Meilės tema S.Nėries lyrikoje
S.Nėries – tai talentingiausia lietuvių poetė. Ji – mūsų tautos lakštingala! S.Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą. S.Nėries poeziją galima pavadinti daina. Kiekvienas jos eilėraštis turi savitą melodiją ir švelni lyrinė muzika skamba kiekvieno skaitytojo galvoje ir širdyje. S.Nėries lyrikoje didelę vietą užima meilės tema. Pačios poetės meilė buvo tyra, švelni ir net baugi. Ir ši nelaiminga jos jaunų dienų meilė padarė didelį emocinį poveikį jos mąstymui, gyvenimo supratimui. Meilę poetė vaizdavo labai romantiškai, laikydama šį jausmą vieninteliu, svarbiausiu pamatu žmogaus gyvenime: vien dėl meilės verta gyventi. “Bet jei myli nors truputį – Dar gyvensiu tau!” S.Nėries lyrikoje meilė – tai dvasinis sukrėtimas, jausmas, kuris užvaldo žmogų iki pačių pašalių. Meilė užvaldo viską, nepalikdama nė mažiausio kampelio neapykantai, blogiui, piktoms mintims… “Mano mintys, mano svajos – tai vis tu. mano daina, mano sapnas – tai vis tu.” Poetės eilėraščiuose prabilo moteris, kuriai meilė – tai viskas. Be meilės nėra nieko: nei džiaugsmo, nei gyvenimo geismo… “Tik tavo dainos – mano pasaulis, Tik tavo akys – mano dangus.” Jos lyrikoje meilė – tai aukščiausia būties kulminacija, nepripažįstanti jokių moralinių nuostatų: tas didžiulis meilės svaigulys, beprotiška aistra nuslysta begalinėje meilės jūroje, kuri sustabdo laiką. O tada viskas, kas yra aplinkui, nuskrieja tolyn lyg menkutė sekundė, ir būtis baigiasi ties viena akimirka, ties trumpučiu pabučiavimu… “Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas, Ir kaip žaibas staigus ir svaigus kaip naktis – O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa… Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.”
Meilė Nėries lyrikoje sužiba įvairiomis emocijomis ir nuotaikomis. Čia susipina ir begalinis džiaugsmas, ir neapsakomas sielvartas. Poetės eilėraščiuose ilgesys – tai ne kančia, o “tikroji palaima”. “Tas kambarys – Baisus, tylus kaip karstas – Be tavęs. Gili naktis – O aš vis rymau, laukiu dar Tavęs.” Poetės meilės jėga – didelė ir ypatinga. Ji nepaiso nei jokių turtų, nei jokių kliūčių. Meilės sunaikinti negali jokios piktos jėgos. “Panorėk! – aš nueisiu į dangų! Aš nužengsiu juodan pragaran! Dėl tavęs ne vien mirt pasirengus;- Bet gyvent ir nemirt amžinai!” Kadangi S.Nėriai meilė – pagrindinis ir vienintelis gyvenimo pamatas, tai meilės išdavystė, išsiskyrimas tolygus mirčiai: “Aš išgersiu šiandien paskutinę Laimės taurę su tavim kartu. O rytoj, man peilį į krūtinę Smeigęs, iškeliausi tu.” Nėris savo poezijoje nupiešė tikslų ir nuostabų moters sielos paveikslą. Ji savo lyrikoje aprašė tokią meilę, kurią pati išgyveno ir kuria pati gyveno. Meilė jos poezijoje – tai ir pačios poetės džiaugsmai, kančios, pats gyvenimas… “Ač myliu gyvenimą – jauną, ugningą, Kaip myli pavasarį lauko gėlė! Aš myliu gyvenimo džiaugsmą aistringą – Stipriai – kaip jaunystė temoka mylėt!” Meilės lyrika – tai pati gražiausia ir įstabiausia poezijos dalis. Čia viskas tikra, be menkiausių pagražinimų ir melagysčių… Nėries meilė poezijoje – tai tikras, tyras jausmas, jos pačios patirtas. Poetės meilės eilėraščiai gimė iš jos dvasinio gyvenimo, iš trapios sielos gilumos… S.Nėries meilės poezija – tai eilėraščiai ne vien apie mylimą žmogų, o eilėraščiai ir apie Tėvynės meilę, gimto krašto ilgesį. “Ledų tau pančius išardys Pavasaris ankstyvas… Tu – mano deganti širdis! Tu – mano kraujas gyvas!” Poetė savo eilėraščiuose dažnai minėjo, kad ji beprotiškai myli gyvenimą ir pasaulį. Gyvenimą, kuris jai suteikė daug kančios ir skausmo, ir pasaulį, kuris daugybę kartų nuo jos nusigręžė ir piktai atsuko nugarą… “Aš myliu tave, gaivalingas pasauli! Gal būt , kaip žvėris tu mane sudraskysi? – Vis tiek – aš ir mirsiu šypsodamas saulei, Ir saulė degs mano akyse.” Šiandien Nėries poezija atrodo savaip vientisa, neskaidoma – kaip tautosaka, kaip Donelaitis, kiap Čiurlionis. Jos intonacijos tarsi tampa savaime egzistuojančios gyvybės apraiškomiss – kaip augalų atgimimas pavasarį, kaip saulės šilumos pajutimas. Poetės meilės lyrika – tai gaivi pavasario žaluma, skaisti rytmečio saulė, pats įstabusis pavasaris… Ir todėl prie jos poezijos, ypatingai prie meilės eilėraščių, reikia liestis labai atsargiai, skaityti juos tik su atvira širdimi. Juk Nėries meilės lyrika – trapi kaip pavasario gėlė!