MAIRONIO POETINIO PASAULIO KONTŪRAI
Maironio vieta mūsų literatūroje ypatinga. Nebūtume teisūs, jeigu sakytume, kad jis pats talentingiausias poetas – būta, o gal ir esama nemažiau talentingų už jį. Bet vis tiek jis – visų Lietuvos poetų pirmasis, “ mūsų poetų didysis kunigaikštis “, kaip kažkuria proga kiek poetiškai L.Giros pasakyta. Tiesa, buvo laikas, kai auganti Lietuvių poezija nusigręžė nuo Maironio – tai buvo neišvengiamas gyvos, dinamiškos literatūros žingsnis. Be kita ko, tada buvo sakoma, kad Maironio poezija esanti pernelyg elementari, t.y. pernelyg nesudėtinga, aiški, paprasta – tokia ji atrodė jaunesnėms kartoms, siekusioms komplikuotesnio, refinuotesnio poetinio žodžio, be kurio neišsiverčia šiuolaikinė literatūra. Tačiau elementari reiškia ir ką kita, reiškia pirmapradė, kylantį iš žmogaus ir žodžio gelmių, nereikalaujantį racionalaus pagrindimo. O šia prasme Maironio poezija iš tikrųjų elementari. Poeto talentas pavergė tautą be jokių įtikinėjimų ir įrodinėjimų, jo įtaigumų prasivėrė visų širdys, Maironis tapo poetiškumo esmės reiškėju ir etalonu. Šis talentas pasireiškė pirmiausia kalbos sferoje. Poetinis žodis, liaudies dainoje žėrėjęs daugelį šimtmečių, raštų kalboje glūdantis nuo A. Kulviečio, S. Rapolionio ir M.Mažvydo laikų, Maironio kūryboje praskleidė iki tol neregėtas galimybes. Amžininkai su džiaugsmo ašaromis gėrėjosi jo skambumu, vaizdingumu ir raiškumu. Jis sukūrė tokius įvaizdžius ir metaforas, tokį žodžio intonacinį ir ritminį įvairumą, kuriuo galėjo išsakyti visą žmogaus dvasinio gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių ištarti ir pavadinti iki šiol niekas nemokėjo ir net nebandė. Maironis rado žodį, kuriuo siela suvokė ir pavadina daugeriopus savo ryšius su pasauliu, iš kurių svarbiausias – ryšys su tėvyne. Šis ryšys kyla iš ypatingo jautrumo tam, ko reikalavo laikas. Lietuvių tauta buvo valstiečių tauta, valstiečių, kurių vertybinę orientacijos sistema rėmėsi daug šimtmečių nesikeičiančią tradiciją, iš kartos į kartą paveldimais etiniais, religiniais, meniniais modeliais. Ir kai 19 a. Antroje pusėje visa gyvenimo sankloda ėmė keistis neregėtai sparčiai ir intensyviai, iš esmės pakito ir šio valstiečio bei jo į mokslus išėjusio vaiko situacija pasaulyje, prasiplėtė jo horizontai, statišką, uždarą buitį pakeitė atvira ir dinamiška tautos istorijos tėkmė. Suvokti savo ryšį su tauta, o tautą kai atramą jo peties egzistenciją tapo aktualiausiu žmogaus poreikiu. Būsimasis Maironis šitai pajuto su visu bundančio talento imlumu ir intuicija. Jo negąsdino ir netrikdė tai, kad Lietuva buvo išbraukta iš pasaulio, o lietuviai buvo laikomi mirštančia tauta.
