M.K.Čiurlionis

Mykalojus Konstantinas – Čiurlionis

Jo stebinantis savitumas, lyginant su visu dabarties menu, verčia manyti, kad jis iš tiesų pagimdytas giluminių savo tautos jėgų. […] Džiugu galvoti, jog šis keistas genijus buvo ne atsitiktinis lemties kaprizas, bet didelis Lietuvos meno ateities pirmtakas. V.Čiudovskis

M.K. Čiurlionis gimė 1875 metų rugsėjo 22 dieną Varėnoje. Kiek paūgėjęs su šeima persikėlė gyventi į Druskininkus, nes Čiurlionio tėvui buvo paskirta groti vargonais Druskininkų bažnyčioje. Palinkimą į muziką paveldėjo ir savo tėvo vargonininko, o jo vazduotę lavino nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. Čiurliono tėvas buvo ne tik geras vargonininkas, bet ir aistringas žuvautojas. Šį pomėgį jis perdavė ir savo sūnums. Iš mažens berniukai buvo įpratę tūnoti su tėvu ant Nemuno kranto, kantriai laukdami, ar nepakibs ant meškerės koks ešeriukas ar aukšlė. Dažniausiai rėvas, pridaręs berniokams meškerių, liepdavo jiems gaudyti smulkias žuvytes, kurias jis užkabindavo ant didelės meškerės ir plaukdavo valtele į įlanką ar šiaip gilesnę vietą lydekų gaudyti. Kartą tėvas išsiruošė su mažuoju Kastuku (taip vaikystėje buvo vadinamas Čiurlionis) gal aštuonerių metų visai dienai žuvauti. Sustojo jiedu ant Nemuno kranto, užmetė meškeres ir laukia. Kastukas – nenuorama – ilgai vietoje nepastovi, tai vienur užmeta, tai kitur, traukia ir traukia meškerę iš vandens. Ėmė ir užkabino ją už medgalio, kyšančio iš vandens.– Čia, turbūt, didelė žuvis,- apsidžiaugė jis.– Kokia tau žuvis, užkabinai meškerę, tai jau ir žuvis,- sako tėvas,- nusiauk, lįsk į vandenį ir atkabinsi.– Aš ir taip atkabinsiu,- užsispyrė Kastukas.– Sakau tau, lįsk į vandenį ir atkabink.Bet mažasis užsispyrėlis neklauso, tik tampo meškerę iš visų jėgų – pokšt, ir nutrūko. Tėvas, supykęs už nepaklusnumą ir sugadintą meškerę, sutvojo nevykusiam žuvautojui meškerykočiu per kelius ir pavarė namo. Ir paliepė:

