Maironis

Maironis – poetas romantikas, Va. pabaigos tautinio sąjūdžio idėjų reiškėjas. Jo
lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie Tėvynę. Poetas romantiškai vaizduoja jos praitį
(“Milžinų kapai”, “Trakų pilis”, “Vilnius”(prieš aušrą)), idealizuoja Lietuvos gamtą(“Mano
gimtinė”, Kur bėga Šešupė”, “Vakaras ant ežero keturių kantonų”), tiesiogiai išpažysta mei-
lęTėvyniai(“Taip niekas tavęs nemylės”).

Tėvynės meilė lydėjo poetą nuo pat gimtinės slenksčio prie vaizdingų Dubysos kran-
tų iki paskutinės poilsio vietos po kauno katedros skliautais. Dar studijų suole parašytos Lie-
tuvos istorijos pratarmėja jaunasis poetas įrašė šiuos įsidėmėtinus žodžius:”Žemė kur mes
gimėme, augome irr pasenome, yra mums brangi ir miela, mylime ją kaip vaikai savo motiną,
o jei kartais atsitinka persiskirti su ja ir išvažiuoti į tolimą šalį, tai sunku užturėti krintančias a-
šaras ir nuraminti suspaustą širdį.Kiekvienas, rodos, žmogus turi tartum įgimtą tą meilę,kiek-
vienam yra brangi tėvynė”.šiuos prasmingus žodžius, kuriuos parašė dar labai jaunas būda-
mas, Maironis patvirtino visu savo gyvenimu bei kuryba.

Kurį Maironio eilėraštį beskaitytume, iš jo dvelkia gimtosios žemės poezija: ir Nemuno
vandenys,banguojantys tarp”kalnų, lankų”, ir “Dubysos atkrančiai žali”, ir čiurlenantis skai-
drus upeliukas, kuuriame mainosi vasaros dangaus atspindžiai.

Maironio eilėraščiai tapo neatsiejami nuo lietuvių tautos, jie virto populiariausiomis
liaudies dainomis. O žodžius “Graži tu, mano brangi tėvyne.”žino kiekvienas lietuvis, nes-
varbu, kokio amžiaus, politinių pažiūrų, religinių pažiūrų, religinių įsitikinimų ar socialinės pa-
dėties jis bebūtų.

Retoriniu kreipiniu au

utorius išsako santykį su tuo, apie ką kalba, epitetai graži, brangi
sustiprina įspūdį. Motyvas po motyvo(istorija, gamta, žmonės) atsiveria prieš akis maironiš-
koji, poetiška, dvasinga ir grakšti Lietuvos panorama. Ir eilėraštyje dominuoja istorinis įvaiz-
dis(“Čia Vytautas Didis plačiai viešpatavo, TiesŽalgiriu.”, “Ten apleistos pilys griūva.”)
tačiaukartu su autoriumi žavimės Tėvynės grožiu, jos nepakartojama panorama.

Maironis nesižavėjo tuo, kas svetima, egzotiška tolimų kraštų gamta nekėlė jam jokių
jausmų, nors ji galbūt turtingesnė ir puošnesnė. Stebėdamas Alpių grožybes(“Medžių ant
saulėskepintas lapas Nuspindo rasa; Rožių iš kalnų papūtė kvapas Skania sveikata.”):
smaragdu žibančias ežero vilnis, nuostabų aromatą skleidžiančias puikiąusias rožes,- poe-
tas pajuntanenugalimą tėvynės ilgesį.Svajonėmis jis nejučia sugrįžta į gimtajį kraštą:”Ten,
kur palangėms stiepias sužiurę Žemčiūgų žiedai,Kur raudonmargę kreipia kepurę Jurginų
pulkai.”

Šios Lietuvos kraštovaizdžio detalės, atrodo, tokios kuklios šalia didingų Alpių kalnų,
tačiau joos artimos ir mielos pasiilgusiai poeto širdžiai. Lietuvos peizažas neatsiejamas nuo
tautos kultūros, kuri, Maironio giliausiu įsitikinimu, ryškiausiai atsispindi tautosakoje. Gal to-
dėl jo lyrikoje neretai apdainuojama “močiutė sengalvėlė”- auguntoja, ramintoja auklėtoja .
Per ją, motiną, poetas susijęs glaudžiausiais kraujo bei dvasios ryšiais su savo tauta, su sa-
vo žeme, jos istorija ir jos žmonėmis, su jų vargais ir likimu.