Šeštos klasės gimnazistas, jis pradeda rašyti Lietuvos istoriją, kurią užbaigia seminarijos antrame kurse. Jį pagauna tautinio atgimimo banga, ir jis žino, kad tautos istorinio kelio įsisąmoninimas, ryšys su tautos praeitimi yra vienintelė patikima, o drauge būtina atrama dabarčiai ir ateičiai. Poetinis talentas nubunda irgi dar besimokant Kauno gimnazijoje. Po abitūros egzaminų Jonas Mačiulis pasirenka literatūros studijas Kijevo universitete ir kai po keleto mėnesių įsisąmonina, jog carizmo sąlygomis lietuviui filologo profesija, būsimas mokytojo darbas niekaip nesiderins su neišvengiamai konspiratyvia, valdžios persekiojamą literato veikla, jis meta universitetą ir stoja į seminariją – irgi, matyt, pirmiausia literatūriniais sumetimais: čia jį viliojo “ Anykščių šilelio “ dainiaus garbė, čia jis tikėjosi rasti saugesnį prieglobstį poetiniai kūrybai. Ir iš tikrųjų – netrukus “Aušroje “ pasirodo jo pirmasis eilėraštis, ima skleistis būsimojo Maironio kūrybos pasaulis. Ima pildytis 19 a. pirmoje pusėje (1842) išsakyta I. Kraševskio pranašystė : “Nežinau kada, bet tikrai gims lietuvis, kuris Donelaičio kalba giedos apie Lietuvą savitai, nieko nemėgdžiodamas “. Maironis giesmėje apie Lietuvą, visų pirma apie jos istorinę praeitį, iškelia heroinius momentus ir juos aktualizuoja. Čia jis eina S. Daukanto ir M. Valančiaus pėdomis. Kaip ir jie, Maironis supranta, kad ką tik iš baudžiavos išsivadavusiam valstiečiui reikia padėti atsitiesti vergystės amžių sulenktą nugarą, reikia ugdyti ir stiprinti jo žmogiškos vertės supratimą, pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis, formuoti vergystės ir menkumo kompleksų prislėgtą žmogų heroiškais pavyzdžiais. Tam tarnavo S.Daukanto pasakojimai apie lietuvių kovas ir pergales kare su kryžiuočiais, jo išversti K. Nepoto “ Gyvenimai didžiųjų karvedžių “. Heroišką mirtį už savo įsitikinimus aukštino M.Valančius “ Šventųjų gyvenimuose “ ir politinėse anticarinėse brošiūrose, kuriose kritusiems kovoje prieš carinį smurtą žadėjo šventųjų kankinių vainiką ir amžiną garbę danguje. Tokiais pat heroiškais tonais skamba Maironio poezija, aukštinanti didelius protėvių žygius ir jų šlovę : Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus, Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo; Čia mūsų tėvynė buvo, ir bus.Arba : Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai : Jie mylimą Lietuvą gina; Kam nusviro galva, tam dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina. Tačiau dabartis reikalauja heroizmo nebe kariniuose žygiuose. Praeitis Maironiui rodė, kad visų buvusių bėdų pagrindinė priežastis – per menkas kultūros prado reiškimasis. Iš čia išvada, kad vienintelis gyvybingos ateities laidos – visų tautos jėgų mobilizavimas kultūros kūrimui. Maža tauta yra stipri kultūros didumu. Šitokią išvadą sudaro Maironis savo pirmoje jaunuoliškoje knygoje “ Apsakymuose apie Lietuvos pareigą “ (1891), bet tas požiūris įvairiais variantais gyveno ir jo poezijoje :Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, Šarvuoti mokslo atkakliu! Paimsim arklą, knygą, lyrą Ir eisim Lietuvos keliu! “ Raseinių Magdėje “: Lietuvi, mokinkis, Verguos beraminkis, Vilties nesustok niekados! O, mokslas daug gali: Jis vargstančią šalį Išpančios iš amžių skriaudos. “ Jaunojoje Lietuvoje “: Daugiau mokslo vyrų!Galingas jų žodis, Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys, Jos vardą aukštai užrašys! Į mokslą! Į mokslą su norais giliais! Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais! Jis mūsų didvyrių lopšys.
Maironis aukština mokslą, bet jo poetiniame pasaulėvaizdyje tie šūkiai reiškia kai ką žymiai didesnio. Jis šaukia krautis turtus, kurių nei rūdys nesugraužia, nei kandis nesuėda. Jis svajoja apie tuos laikus, kada Lietuva “ pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėga kūrėja, kada sulauks savo Šilerių, Rembrantų, Niutonų, Bramantų, kada jos dvasia sieks plačiau negu jos kūno sienos”. Jam yra vertybės ne tik mokslas, bet tautos dvasinės kultūros visuma – kalba, tautosaka, menas, dorovė – visa tai, kas gali augti, nešti vaisių tik kaip visuminio tautos gyvenimo dalis, susijusi su tautos istorine patirtimi, atremta į praeities kultūrinę tradiciją. Užtat kaip labiausiai Maironio dvasią išreiškiantį priesaką galime cituoti jo žodžius :
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, Kame nuo amžių tėvai gyveno : Čia tavo kūnas sau maistą semia, Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno.Dvasinė kultūra yra tautos buvimo atrama ir nenykstanti forma, tautos gyvybės apraiška ir garantas. Šitoks požiūris yra Maironio tautinės programos kertinis akmuo. Atvejų atvejais jo poezijoje aukštinami kultūros veikėjai. Daugelis “ Jaunosios Lietuvos “ personažų – mokslininkai, menininkai. Tautos kultūroje poetas mato dar neatskleidusias tautos potencijas:
Į eilę stok, sena tauta! Europai buvus kitada Prieš turkus siena iš granito! Iš naujo auki pagarboj, Kurios nepaprastoj kalboj Girdėtis atbalsis sanskrito!