– Eik bulvių skust, kad toks packelis esi.Neapsakomai įsižeidė Kastukas už tokius žodžius: eiti namo ir, ko gero pasakyti mamai, kad tėvas pavarė tokį puikų meškeriotoją ir dar taip negražiai pavadino,- ne! To negali būti.Kastukas užsilipo ant kalno, atsisėdo po krūmu ir paskendo liūdnose mintyse. Tik žiūri, tėvo meškerėlės plūdė pasinėrė į vandenį, vadinasi,- kimba. Keršto jausmas sužibo akyse. Kastukas pamėmė akmenį ir sviedė prie pat plūdės.– A, kad tave, kas gi čia? – tėvas dairosi – nieko nematyt:O berniukas, už krūmų pasislėpęs, nesitveria džiaugsmu: „palauk, tėveli, žinosi, koks aš „peckelis“. Kai sekmadieniais anksti rytą, šeštą valandą, keltis ir vietoj tėvelio mišias atgroti, tai aš „geras berniukas“, o dėl menkos meškeriotės – „packelis“. Ir nuotaika kyla, žaidimas vyksta toliau. Kai tik plūdė niurkteli – kaip iš dangaus akmuo pliumpt ir nebėr žuvies. Tėvas dairosi, pyksta ir pagaliau… pradeda įtarti. Užmeta meškerę, o pats atsisukęs žiūri į krūmus. Tik staiga sušvilpia akmuo ir pasigirsta Kastuko kvatojimas – vargšas, iš didelio džiaugsmo užsimiršo ir pavėlavo pasislėpti už krūmų. Tėvas pagrūmojęs sušuko:– Palauk, pareisiu namo, pasikalbėsim!Kastukas staiga nusiminė: jis žinojo, ką reiškia tas „pasikalbėjimas“. Liūdnų minčių slegiamas parėjo namo. Mama iškart suprato, kad kažkas atsitiko. Ji kepė tuo metu blynus. Pasiūlė jų Kastukui, bet jis atisakė ,– „galvą skauda“.– Tai ko gi toks apsiblausęs? – paklausė mama.– Sakiau, kad galvą skauda.Tačiau mama mokėjo lyg su kabliu visas paslaptis ištarukti. Tad ir šį kartą Kastukas žodis po žodžio išdėstė visą savo nusikaltimą ir artimiausios ateities perspektyvas.
– Žinai ką vaikeli, pirmučiausia pavalgyk blynų – tuojau nuotaika pagerės, o paskui atsisėsk prie fortepijono ir išmok tą preliudėlį, kur aną sykį daktaras Markevičius skambino. Atsimeni, kaip jis tėvui patiko? Tėvas greitai negrįš namo, o tu per tą laiką išmoksi – ką tau reikia. Sekmadienį pagrosi jį vargonais – tėvui bus džiaugsmo. Matysi!Taip ir įvyko. Tėvas, grįždamas namo, jau iš tolo išgirdo puikią muziką: „Kas čia? Negi Markevičius būtų taip vėlai atėjęs? – Na, žinoma, taip švariai, gražiai skambina.“ Bet, įėjęs į kambarį, mato – Kastukas sėdi rimtas, susikaupęs, visą aplinką pamiršęs, ir skambina jau atmintinai Bacho [reliūdėlį. Tėvas sustojo, kažkas širdį sugėlė, valandėlė tylos, o paskui sunki tėvo ranka nusviro ant berniuko peties – lūpos palietė šviesias garbamas. Ir abu pamiršo, kas buvo atsitikę prie Nemuno.Muzikiniais berniuko sugebėjimais susidomėjo Čiurlionių šeimos bičiulis, į Druskininkus kas vasarą atvykstąs vasaroti varšuvietis daktaras J.Markevičius. Jis ir vėliau, jau studijų metais, rūpinosi Konstantinu Čiurlioniu, rėmė jį materialiai. J. Markevičiui tarpininkaujant, keturiolikmetis jaunuolis pateko į vieno didžiausių to meto muzikos mėgėjų ir mecenatų Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu nuklysdavo į įdomesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo. Savo darbštumu ir gabumais jaunuolis patraukė mecenato dėmesį, palnė jo palankumą ir M. Oginskis pasiuntė jį mokytis į Varšuvos konservtoriją.Varšuvos konservatorijoje Čiurlionis mokėsi penkerius metus. Čia studijavo fortepijoną, kompoziciją, gilino muzikos teorijos ir istorijos žinias, lankė choro klasę. Čiurlionis čia daug ir kūribingai dirbo. Jau konservatorijoje pirmieji Čiurlionio kūriniai jungia profenaliosios muzikos įgudžius su gimtojo krašto muzikine kultūrą ir individualia dailininko pasaulėjauta.