Poetui tėvynės meilės grožis yra susijęs su jausmais, kuriuos išgyvena. Vienas iš
gražiausių jausmų meilė, meilė tėvynei. Poetas visada “Pavasario balsuose” spausdindavo
pirmuoju eilėraštį”Taip ni
iekas tavęsnemylės”

Eilėraštis pradedamas retoriniu kreipiniu-sušukimu:”Jau niekas tavęs taipgiliai nemy-
lės, Kaip tavo nuliūdes poeta!”.Po to kita retorinė figūra:”Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktaidėl tavęs numylėta!”. Įsiklausykime , kokia emocionali šio posmo kalba. Lyrinis subjek-
tas vaizduoja savo psichologinę būseną kaip išskirtinę:jis ne tik myli – jo meilė ypatinga. Jis
myli, liūdi ir kenčia. Mylimosios įvardinimas nukeltas į pačią pabaigą, todėl rimuotoje pozici-
joje ištariamas labaistipriai. Be to, jis sudaro aidą su įvaizdžiu poeta. Abi šios sąvokos įpa-
tingos, poetiškos.

Liūdesio gaidą pastiprina ir pratęsia graudžių ašarų motyvas, būdingas Maironio lyri-
kai. Pagaliau ketvirtoje eilutėje randame ugnies metrafora, kuria Maironis mėgo reikšti savo
jausmus.

Trečiojoje strofoje prabylama apie tėvynės žavesio jėgą, grožį, meilės kerus:”Kas su-
teikė tau, numylėta, graži, Tą įstabią, slaptąją galią Kuria į dausas jojo dvasia neši; Vėl de-
ga jam norai atšalę!

Eilėraščio “Taip niekas tavęs nemylės” vainikuojamas dviem paskutiniais posmais:
juose išryškėja lyrinio subjekto žygdarbio dvasinė patriotinė prasmė ir išifruotas iki šiol slėp-
tas numylėtosios vardas.Ji – Tėvynė. Kūrinys užbaigiamas lyriškai. Tame lyrizme girdėti ir
pasididžiavimas, ir poetizuotas liūdesys:”Pasklido giesmė po tą šalį toli, Kur Nemuno van-
denys bėga; Pažino tave ir pamilo visi: Ir rūmai ir sodžių sermėga.Poetams kitiems numy-
lėta ranka Iš laurų vainiką nupynė,-Tu jį nors atmint ar atminsi kada?Tu jo numylėta tėvy-
ne?

Autoriui svarbi tėvynės istorinė praeitis, tautos kovos už sa
avo egzistenciją. Vienas iš
tokių praeities vizijų yra populiarusis eilėraštis – daina “Milžinų kapai”.

Pavadinimu jau nusakoma kurinio tema: praeities lietuvių kovos su kryžiuočiais. Eilė-
raštis turi siužetą, vienas posmas naturaliai praauga kitą, pasakojama istorija plėtojama, turi
ryškią pabaigą.

Pirmasis posmas – veiksmo ekspozicija. Nusakoma konkreti erdvė:”Kur lygūs lauka
Snaudžiataurūs miškai”. Vaizdas vizualus, dinamiškas, daug veiksmo, kurį įvardina veiks-
mažodžiai”dūmoja”,”galanda”, “balnoja”. Netgi veiksmažodis “snaudžia” žymi aktyvų veiks-
mą. Miškai ne šiaip snaudžia – jie pilni gyvybės, šiurpių įvykių. Jie kaip ir lygūs laukai, suku-
ria Lietuvos senove, atskleidžia kraupią įvykių tikrovę.

Antroji eilėraščio strofa kuria pavojaus nuotaiką. Įspūdį sustiprina metafora :”Kaip spar-
nai debesies”.

Į trečiajį posmą poetas įveda lietuvaičių temą. Maironis, kaip ir kiti  a. pabaigos lie-
tuvių poetai, rėmėsi liaudies kūryba. Lietuvaitės, našlaitės, rauda ”tarp tyrų plačių”.

Ketvirtoji eilėraščio strofa veiksmo įtampą.Sužinome, kad kryžiučiai rengiasi į Lietuvą
“Kryžiuočių seniai(suvadinti svečiai) į vaišias per Lietuvą traukia”. Antrojoje posmo dalyje jun-
tame jų herojišką ryžtą. Strofos nuotaiką kuria artilerijos, pabrėžiančios šaižokus garsus.

