Marius Katiliškis, Elizabeta Avižonytė …mes dar susitiksim…

Pasvalyje Kalno gatvėje tebestovi ir šiandien du namai. Vienas pažymėtas 10-uoju numeriu, kitas – 14-tuoju. Atrodytų niekuo neišsiskiriantys, tik gal skurdžiau atrodantys, palyginus su kitais, šalia esančiais: ir langinės jau pakrypę, sunkiai beranda šviesa kelią į trobos vidų, užkaltos durys, o slenksčio, rodos, gyva dvasia seniai nėra mindžiojus.
Nedaug dar kas atsimena šių namų ryšį su pasvaliečių klasiku Mariumi Katiliškiu (Albinu Vaitkumi), jo pirmaisiais žingsniais Pasvalio apylinkėse, pirmaja žmona Elze Avižonyte – matematikos mokytoja, Klaipėdos pedagoginio instituto pirmosios laidos absolvente. Keturioliktajame name nuomojosi kambarį Allbinas Vaitkus, atvykęs dirbti į Pasvalio biblioteką. Čia pirmąkart šie du jauni žmonės pamatė vienas kitą ir krito viens kitam į širdį. Netrukus 1941 metais spalio 14 dieną slapčia dviračiais nuvykę į Saločių bažnyčią susituokė (Lietuvos respublika, Saločių metrikinė apylinkė, metrikos nr. 78). „Šią dieną įvyko didžioji meilės ir ištikimybės priesaika“. Bendrą gyvenimą pradėjo Kalno gatvėje, dešimtajame name, kur gyveno iki 1944 metų „prasilenkimo valandos“. Turbūt šiuos laikus geriausiai atmena dar ir šiandien tebešlamantys ant kalno, prie Lėvens didingi uosiai, kuriuos ir sodino pats Marius Katiliškis. Sodino kaartu su E.Avižonytės broliu, gyvenusiu Vilniuje, su kuriuo buvo gerais draugais, kartu gaudydavo Mūšoje žuvis, keliaudavo dviračiais pas naujus gimines. O alaus gamybos ceremonija uošvijoje, o pypkė, kurią prikimšdavo uošvio augintu tabaku, o nenuilstamas noras bendrauti su žmonėmis, vis kažką pa

asižymint užrašuose.
Laikas nenumaldomai skuba pirmyn, vis mažiau lieka prisiminimų. Medžiai, pastatai, kaip ir žmonės turi savo egzistavimo, būties terminus, viskas pamažu išnyksta. Greit bėga laikas. Šiemet jau sueina lygiai 20 metų, kai E.Avižonytė, tikėkime, surado savąją užuovėją gimtojoje taip mylėtoje žemėje, ten, kur Lėvuo tyvuliuoja, kur taip gražiai neužmirštuolės žydi. Gal vis dėlto ateisiantiems po mūsų verta palikti nors nedidelius prisiminimus, atminimo ženklus, apie čia gyvenusius, mylėjusius ir dirbusius žmones.
Prasilenkimo valanda 1944 metais buvo ir atsisveikinimo. Sunki atsiskyrimo valanda, atsiskyrimo amžinai (Darbas, 1991 m., balandžio 20 d. Nr. 31, 3 psl.). Galbūt ta valanda nebuvo visiškai neplanuota. Kartu su Elze ir Albinu nusprendęs vykti ir Elzės brolis Jonas, bet neturėjo dviračio, o vyresnysis brolis Antanas savojo neatidavė. Išvykstant iš Pasvalio uošvis dovanojo turėtą revolverį. Sunkus tolesnis buvęs abiejų gyvenimas. E.Avižonytė-Vaitkienė kelis metus nieko nežinodama apie vyrą, labai išgyveno, buvo persekiojama saugumiečių, tardoma. Net ir brolis Jonas gerai išlaikęs egzaminus į teisės fakultetą Vilniaus universitete nebuvo priimtas – taip pat pateko į nepatikimųjų sąrašus.
Tų laikų dvasinė E.Avižonytės-Vaitkienės būsena ryškiausiai atsisipndi jos dienoraščiuose.
Tad trumpam stabtelkime, atsikvėpkime ir žvilgtelkime atgal. Tai neužims daug laiko.