Į eilę stok greta kitų, Europoj valdančių tautų, Ir nešk kultūrai savo dalį! Tiek vyrų davus praeity Didvyrių, – amžių paslapty Parodysi, ką sūnūs gali.
Dar paskutinės paslapties Nepasakei! Dar kibirkšties Tos neišskėlei iš krūtinės, Kuri ne vargo apmaudais, – Švies savo genijų vardais Ir vyrais valios geležinės! [ “ Mūsų vargai “] Maironio poetinis pasaulis savo matmenimis ne tik nepalyginamas su niekuo ikimaironinėje literatūroje ( ne tik poezijoje ), bet ir slepiąs nepraeinančio reikšmingumo potenciją, šiandien atsiveriąs mums su nauja jėga it atkaklumu. Šio pasaulio žmogus įsišaknijęs savo istoriniame laike, o kartu būna visuotinėje žmogiškos patirties ir lemties situacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis pajungtas kažkam didesniam ir bendresniam. Jis įaugęs į visuotinąją pasaulio tvarką, bet įaugęs į ją per tautą. Santykis su tauta ir ryšys su ja lemia žmogaus gyvenimo prasmingumą ir jo moralinę vertę. Tas ryšys yra natūralus : “Ten močiutė užlingavo /Raudomis mane…”, “ Ten užaugau, iškentėjau /Aš kančias visas…”.To ryšio paneigimas reiškia su prigimties dėsniais ir su moraline pasaulio tvarka. Žmogaus įsišaknijimas tautoje yra vienintelė galima būvimo forma, be kurios žmogui neduoda egzistuoti. Klausimas tėra tas, kurioje tautoje jis skleidžia šaknis – ar toje, su kuria jį riša gimimas ir kultūrinė tradicija, ar kitos tautos būties formose. Maironiui ši situacija yra ištikimybės – išdavystės alternatyva. Jam tai pasirinkimas: ar ištikimybė motinai, ar nusigręžimas nuo jos ir užmiršimas. Šis žmogaus situacijos pasaulyje aspektas Maironio poezijoje yra ypač pabrėžtas ir sureikšmintas.
Tauta Maironio pasaulyje nėra vien sava tauta, o pagrindinė visuotinės istorijos kategorija. Pasaulio istorija – tautų istorija. Idealus pasaulio būvis – tai laisvų tautų bendrija. Tautų lygiateisiškumas – toks pat visuotinai galiojantis moralinis reikalavimas kaip ir žmonių lygiateisiškumas. Užtat Maironis aukština tautų išsivadavimo judėjimus: čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų slavų ir sorbų ( “ Laimėkime, jaunos pakylančios šalys! “). Visoms tautoms jis nori demokratinės tvarkos, pagrįstos teisingumu ir teise. Teisingumas, tiesa jam – pasaulio tvarkos pagrindas : “ Kas prieš tiesą kariauna, /Pats rankomis savo sumanymą griauna”. Su juridinės veiklos sfera susiję Maironio poemų personažai : teisės studentas yra “Jaunosios Lietuvos “ herojus Juozas Rainys, o Šveicarijos universitete tautų teisę dėsto kitas tos poemos veikėjas Griška; teisininkas ir poemos “ Mūsų vargai “ vienas iš pagrindinių veikėjų Brazda. Pagaliau ir paties Maironio daktarinė disertacija yra “ Apie teisingumą ir teisę”. “Aukščiausios Teisybės “ sankcionuotas yra ir tautos gyvavimas bei skleidimasis istoriniame laike. Tačiau šis gyvavimas nėra sklandus ir savaiminis, jis “ neina kaip saulė ramiai, be karionės”, tai netylančios grumtynės tarp melo ir tiesos, istorinių regreso ir pažangos jėgų. Apie tai kalba pastovios Maironio poezijos metaforos, atremtos į senosios agrarinės kultūros mitus : į dirvą mesto grūdo mirtis ir gyvybės želmuo, žiemos ledus griaunantis pavasaris, nakties tamsybes nugalinti aušra… Keitimasis, mainymasis, o per tai tobulėjimas, augimas yra dėsnis, kuriam paklūsta tautų istorija. Bet pasaulio vyksmas yra ir žmogus, jo individualios būties reiškimosi arena, ir jo gyvenime galioja tie patys augimo ir tobulėjimo dėsniai. Kaip istorijos procese priespauda, smurtas neteisybė žadina ir tvirtina viltingas gyvybines