir teismą, Gavėnioje – apie Kristaus kančią, šventuosius globėjus. Po kiekvienos giesmės sugiedodavo „Amžinąjį atilsį“. Naktį, o ilgiau trunkančiose šermenyse ir dieną giedodavo rožinį, prieš ir po vardais, paminėdami kiekvieną tos giminės mirusįjį ir už jį sukalbėdami po vienerius poterius, Turtingesnių šermenyse giesmininkų būdavo daugiau, tad ir giedodavo garsiau.
Žemaitijoje šeimininkas pakviesdavo tik pagrindinį giesmininką, kuris balsingus vyrus susirinkdavo pats. Tauragės rajone šermenyse pirmą vakarą giedodavę Kalnus (Kalvarijas), o antrą dieną – psalmes. Kalnus kartais dar giedodavo ir namuose po laidotuvių.
XX a. viduryje Mažosios Lietuvos gyventojai evangelikai mirusįjį apgiedodavo tik laidotuvių dieną, kai visas kaimas susirinkdavo mirusįjį palydėti į kapus. Lydėdami negiedojo. Tik karstą pastačius šalia duobės, kai kunigas arba sakytojas pradėdavo melstis, užgiedodavo, tuomet padėdavo ir atlikusieji. O dar kiek žinoma, XX a. pradžioje Klaipėdos krašto lietuvininkai paskutinį vakarą prieš laidotuves susirinkdavo į budynę ir giedodavo iki vidurnakčio. Panašūs ir Biržų krašto reformatų papročiai. Čia mirusįjį 4-5dienas, kol artimieji pasiruošia laidotuvėms, laikydavo pašarvotą bažnyčioje. Paskutinį vakarą kaimo žmonės susirinkdavo „apsėduos“. XIX – XX a. sandūroje giesmes prie mirusiojo iš specialių giesmynų vesdavo vienas vyras. Paprastai šiomis dienomis susirenka giedoti moterys, iš Biržų kartais atvyksta choras. Ir pasikartosiu, kad giedama šitais momentais: išlydint į kapus, leidžiant į duobę, užkasant karstą.

Išvados

 Iš surinktos medžiagos matyti ,kad XIX a. pabaigoje –XX a. viduryje Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje prie mirusio giedojo rožinį; „karunką“, o Žemaitijoje – Kalnus. Išsiskiria Mažosios Lietuvos lietuvininkų ir Biržų krašto reformatų giedojimo tradicijos. Minėtose vietovėse tik paskutinį vakarą giedodavę giesmes iš specialių giesmynų. Visoje Lietuvoje tarp katalikų giesmes vesdavo vyrai, antrąjį giesmės posmą atitardavo moterys. Vienos moterys giedojo tik dieną, nesant vyrų. Tose vietovėse, kur senoji vyrų giedojimo tradicija sunykusi, šią funkciją pamažu perima moterys.

 Minėtų papročių analizė rodo, kad moters globa lydėjo ir lydi kiekvieną nuo gimimo iki mirties. Motina, sesuo, duktė, o neretai ir kaimynės ligonį slaugė, lankė, marino, mirusįjį prausė, rengė, apraudojo, apgiedojo, išlydėjo, ruošė gedulingus pietus. Svarbiausia moters, kaip ritualinių apeigų žinovės, funkcija laidotuvėse buvo dvasinė. Kaip gimtuvių papročiuose „bobutė“, vestuvėse – svočia, taip laidotuvių papročiuose – marintoja, prausėja, apraudotoja moteris atliko svarbų tarpininkės tarp šio ir anapusinio pasaulio vaidmenį.

Literatūros sąrašas

1. Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje. K.,2002. P.113 – 136.

2. Vyšniauskaitė A. Laidotuvės. P.460

3. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje. P. 147.

4. Galininenė L. Laidotuvių papročiai Saugų apylinkėje//Lietuvininkų kraštas. K.,1995. P. 664 – 666.

Priedas
Keletas nuotraukų

Mažos mergaitės laidotuvės.
Šakių aps. Barzdų vls. Kunkinės k. 1938 m. Fotografas nežinomas. Iš Č. Juodviršienės archyvo.

Laidotuvės.

XX a. pradžia. Vietovė nenurodyta. LNM Ft 1514.

Leave a Comment