1944 m. rugpjūčio 5 d.
Vakar ir šiandien sapnavau Tave, mano mielas angele. O brangus! Kur tu esi? Nors sapne gaunu Tave pamatyti. Pasidžiaugti Tavųjų akių žvilgsniu ir išsigąsti Ta

au gresiančio pavojaus. Kada užmerkiu akis poilsiui aš girdžiu raminantį balsą, Tavo puikų sultingą iš sielos gelmių plaukiantį balsą: „Būk rami, būk rami“. Ir aš rami. O Tu, o Tu mano gyvenimo džiaugsme? Būki ramus. Aš mokėsiu Tavęs sulaukti. Tegul Tave saugo gerasis Dievas. Tik su Tavimi persiskyrusi pradedu dar daugiau mylėti. Aš nežinau, kokią auką aš sudėčiau Kūrėjui, kad jisai sugrąžintų man Tave, kad nesulaužytų mudviejų jauno gyvenimo. Aš meldžiuosi. Ir kodėl, kodėl mudu turime būti nuskriausti? O dabar aš laukti tik tegaliu. Laukti ir gyventi nežinioje. Nes ateities šydas nepakeliamas ir neperžvelgiamas. Ak, aš sutiksiu savo likimą. Bet širdis pilna nerimo ir baimės. O tačiau aš tikiu, aš esu pilna vilties, šalin tamsieji šešėliai, šalin pragaro šmėklos iš kelio. Aš tikiu į šviesų gyvenimą.

1944 rugsėjo mėn. 14 d.
Aš buvau pietuose. Keturis metus buvau pietuose. O po to sugrįžau į šiaurę ir suradau žmogų, kuriam drąsiai ištiesiau ranką. .suradau tą, kurio taip ilgai ieškojau ir tris metus buvau laiminga. Šiandien, kada sueina tie trys metai, kada ramiai prisiglausčiau prie narsios ir jautrios mano vyro krūtinės, esu viena ir jau antras mėnuo nieko apie jį nežinau. O jam rytoj sueina 30 metų. Mano širdis net virpa apie tai prisiminus. Mano linkėjimas tik vienas: „gyvenk ir

r sugrįžk pas mane“. Aš mokėsiu tave padaryti laimingą.

1944 m. rugsėjo 18 d.
.o šiandien sulaukiau svečio – kareivio enkavedisto. Baigiu priprasti. Nebebijau jau. Ir ko man bebijoti. Aš nebebranginu savo gyvenimo. Tačiau aš dar nepamečiau vilties. Aš netikiu nei vienu gandu gandeliu ir noriu labai dar gyventi: o vienok pavasarį Tu atjosi drąsiai.

1944 m. gruodžio mėn. 10 d.
.meldžiuosi ir maldauju taikos. Meldžiuosi iki visiško jėgų netekimo. Nuoširdžiau aš nebemoku. Dabar manyje audra ir nerimas.

1945 m. kovo 4 d.
. Aš jau labai pavargau nuo to didelio laukimo ir tos nežinios. O dienos lekia, lekia viena kitą palikdamos. Štai ir ši diena, kada Tu prieš keturis metus iškėlei koją iš traukinio mano tėviškės miestelyje. <.> .o tačiau aš jaučiu save ir esu savimi daugiau negu bet kada. Aš myliu. Kaip aš dabar moku mylėti. Giliai, nepaprastai giliai, stipriai ir tykiai: Mano meilė kaip didžiulė lygumos upė, taip ramiai ramiai teka, liūliuoja.

