Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Čiurlionio (1875-1911) vardas ir jo darbai, garsėję Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijo-je prieš pirmąjį pasaulinį karą vėliau buvę lyg ir primiršti, pasta-raisiais dešimtmečiais vėl žadina didelį susidomėjimą. Jo kūryba sukėlė karštus meno kritikų ir istorikų ginčus, sprendžiant naujų-jų laikų meno sąjūdžio kilmės ir raidos klausimus, nustatant me-nininko vietą šiuolaikinėje epochoje.
M.K. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per trisdešimt penkerius gyvenimo metus jis sukūrė daugiau kaip 200 muzikos kūrinių ir apie 300 tapybos paveikslų, iš kurių beveik nieko nebuvo parduota, autoriui gyvam essant. 1967 m. pastatytame moderniame muziejuje Tarybų Lietuvos mieste Kaune sutelkti ir saugomi beveik visi šiuo metu žinomi meninin-ko paveikslai, grafikos darbai, muzikos kūrinių rankraščiai.
Čiurlionio, Vrubelio, Van Gogo ir daugelio kitų dailininkų kūryba kelia itin sudėtingą problemą – pažinti, kokiu mastu kū-rėjo fantazijos jėga padeda jam atskleisti, įprasminti ir transpo-nuoti realybę į meno vaizdą. Polifonija ir ritmika Čiurlionio vaizduotės sujungta į vizualinę simboliką; R. Rolandas tai pava-dino visai nauju meno žemynu, o patį dailininką – to žemyno Kristupu Kolumbu.
M.K. Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, maa-žame lietuviškame miestelyje. Palinkimą į muziką paveldėjo iš savo tėvo vargonininko, o pirmuosius estetinius įspūdžius žadi-no ir vaizduotę ugdė nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. Muzikiniais berniuko gabumais susido-mėjo Čiurlionių šeimos bičiulis, į Druskininkus ka