jėgas, taip ir žmogaus gyvenime kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę gyvybę, kuriamąją energiją. Tačiau visa tai nieko nereikštų be meilės. Meilė yra pagrindinė žmogaus įkvėpėja ir skatintoja, jos dėka nugalimi sunkumai, įveikiamos kliūtys. Meilė Maironio pasaulyje yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro iš meilės mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės pergalę : I darbą, vyrai! Šalį jauną Prižadins meilės rytmetys; Galybė meilės viską griauna; Žiemos ledus ji sutirpdys. Meilė – tai toji jėga, kuri sujungia žmogų ir pasaulį (“ … Vien meilę norėtum dainuoti,/ Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, Su meile saldžiai pabučiuoti “). Meilė Maironiui aukšta akimirka, skaidrus spindulys, nušviečiantis žmogaus gyvenimą. Jo eilėraščiuose skamba švelnūs, iš širdies gilumos kylantys meilės prisipažinimai : “ … Lig kol alyvos /Žydės pavasary baltai,/Ir kolei širdys plaks mums gyvos,/Manoji plaks vien tau tiktai!…”; “Daug kentėjus, Danute, užmirški vargus!/Juk tu man naktis ir dangus…”; “Man ranką padavei jautriai/ Ir jauną širdį atdarei/Bendros žvaigždės vardu:/Dabar ar juokais ateitis, /Ar sopa verkia mums širdis, – /Jaučiu ašai už du”. Poemoje “Tarp skausmų į garbę” ( vėliau išaugusioje į “Jaunąją Lietuvą”) mylimuosius Juozą ir Marinę išskiria brutali carizmo tikrovė : Juozą, tautinio sąjūdžio kovotoją, valdžia ištremia į Sibirą; Marinė atsiduria emigracijoje, kur tarnauja Lietuvos atgimimo idėjai. Jis žino, kad meilės džiaugsmų jai nebus lemta patirti, bet jaučia, kad meilė jos gyvenimą padarė pilną ir prasmingą;Man laimės gana: didį vyrą mylėjau, Kur švies man žvaigžde per naktis. Meilė Maironiui visados siejasi su kūryba, įkvėpimu, pasiaukojimu; ji niekad nėra kasdieniška, niekad nėra žaidimas, nėra pramoga. Ji – žmogaus dvasinės vertės paliudijimas ir patikrinimas. Maironio kūryba kupina optimizmo, pasitikėjimo gyvenimu ir ateitimi. Ji skelbia aukštą pareigos suvokimą, rimtą moralinę nuostatą, aukštus ir aiškius dorovinius kriterijus, kuriais matuoja savo ir kitų gyvenimą. Joje labai stiprus vidaus balsas, liepiantis visuomenės, tautos interesus kelti aukščiau už savuosius, įsakantis nebijoti “vargo kieto “, kai to reikalauja ištikimybė idealams, draugams, vienminčiams. Poetas čia nepripažįsta jokių savęs teisinimų, neieško lengvatų, išlygų ir nuolaidų.
Maironio poezijoje daug liūdesio ir skausmo, bet tamsi spalva čia nėra dominuojanti. Tai poezija, visados atverianti vilties ir atgimimo perspektyvą tiek atskiram žmogui, tiek ir tautai. “ Prikelkime Lietuvą mūsų! “, “Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!“ – būdingiausi Maironio šūkiai. O viename iš vėlyvesniųjų jo eilėraščių ypač gražiai išsikristalizuota poetinis savo misijos suvokimas: Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų, Pasiilgusi saulės dienų, Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu: Atgimimo tau giesmę nešu. Skaitydami šiandien Maironio poeziją, klausiame savęs, ką ji mums galėtų reikšti. Ar ne pernelyg tolimas mums yra jos taurus , harmoningas pasaulis! Ir klausdami pajuntame, kad Maironis yra mūsų nostalgija. Jo poezijos kilnus paprastumas, skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti patiems save. Maironio žodis sujungė mums su pagrindiniais mūsų istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Jis yra šaltinis, prie kurio grįžtame nuvargę, išsekę, ištroškę, ir kuris visada atgaivina ir grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių.