Maironio eileraščio “Vasaros naktys” interpretacija

Maironio eilėraščio „Vasaros naktys“ analizė ir interpretacija

Juozas Mačiulis-Maironis – žymus 19-ojo amžiaus pabaigos teologas, karštas Lietuvos patriotas, išplėtęs lietuvių literatūros teminį horizontą, stebinęs ir tebestebinąs savo nepaprasto grožio eilėmis. Vienas iš svarbiausių Maironio kūrinių – rinkinys „Pavasario balsai“, kuriame yra eilėraštis „vasaros naktys“.
„Vasaros naktų“ kompozicija (sunėrimas) – dvidalis. Pirmoji dalis apima tris posmus. Ją galima pavadinti gamtos ramumas:
Ramios, malonios vasaros naktys;
Medžio užmigęs nejuda lapas; <.>
Naktis – paslaptingos tamsumos, neracionalumo, nežinomybės, nevilties bei saugaus ir vaisingo motinos glėbio simbolis, kūrybinio įkvėpimo šaltinis.
Iš to galima sppręsti, kad naktis yra ramybės ir susikaupimo metas, kada visa gamta ir žmonės užmiega.
Eilėraštyje yra išlaikoma riba tarp „aš“ ir pasaulio, vidinė žmogaus jausena neužgožia ir nenustelbia aplinkos vaizdo, gilinamasi ne vien į lyrinio subjekto išgyvenimus, o išsakoma asmeninės būsenos santykis su aplinka. Šiai būsenai nustatyti dažniausiai pasitelkiamas gamtos fonas: naktis, žvaigždės, dangus:
<.> Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.
Žvaigždė – tai aukštesnių ir aukščiausių idealų, svajonių simbolis. Tikėta, kad gimus kiekvienam žmogui, danguje įsižiebia žvaigždė. Kartu tai šviesos tamsumoje ir per nežinomybę šviečiančios iššminties ženklas.
Taigi lyrinio subjekto nuotaika apibendrinama kaip romantinė. Jis išgyvena harmoniją.
Antroji eilėraščio dalis prasideda nuo ketvirto posmo pradžios, kurią galima pavadinti dvasios neramumas:
<.> Kam gi nemigdot mano troškimų?
Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?
Iš to galima spręsti, kad lyrinis „a

aš“ klausiamuoju sakiniu pasipriešina vasaros ramybei.
Eilėraštyje lyrinis subjektas dažnai mezga dialogą su išoriniu pasauliu, tiesiogiai kreipiasi į Dievą, užuot užsisklendęs savyje, savo jausmų pasaulyje:
Noris apimti visa pasaulį;
Noris mylėti Dievą aukščiausį; <.>
Vadinasi lyrinis subjektas nenori būti vienas, ilgisi suprantančio draugo, artimo žmogaus, atsiliepiančio į jo išgyvenimus.
Taigi Maironis savo eilėraštyje „Vasaros naktys“ sugebėjo nuosekliai, puikia forma išreikšti asmens jauseną, individualų išgyvenimą, asmeninį santykį su savimi, pasauliu, su visuomeninėmis patriotinėmis idėjomis, istorija; apmąstė asmens priklausomybę tautai.

Leave a Comment