as vasarą at-vykstąs vasaroti varšuvietis daktaras J. Markevičius. Jis ir vė-liau, jau studijų metais, rūpinosi Konstantinu Čiurlioniu, rėmė jį materialiai. J. Markevičiui tarpininkaujant, keturiolikmetis jau-nuolis 1889 m. pateko į vieno didžiausių to meto muzikos mėgė-jų ir mecenatų Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo į įdomesnes apylinkės vietoves ir jas piešda-vo. Savo darbštumu ir gabumais jaunuolis patraukė mecenato dėmesį, pelnė jo palankumą, ir M. Oginskis pasiuntė jį mokytis į Varšuvos konservatoriją.
Varšuvos konservatorijoje (1894-1899) Čiurlionis studija-vo fortepijoną prof. A. Sigetinskio klasėje, kompoziciją – prof. Z. Noskovskio klasėje, gilino muzikos teorijos ir istorijos žinias, lankė choro klasę. Čiurlionis čia daug ir kūrybingai dirbo; per paskutiniuosius dvejus metus konservatorijoje jis sukūrė variaci-jas, dvi sonatas foortepijonui, keliolika fugų, kantatą ir kt. Grįžęs per atostogas į Druskininkus, jaunasis kompozitorius domėjosi turtingu lietuvių folkloru, žavėjosi lietuvių liaudies dainų lyriz-mu, jų dermių grožiu. Todėl jau pirmieji Čiurlionio kūriniai or-ganiškai jungia neoromantinio braižo profesionaliosios muzikos įgūdžius su gimtojo krašto muzikine kultūra ir individualia daili-ninko pasaulėjauta.
1899 m. sėkmingai baigęs Varšuvos konservatoriją, Čiur-lionis žengė lemtingą gyvenimo žingsnį: jis atsisakė pasiūlytos Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vietos, kuri būtų aprū-pinusi jį materialiai, bet būtų varžiusi menininko polėkius. Ir nuo tada Čiurlionis ima kilti į kūrybines aukštumas, ka
aip Ikaras saulėn, o jo kūrybinės jėgos tirpsta, sekinamos nepriteklių ir bui-ties kolizijų.
Jausdamas, jog labai trūksta gilesnių žinių, 1901 m. Čiur-lionis, M. Oginskio remiamas, išvyksta į Leipcigo konservatori-ją. Ten, vadovaujamas garsių to meto profesorių K. Reinekės ir S. Jadasono, studijuoja kompoziciją, instrumentuotę, parašo stambios formos muzikos kūrinių: styginį kvartetą, uvertiūrą, simfoninę fantaziją, keletą pjesių, daug kanonų ir fugų fortepijo-nui.
Leipcigo kultūrinis gyvenimas užpildo visas M.K. Čiurlio-nio laisvalaikio valandas. Jis lanko garsaus to meto dirigento A. Nikišo diriguojamus koncertus Gevandhauze, domisi opera, bib-liotekoje savarankiškai studijuoja R. Štrauso ir H. Berliozo sim-foninių kūrinių instrumentuotę. Grįžęs į Varšuvą ir gimtąją Lie-tuvą, Čiurlionis labai rimtai ir toliau gilinasi į J.S. Bacho, R. Vagnerio, M. Regerio, o ypač į R. Štrauso muziką, kuri praturti-na jo neoromantinių kūrinių techniką sudėtingos ritmikos, poli-fonijos atradimais. Šia prasme Čiurlionis labiausiai priartėjo prie A. Skriabino kūrybos. Brendo visos prielaidos Čiurlioniui muzi-kui įsilieti į rusų neoromantinės mokyklos žymiųjų atstovų gre-tas. Tačiau jau Leipcige kompozitorius profesionalas vis labiau jaučia, kad meniniai jo interesai nesutelpa vien muzikoje. Jis skaito, lanko Leipcigo muziejų, kur jį sudomina simboliniai A. Beklino paveikslai, M. Klingerio ir kai kurių “secesionistų” kū-riniai. Greta lenkų romantikų jis žavisi F. Dostojevskiu ir L. Tolstojum, domisi V. Vuntu, F. Niče, A. Šopenhaueriu, Dž. Ras-kinu, taip pat indų filosofija.
Daugialypiai Čiurlionio me
enininko interesai įgauna muzi-koje savitą, neramų ir kontrastingą beribės fantazijos ir lakoniš-kos minties išraišką. Simfoninės poemos “Miške” (1900-1901), “Jūra” (1903-1907) nėra tik platūs gamtos paveikslai, jose slypi sudėtingas dvasinių pergyvenimų pasaulis, gili žmogiškosios bū-ties filosofija, joms būdingas mąslus monumentalumas. Žinomas rusų teatro ir muzikos kritikas V. Karatyginas 1912 m. apie Čiurlionio muzikos kūrinius (išskyrus simfoninę poemą “Jūra”, kai pirmą kartą buvo atlikta tik praėjus ketvirčiui amžiaus po kompozitoriaus mirties) rašė: “Ir čia jau nėra nei Čaikovskio, nei Šopeno, nei R. Štrauso, o skamba kažkokie nauji, saviti žo-džiai. Jaučiame, kad dar žingsnis – ir kompozitorius ras save, atras naujas galimybes perkelti tapybos stichiją muzikon, kaip pavyko jam pasiekti tokių atvirkštinių santykių tapyboje.” Am-žininkams atrodė, kad dar žingsnis – ir iškils visu ūgiu labai raiškus ir savitas kompozitorius.
Bet nebuvo lemta Čiurlioniui žengti to žingsnio, – muziko kelią pastojo daugialypė jo genijaus prigimtis. Tapęs pirmuoju didelio talento profesionaliuoju lietuvių kompozitoriumi, jis vis labiau ima apleisti muziką, o nuo 1907 m. iki pat mirties atside-da tapybai ir nutapo net per 300 paveikslų, taip išgarsėdamas ne tik kaip kompozitorius, bet kaip ir gabus dailininkas.
Čiurlionis – ne vienišas. Jis turėjo pradininkų bei amžinin-kų lietuvių liaudies mene, Vilniaus meno mokykloje, rusų “Me-no pasaulio” grupėje, turi talentingų pasekėjų ir lietuvių tarybi-nėje dailėje, bendrame jos santykyje su žmogiškąją bū
ūtimi, sa-vosios liaudies gyvenimu, plačiuose mūsų meno kultūros inter-nacionalizmo horizontuose. Sukaupęs savo kūryboje svarbiau-sias vertybes – savitą meninio mąstymo būdą, internacionalinę pasaulėjautą, giliai pajaustą liaudies meno dvasią, Čiurlionis tampa artimas ne vien kaip žymiausioji praeities meno figūra, bet ir kaip mūsų dabartinės kultūros šauklys ir aktyvus veiksnys.
Čiurlionis savo kūryba patvirtina ir tą bendrą tiesą, kad kiekvienas menininkas turi būti savo meto visuomenės sąmonės reiškėjas, savo gyvenamojo laikotarpio dvasinės atmosferos ba-rometras, kad menininkas turi siekti aukščiausio pergyventos tikrovės apibendrinimo, turi rodyti ją per subjekto prizmę ir su-vesti į idealą, kuris, lyg Biliūno laimės žiburys, trauktų žmones į save. Tuo būdu Čiurlionis, kaip meno reiškinys, atitinka didžiojo Lenino apibrėžtą menininko paskirtį – būti plačiųjų liaudies ma-sių priekyje, patvirtina jo, menininko ir piliečio, pozicijas. Ir mums, tarybinės kultūros atstovams, labai brangus tų pozicijų idėjinis progresyvumas, bendražmogiškas turinys, istoriškumas ir, žinoma, kartu jų nūdieniškumas. Čiurlioniui svetimos buvo meno egzistavimo, jo atitrauktumo nuo tikrovės, uždarumo te-orijos. Jis pripažino meno visuomeninę funkciją, puikiai suvokė dailininko – žiūrovo bei kompozitoriaus – atlikėjo – klausytojo dialektinio ryšio būtinybę ir čia matė dailės ir muzikos progreso laidą.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis lyg šviesulys trumpam sušvito mūsų kultūros padangėje, bet spėjo nubrėžti plačią trasą visam mūsų menui. Palietęs amžinas, visai žmonijai ir kiekvie-nam žmogui gyvybiškai svarbias egzistencijos problemas, jis ne-liko tik tautinio meno apraiška. Čiurlionį žino Maskva ir Odesa, Sankt Peterburgas ir Berlynas, Tokijas ir Paryžius, jo vardu pa-vadinti kalnai Prano – Juozapo archipelage, viršukalnė Pamyre, jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos. Iš mažyčio pasaulio lopi-nėlio, vadinamo Lietuva, svajojęs apie gėrį ir grožį, Čiurlionis, tarsi tos jo nupieštos saulės, skatina harmonijos pasaulį, kurį mes, paprasti žmonės, statome darbo ir kūrybos žygiais.
Naudota literatūra:

• Knyga: “Mikalojus Konstantinas Čiurlionis” (Leidykla “Vaga”, Vilnius, 1984 m.)
• Knygą parengė: Valerija Čiurlionytė-Karužienė, Judita Grigienė
• Knygoje naudota ištrauka: “Mikalojus Konstantinas Čiurlionis” (Lionginas Šepetys) (9-12psl.)

Leave a Comment