Literatūra. Ka ji man reiškia? Nepasakyčiau, kad ji daro didelę įtaką mano gyvenimui ar elgesiui, tačiau literatūra, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, veikia mano vaizduotę ir jausmus. Knyga ne tik sukelia susidomėjimą, bet ir moko gyventi bei mylėti. Ji skirta ne tik praleisti laisvalaikiui, knyga naudojama, kaip mokslo priemonė. Ji yra labai pasitarnavus mūsų tautai ir laikoma viena didžiausių pasaulio turtų. Kaip sako Justino Marcinkevičiaus žodžiai: “Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo su žmogumi, kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina”.Lietuvių literatūroje yra labai gausu vaizdingų, skausmo ir kančių pilnų pasakojimų. Štai Maironio vienas dramatiškiausių sukurtų eilėraščių “Užmigo žemė”. Jame, susidūręs akis į akį su gamta, lyrinis subjektas susitinka pats su savimi ir skendi tamsoje. Dar vienas dramatiškas apsakymas, tai Biliūno “Kliudžiau”. Aš manau, kad šis kūrinys sudrebino ne vieno žmogaus širdį. Biliūnas šiame apsakyme pabrėžia ne patį įvykį, bet jo reikšmę žmogui. Neretai autorius savo apsakymuose rašo apie vaiko išgyventą didžiulį sukrėtimą. Tačiau ne visi lietuvių poetų pasakojimai yra tokie dramatiški. Pavyzdžiui: Donelaičio epinė poema “Metai”, tai vaizdingas pasakojimas apie būrų buitį, papročius, tikėjimą. Neretai lietuvių poetai mėgsta visa tai paminėti savo kūriniuose. Tačiau lietuvių literatūroje aš dažnai pasigendu nuotykinių, detektyvinių ir fantastinių žanrų kūrinių, kuriuose būtų vaizduojamas išgalvotas pasaulis. Visa tai daugiau galima rasti užsienio literatūroje. Taip pat užsienio literatūrai populiaru romanai. Vienas mėgstamiausių mano kūrinių yra Džeko Londono “Jūrų vilkas”. Šiame garsiame amerikiečių rašytojo romane vaizduojama amžina pagrindinių pasaulėžiūrų – idealizmo ir materializmo – kova. Kova vykstanti tarp fizinės ir dvasinės jėgos.
Labiausiai mane sužavėjęs užsienio rašytojas Džekas Londonas, kurio kūriniams būdinga ne tik ištikimybė gyvenimo tiesai, bet ir savotiškas šiurkštumas bei avantiūrizmas. Neretai gamta iškyla jo apsakymuose, kaip protingesnė jėga už bet kokį gyvą padarą, net ir žmogų.Nors nelabai mėgstu skaityti knygas, tačiau jos man padeda praleisti laisvalaikį tada, kai man būna nuobodu. Dažniausiai pasirenku skaityti tokias knygas, kuriose atsispindi žmogaus šiurkštumas ir negailestingumas. Tokie kūriniai man sukelia didžiulį susidomėjimą. Taip pat mane žavi fantastiniai kūriniai, kuriuose vyksta kovos tarp gėrio ir blogio bei gausu antgamtinių jėgų. Vienas mano skaitytų kūrinių yra “Avalono ginklai”. Šiame kūrinyje beveik nėra tikrovės. Čia pilna antgamtinių jėgų, neegzistuojančių padarų. Mėgstu skaityti ir siaubo romanus, kurie man padeda pabėgti iš kasdienybės ir patirti aštrius pojūčius. Tad šių žanrų kūriniai man labiau patinka, nei grožinė literatūra, kurioje gausu meniškų ir vaizdingų aprašymų. Nemėgstu skaityti kūrinių, kuriuose žmogus išlieja savo skausmą, kančias ar graudžius išgyvenimus. Apskritai žmonės literatūra laiko tai, kas jų manymu yra gražiai parašyta. Mano manymu, jeigu tai būtų visiška tiesa, neegzistuotų toks dalykas kaip prasta literatūra. Tai yra tokia literatūra, kada rašytojas rašydamas kūrinį visiškai nenusimano apie gramatika ir kita, išskyrus baltąsias peles. Grožinė literatūra žymi tokią kūryba, kuri paprastai didžiai vertinama. Mano manymu labiausiai vertinama yra klasikinė literatūra. Šiuolaikinė literatūra nėra tokia pastovi, kaip klasikinė. Šiuolaikinėje literatūroje gausu pasakojimų apie narkotikus, tabako ir alkoholio vartojimą ir tai yra tik to laikotarpio problema. Visiškai priešingai yra laikoma klasikinė literatūra. Ji yra nesenstanti, tai lyg žmonių papročiai, kurie niekad nesikeičia. Tad kai aš renkuosi skaityti kokią knygą, aš visad mieliau pasirenku klasikinę literatūrą, kuri nusako žmogaus vertybes, o ne jo trūkumus.