Sėkmingai baigęs Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis žengė lemtingą, gyvenimo žingsnį: jis atsisakė pasiūlytos Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vietos, kuri būtų aprūpinusi jį materialiai, bet būtų varžiusi menininko polėkius. Ir nuo tada Čiurlionis ima kilti į kūrybines aukštumas, nors ir buvo sekinamas nepriteklių ir skurdžios buities.Jausdamas, jog labai trūksta muzikos žinių, 1901 metais Čiurlionis, M. Oginskio remiamas, išvyksta į Leipcigo konservatoriją. Ten, vadovaujamas garsių to meto profesorių K. Rainakės ir S. Jadasono, studijuoja kompoziciją, instrumentuotę, parašo stambios formos muzikinių kūrinių.Leipcigo kultūrinis gyvenimas užpildo visas M.K. Čiurlionio laisvalaikio valandas. Jis lanko garsaus to meto dirigento A. Nikišo diriguojamus koncertus, domisi opera, bibliotekoj savarankiškai studijuoja R. Štrauso ir H. Berliozo simfoninius kūrinius. Grįžęs į Varšuvą ir į gimtąją Lietuvą, Čiurlionis labai rimtai ir toliau gilinasi į Bacho, Vagnerio, Regerio, o ypač į Štrauso muziką.Buvo visos galimybės Čiurlioniui muzikui įsilieti į rusų muzikos makyklos žymiųjų atstovų gretas. Tačiau jau Leipcige kompozitorius profesionalas vis labiau jaučia, kad meniniai jo interesai nesutelpa vien muzikoje. Jis daug skaito, lenko Peipcigo muziejų, kur jį sudomina Beklino, Klingerio ir kitų tuo metu grasių dailininkų kūriniai. Greta lenkų romantikų jis žavisi Dostojevskiu ir Tolstojum, domisi Vuntu, Niče, Šopenhauriu, Raskiniu, taip pat indų filosofija.Parašęs savo žymiausias simfonijas „Miške“ ir „Jūra“ atrodė, kad Čiurlionis surado save muzikoje. Bet nebuvo lemta Čiurlioniui tapti pasaulinio lygio muziku. Muziko kelią pastojo daugialypė jo genijaus prigimtis. Tapęs pirmuoju didelio talento profesionaliuoju lietuvių kompozitiriumi, jis vis labiau ima apleisti muziką, o nuo 1907 metų iki pat mirties atsideda tapybai.Grįžęs iš Leipcigo jis mokosi Varšuvos Dailės akademijoje. Tačiau joje nieko naujo neišmokęs Čiurlionis nusivilia ir 1905 metų vasarą Čiurlionis leidžiasi į kelionę po Europą aplankant visus didžiuosius Europos meno centrus ir žymiausias vietas. Grižęs į varšuvą Čiurlionis nelieka nuošalyje nuo intensyvaus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo: jį veikia vis stiprėjantis 1905 metų revoliucinis ir nacionalinis judėjimas. Dailininkas susipažįsta su pažangiais savo tautiečiais. Pajutęs, kaip labai reikalingas savajam kraštui, Čiurlionis aiškiai apsisprendžia savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Čiurlionis pritarė ir savo darbais parėmė 1906 metais Vilniuje vyksusią pirmąją lietuvių dailės parodą. Drauge su kitais jis rengia sekančias dailės parodas, pats aktyviai jose dalyvauja, skatina muzikinį lietuvių gyvenmą. Ketina įkurti muzikinę biblioteką, konservatoriją, organizuoja lietuviškus chorus skelbia dainų konkursus, rašo straipsnius apie muziką ir dailę.
Tačiau kultūrinis to meto Vilniaus gyvenimas neleidžia plačiau išskleisti genijaus sparnų. Dailininkas vyksta į Peterburgą. Nors ir gerai priimtas bei palaikomas vietos kolegų, tačiau, būdamas labai nepraktiškas, gimtųjų namų šilumos pasiilgęs, menininkas nepajėgia šiame carinės Rusijoas didmiestyje užsitikrinti net pragyvenimo minimumo. Įtempto kūrybinio darbo ir materialinių trūkumų išsekintas 1911 metais Čiurlionis miršta, kai jau visai nedaug buvo likę iki visiškos dvasinės pergalės – pripažinimo Peterburge ir Maskvoje, Vilniuje ir Rygoje, Paryžiuje ir kitur.Čiurlionis nors ir nemokėjęs lietuvių kalbos buvo lietuvis ir savo darbais garsino Lietuvą visame pasaulyje.Čiurlionio atminimas įamžintas daugelyje vietų: Kaune yra Čiurlionio dailės muziejus, daug Lietuvos miestų ir miestelių gatvių pavadinta Čiurlionio vardu, Čiurlionis įamžintas istorijos, muzikos ir dailės vadovėliuose, bet labiausiai Čiurlionį garsiną jo muzikos ir dailės šedevrai, kurie skatina domėtis ir žavėtis šiuo puikiu lietuvių dailininku-kompozitoriumi viso pasaulio meno gerbėjus.

Naudota medžiaga: Velerija Čiurlionytė-Karužienė ir Judita Grigienė „Čiurlionis“ Vilnius „Vaga“ 1977 m. ir Jadvyga Čiurlionytė „Atsiminimai apie MK Čiurlionį“ Vilnius „Vaga“ 1973