maironis as noreciau prikelti

AŠ NORĖČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,
Tik ne tą šiandieninį,
Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,
Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės
Vaidelučių garsių;
Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės
Nuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių
Užmigdyti tarp girių,
Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,
Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų
Po bajorų dvarus!
Gal tiek annčkeliais brolių-lietuvių nežūtų
Po kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,
Kai nakčia mėnuo teka;
Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?
Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelį
Iš kapų milžinų!
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senovės laikų!

Maironio eilėraščio „Aš norėčiau prikelti“ analizė

Maironis – žymus lietuvių poetas, romantikas. Jo kūryboje ypač ryškiai atsiskleidžia patriotinė tema. Ji stipriai jaučiama ir eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“.

Jau pirmajame posme išsakomas karštas troškimas„prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų“. Tuo aiškiai parodoma paagarba senovei, praėjusiems laikams. Senovės žmonės lyriniam subjektui, kuris yra artimas ir pačiam Maironiui, atrodo tarsi milžinai. Jie hiperbolizuojami, idealizuojami, todėl norima išgirsti bent vieną gyvą žodelį iš jau mirusių garbingų žmonių lūpų. Lyrinis subjektas tikisi pasisemti įkvėpimo savo kūrybai iš

š praėjusių didingų laikų, nes šiandieninė poezija jo nežavi. Teigiama, jog ji svetima, su skolinta dvasia. Ryškėja laikotarpio, kada buvo rašytas eilėraštis, ypatumai: rusų kalba ir kultūra įsišaknija Lietuvoje. Auksinės vaidelučių kanklės, nuo kurių užkaista krūtinės, simbolizuoja patriotines idėjas ir darbus, mena dar pagoniškus laikus, kurie taip pat dažnai tampa užuomina apie lietuvių didvyriškumą. Eilėraščio žmogus be galo trokšta budinti tautą iš kultūrinio sąstingio, gaivinti tautiškumo, išsilaisvinimo iš priespaudos idėjas. Lyrinis aš jaučia, kad jo tautai, jos žmonėms reikalingas idėjinis vadas, kuriuo jis kaip poetas pats pasirengęs būti. Šie norai ir siekiai atskleidžiami įprastais romantiniais įvaizdžiais: dvasia, krūtinė, kapai. Romantikams taip pat būdingas nesitenkinimas esama padėtimi.

Jei pavyktų išjudinti liaudies dvasią, eilėraščio kalbantysis tikisi, kad ir bajorai pasisemtų patriotinių nuotaikų irr atsikratytų svetimos rusų ar lenkų kalbos bei kultūros. Poetas nori, kad nebūtų liejamas kraujas „brolių lietuvių“ svetimuose kraštuose.

Lyrinis subjektas viliasi ir trokšta, kad žmonės, nepasidavę kitų tautų įtakai, pajustų savo tautos dvasią, prisimintų garbingą savo praeitį, kurią dar mena vaitojančios „tamsiosios girios“, galbūt net vėl pajustų glaudų ryšį su gamta. Raginama nepalikti brangios tėvynės, jos neišduoti ir narsiai stoti į kovą už jos laisvę, drąsiai priešintis užkariautojams, o ne nuolankiai jiems paklusti, išduodant savo idealus.

Vis dėlto lyrinio „aš“noras „p
prikelti senelį“ lieka tik tauria svajone. Jis suvokia, kad to pasiekti negalima, dėl to nusivilia. Poetą kankinantis klausimas, kaip prikelti tautą iš kultūrinio sąstingio, lieka neatsakytas.

Šiame eilėraštyje Maironis išsako savo požiūrį į tuo metu susiklosčiusį Lietuvos gyvenimą. Jis stipriai išgyvena dėl kitų tautų įtakos, grėsmės lietuviams nutautėti. Todėl poetizuoja praeitį, ieško įkvėpimo istorijoje, siekia skleisti bei stiprinti lietuvybės idėjas.

Leave a Comment