1945 m. gegužės mėn. 6 d.
Ašaros ir kraujas šiandien plūsta aplinkui, o , kiek daug šiandien mačiau žmonių sielvarte ir paskendusius ašarose. Aš griaudžiai verkiu sukniubusi prieš Tavo paveikslą, mano vyre. Kasdien vis daugiau jaučiu skausmą savo širdyje. Tokią didelę skriaudą jaučiu. Skriaudą visam Pasauliui, visai žmonijai, kurią atnešė šis baisusis karas.
Kaip gaila man mano meilės ir džiaugsmo. Nejaugi viskas jau pr

raėjo nebesugrįžtamai. Jei taip, viskas taip beprasmiška. Myliu ir kenčiu, kenčiu ir myliu. Gyventi, mylėti ir būti ištikimai. Kodėl už akimirksnį laimės amžina kančia. Kaip keista! Albis buvo man svetimas ir nepažįstamas žmogus. Tokių Lietuvoj ir visame pasaulyje tūkstančiai. O tačiau jis man vienintelis. Jei aš jo neteksiu, vis tiek iš tų tūkstančių aš sau nerasiu kito, kuris man būtų taip brangus, taip artimas kaip jis.
.o tačiau, aš ilgiuosi, aš merdžiu iš baimės. Aš neturiu jėgų daleisti, kad aš gal jo neteksiu amžinai. Sugrįžk, ak, sugrįžk. Aš kenčiu, man taip sunku vienai, taip sunku nežinotis tavo likimo, bijoti ir klaidžioti toje begalinėje tamsoje šalia tavęs. Tavęs nematyti, bet jausti tave. .aš baigiu pražilti iš nuolatinio rūpesčio ir įtempto galvojimo. Aš bijau tave palikti vieną. Visur ir visada esu su tavimi. Aš lydžiu tave į amžiną poilsį ir vėl prikeliu iš numirusių, kad galėčiau atiduoti tau viską, ką turiu geriausio. O tačiau tu esi neprieinamas. Tu tolsti nuo manęs.tave kažkas vilioja ir skiria nuo manęs. Bet aš kantri. Aš viską atleidžiu ir vėl seku aštriuoju keliu šalia tavęs. .Bet tu niekad neateini pas mane net ir sapne, aš turiu susiieškoti tave, kad pamatyčiau nors iš tolo, kad pajusčiau tavo bučinį ant lūpų ir vėl jausčiau persiskyrimo skausmą.

1945 gegužės 18 d.
Šiandien grįžau dvyliktą valandą iš tradicinio aštuntokų išleistuvių vakaro.
Kalnas paskendęs vyšnių žieduose. Spaudžiu lūpas prie žiedų ir išsiveržia vienas žodis: Albinai!
O širdy skausmas ir begalinis ilgesys. Vyšnios jau baigia žydėti ir toks gražus pavasaris, o aš nieko be skausmo ir rūpesčio nejaučiu. Bet ką aš veiksiu, kai mūsų kaštanas žydės.
.Albinai mano, tavęs nėra, nėra man džiaugsmo. Tave buvau suradusi, turėjau savo mažytę laimę, kuri buvo visas mano pasaulis, Brangusis mano, ar grįši? Ar sulauksiu?

1945 rugsėjo mėn. 30 d.
.Vidurvasarį ėjau į Tavo tėviškę, mano vyre, ėjau sušilusi, bet su ryžtu, su viltimi. Ak, bent ką nuo tavęs. Ėjau tais pačiais keliais, kuriais su tavimi kartu važiavome. Ašaros sunkėsi man iš akių ir širdį taip skaudėjo. Gerklę kartais lyg replėmis suspausdavo. Nurydavau skausmą ir ėjau toliau. Ėjau ir prisiminiau viską. Prisiminiau tavo žodžius ir savo tada pasakytus. Prisiminiau tavo šypseną ir gestą kiekvieną. O, su kokiu entuziazmu tu pasakojai apie kiekvieną upelį, kaimą ir tyrelius ir su kokiu malonumu stebėjau tavo taip retai nušvintantį veidą. Ėjau ir šypsojausi ir man buvo gera eiti. Ar ne tu, mano drauge, buvai kartu su manimi?
Ne, jis manęs neužmirš, jis neužmirš tų gražių dienų.
Gražus, bet tolimas tas kelias į tavo tėviškę berželiais apaugusią su eglynėliais prie pirties. Ir atėjau per beržų takelį ir atsisėdau ant griovio krašto. Kieme už tvoros, kieme ten apie malkas triūsia tavo tėvelis. Lygiai taip, kaip ir kitas vasaras ten pat ir ten pat senas, bet tiesus senelis. Tyla. Ir skausmas krūtinę drasko. Pagaliau susitikimas. Ar nežinot? Ar nežinai? Tik ašaros nuplauti gali pirmąjį jausmą ir duoti atsakymą. Ek, mylimasis, – tavo tėvas verkė su ašaromis. Ir netiesa, kad tai akmeninis senis be jausmų, be širdies. Gera man buvo ten, bet ak, sugrįžti vėl reikia ir išsiskirti panikoj ir neviltyje.
Dar. Atsisveikinau su tavo broliu ir koks liūdnas, ir koks beviltis jis buvo. Šitas stiprus gražus vyras. Tikras lietuvis iš savo išvaizdos. Tvirtas, šviesiaplaukis ramaus žvilgsnio ir teisingos širdies. Be jokios klastos. Ak, kaip man jo buvo gaila. Taip tas atsisveikinimas sukrėtė mane, tai lyg su tavimi antrą kartą skirčiaus, tai lyg tavo vardu atsisveikinčiau.