Penktojo posmo nuotaika džiaugsminga, pakili. Daug veiksmo apibūdinančio pasiren-
gimą kovai. Strofa skamba labai energingai, nors ir dominuoja švelnūs tonai.

Šeštoji ir septintoji strofose pasikeičia veiksmo laikas. Tai naktis. Veiksmo laiko kaita
padeda atskleisti kryžiuočių dvasinę būseną:”Klaidu tarp miškų! Vien tik ugnys gaisrų. per
Lietuvą kelia berodo.UžtemęsdangusMeta trankius žaibus; beklaidžiot svečiam nusibodo.

Septintojoje strofoje veiksmas pasiekia aukščiausia įtampą. Vaizduojamas mūšio momentas. No
ors vyksta mūšis vyrauja mūšis, tačiau vyrauja šviesi, žvali nuotaika. Kad labiau išryškėtų pasiekta pergalė, tolimesniame posme regime nutapytą mūšio lauko vaizdą:”Tik būrų šimtai, suvartyti keistai, ilgai, dar ilgai ten ilsėjos”. Šis posmas skamba kair rekviem
tiem, kas žuvo už tėvynės laisvę. Mūšio aprašymu baigiamas lyrinis eilėraščio siužetas.

Paskutinis posmas išryškina baladišką eilėraščio pobūdį. Nuskamba baimės motyvas.
Kuriamas vaizdas apgaubiamas paslaptimi, istorinį laiką vėl keičia dabarties laikas:”Dabar ten baisu Ir nakčia nedrasu! Net vyrai aplenkti mėgina: Esą tai senų Kapai milžinų,Ir kartais net pasivaidina.

Visur poetas, prisimindamas praeitį, neužmiršta paties svarbiausio – savo gimtųjų na-
mų. Gimtinės poetizavimo viršūnė eilėraštis “Mano gimtinė”:”Ten, kur nemunas banguoja
Tarp kalnų, lankų, Broliai vargdieniai dejuoja nuo senų laikų.

Niūrus dabarties vaizdas, bet dėl to poeto meilė tėvynei nemąžta. Juk kalba apie pačią didžiausią vertybę – tėvynę lietuvą.

Pirmajame posme duodama konkreti erdvės nuoroda:”Ten kur nemunas banguoja”. Nemunas paprastai Maironio poezijoje ženklina Lietuvos – tėvynės teritoriją.

Subjektas gimtinėn žvelgia iš šalies, siegdamas suvokti ir įvardinti vaikystėje nesamoningai įgytą patirtį, tiesiogiai “sugertus” aplinkos įspūdžius ir atsiminimus, kuriais užpildyta gimtinės erdvė. Subjektas eilėraštyje išvardyje tik pačius bendriausius momentus,
kurie, manytina, galėjo būti pažystami ne vienam to meto žmogui.

Pirmajame ir antrajame posme pristatomi kraštovaizdžiofone pasirodantys veikėjai –
gimtinės žmonės: broliai vargdieniai, močiutė ir “aš”. Trečiame ir ketvirtame – kraštovaizdžio paminklai: girios, pilys, milžinkapiai.

Su aukštaja erdvės riba siejamos pilys (“Ten apleistos pilys griūvaAnt kalnų aukštai”),
Jai priskirtini ir milžinkapiai, kuriuos įsivaivduojame taip pat kaip kalvą, kalną.

Miškas lietuvį dengė,maitino, gydė, jo širdį ramino, nuo priešų slėpė.miškai atsiliepė lietuvio būdui, formavo jo dvasią – polinkį į svajingumą, melancholiją. Tad nenuostabu, kad
Girios ir žmogaus paralelė lietuvių tautos kultūroje tokia sena.

Maironio kuryba nepaiso bėgančio laiko. Vis naujos kartos skaito ir dainuoja jo sukur-
tas eiles, kartais net pamiršdamos, kieno jos parašytos. Kiekvienas iš mūsų atrandame tai,
kas artima ir nepakeičiama, – tėvynės meilė ir ištikimybė jai.

Literatūra:

1,Lietuvių literatūros rašiniai

2.I.Slavinckaitė “Maironis”

3.Literatūros teksto interpretacijua

2001 01 05

Leave a Comment