“Mažvydas”

Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos„ Mažvydas “ištraukos interpretacija

Poetinė drama „Mažvydas“ – Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Ištraukoje dviejų istorinių asmenybių dialogas – Vilento ir Mažvydo. Abu jie susiję su Katekizmu, jo išleidimu. Kūrinio herojaus pusbrolis – Vilentas – perskaito jo knygą ir įvertina ją – „ Titano darbas! “. Prilygindamas dievo darbui. Mažvydas yra dramatiška asmenybė, kuri kankinasi ir nemato savo darbo prasmės. Jis tai lygina su Sizifo darbu. Dievai pasmerkė Sizifą ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę, nuokurios šis nuriedėdavo veikiamas savo svorio. Jie ne be pagrindo mane, jognesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą. Taip ir kūrinio personažas vertina savo pastangas. “ Tu žodį iškirtai – kaip akmeny! ” – tai lyg sunkus žodžio įrašymas į amžinybę. Tai darbas reikalaujantis daugybės pastangų ir kantrybės. Nuo kurio Mažvydas jaučiasi pavargęs ir nusivylęs. “ Paleisi – nugarmės. Ir pagalvoji : kuriems velniams tos pastangos…” – jis gerai suvokia, kad turi nesustodamas dirbti toliau. Jei nebaigs ką pradėjęs tai viskas gryš į tą patį žlugimo tašką. O galbūt be jo daugiau niekas nesiims šio darbo. Jam taip pat sunku, nes neturi daug pagalbos. Lyg išlaikyti raštą būtų jo vieno pareiga. Vilentas skaitydavo pamokslus Karaliaučiuje lietuvių kalba. Jis turėjo patriotinę nuostatą – “Kol klausys – sakysiu.”- kol bus bent vienas klausytojas, bent vienas dar gerbiantis savo tautos kalbą ir norintis ją išlaikyti. Bent taip prisidėdamas jis stengiasi padėti ir paskatinti savo giminaitį. Ištrauka baigiasi Mažvydo monologu, kuriame jis apmasto praeitį ir ateitį. Tas procesas kai rengė knyga buvo sunkus ir sudėtingas, pažymėtas kančia.”Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš pereigą.” Tiek daug iškentėjo, patyrė skausmo, blaškėsi, kad galėtų įvykdyti savo pareigą tėvynei, įduoti jai pagrindinį kultūros įrankį – raštą. Jis kovoja tarp pareigos ir asmeninės laimės. Bet nematydamas alternatyvos, viska paaukoja raštijos labui. “Pats sava rankom sau neriesi kilpą” – pakliūna herojus į pinkles, kuriose gali prarasti savo taip sunkiai siekiamą tikslą. Norėdamas gero savo tėvynei jis vos nepadaro klaidos nunešdamas kunigaikščiui savo knygą. Kuris būtų ja pasinaudojęs kaip įrankiu, atvedant Lietuvą į Prūsiją. Dėl to jis apsigalvoja ir nelieka Karaliaučiuje. Lietuviams jis daug svarbesnis. Jis kovoja toliau, kad apgintų žodį. “Esu čionai, kad pats save atpirkščiau.”- jaučiasi esąs kaltas ir nusidėjęs. Dievas yra didžiausia vertybė, kurią Mažvydas nuvertina, suteikdamas pirmenybę žodžiui – “Bijau prisipažinti, kad ne dievui / Tai pareiga, o žodžiui.”

Taip pat jo mirtina nuodėme, kad nepažinojo nei Lietuvos nei Dievo. Be dievo nuvertinimo jis dar nuvertina ir meilę. Palieka ir nuvilia savo mylimą moterį dėl visuomenės gerovės. Išduoda tėvystę – sūnus užauga be tėvo meilės. Visos jo nuodėmės vertos Sizifo darbo.Veikėjas praranda viska. Jam tik lieka tikėjimas žodžio reikalingumu. Mažvydas įvykdo savo pareigą Tėvynei ir jos žmonėms, bet ar ne per brangia kaina?Pagrindinė Just. Marcinkevičiaus tema : Lietuva, jos istorija ir dabartis, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika : pareiga, kančia, ištikimybė, dorovė, gerumas. Žodžio gynimas – nenutrūkstantis darbas, kurį reikia ir šiandieną dirbti.