1946 balandžio mėn. 18 d.
.Bet jokiame darbe neatrandu džiaugsmo ir savęs. Nuovargis nuolatinis mano svečias. O pavasaris žengia skubiais žingsneliais ir atranda mane. Atgimsta gamta, suskambina paukščiai savo didybėje galingą prisikėlimo himną ir bailiai pradeda žaliuoti pakrantės. Už poros dienų varpai skambins prisikėlimą, o mano siela, kaip neseniai surastas prie Lėvens kranto perkūno oželis su palaužtu sparnu.
Niekur ir nieko nenoriu. Ne, netiesa! Noriu atgyti, pralinksmėti ir giedoti kartu su gamta linksmą Velykišką Aleliuja!

1946 liepos 13 d.
.gal paskutnės mano eilutės. Gal ryt mane sutiks keturios tamsios sienos ir tardymas. Tegul.mano sąžinė švari. Tik gal per mažai mylėta tėvynė, per maža jai dirbta, aukotasi.
Neverta esu tų, kurie paaukojo jai viską, gėda, jaučiuos prieš juos kalta. Ak, gana drebėti dėl savo kailio. Būsiu kiekvienam žingsny kovojanti moteris. Aš pasiryžau nuo tos minutės, kai pamačiau su našta ant pečių ir iškankinto Kristaus žvilgsniu einantį per Biržus mokyt.Varną. Bet kam pavyzdžių. Būkime pavyzdžiais patys sau.
Myliu savo Albį dar daugiau kaip visada ir galbūt myliu tą, kurio jau visai nebėra. Bet tegul būna ir taip, tada jau man vis tiek, tada jau man vis tiek..

1946 liepos 15 d.
.Mūsų išsiskyrimo dvejų metų sukaktuvių išvakarėse rymojau ant tilto barjero. Ne į tolius viliojo mane svajonės, bet į tamsias verpetingas gelmes, kad tenai nurimti amžinai.
Visą tą naktį išrymojau prie atdaro lango. Tvanki vasaros naktis, paslaptingas jūros ošimas ir tamsios pušys. Ir prisiminiau naktį prieš dvejus metus su visomis smulkmenomis. Meilės ir išsiskyrimo naktį. Skaudžią ir brangią prisiminimais naktį. Tada turėjau glėbyje savo brangiausią turtą, savo angelą. Ir vadinau aš jį gražiausiais vardais ir žinojau, kad tai paskutinis kartas.
Budėjau prie miegančio nuvargusio savo sakalo ir bučiavau jo nusvirusią ranką.

1957 lapkričio mėn. 20 d.
Ir vėl praėjo daug metų. Praėjo viskas, kas buvo miela, kas buvo skaudu ir kankinama. Praėjo, kaip pasaka. Praeitis apsigaubė šešėliais ir ūkanomis. Skaudu buvo apsivilti žmonėmis, kuriais tikėjau ir kurie buvo artimi. Bet kaip gyventi netikint žmogumi? Kaip netikėti, kai tau tiesiama ranką.

.Aš tikiu, kad mes dar susitiksim. Susitiksim galbūt gražesniame ir geresniame kitame pasaulyje.

Doc. Ilona Avižonytė-Bičkuvienė

Leave a Comment