lietuvos liaudies dainos

Dainos būtis vis dėlto yra kitokia nei individualios poezijos. Eilėraštis įstringa sąmonėje kaip nepakartojamai sutelktas akimirkos išgyvenimas. Jį kiekvienas skaitytojas gali saugoti kaip savą, jam kažkuo itin mielą prisiminimą. Daina neturi eilėraščio savarankiškumo. Jos garsai pasklinda laukuose, jie susilaukia atbalsio ir tęsinio: posmas veja posmą, daina šaukia dainą. Daina skirta dainuoti.Ne taip svarbu, ar dainuoja vienas, ar būrys, svarbu pats noras balsu išsidainuoti. Išsidainuodamas, nors ir kokį sielvartą ar ilgesį trokštų išlieti, žmogus negali ir nė nesistengia pabėgti nuo kitų. Kaip neįmanoma pasitenkinti tik viena daina, taip negalima jų ir pasisavinti, saugoti jas savo džiaugsmui. Dainavimas su tuo laukiamu atbalsiu, su nuotaikos kolektyviu pasidalijimu ir yra dainos būtis. Mūsų analizė neišvengiamai kažkiek pažeis objektyvias dainos skambėjimo sąlygas ir paryškins tai, kam patys dainuotojai neteikdavo savarankiškos reikšmės.Paprastai tautosakos rinkiniai pradedami arimo daina „Aš išdainavau — apie visas jau išdainuotas, vieną tik nedainuotą laukelį. Tokia daina lygiai tinka metų ankstyvam laikui, pavasariui, lygiai kaip tinka ir apskritai liaudies poezijos, „dainų skrynelės” pradžiai. Įsidėmėtina arimo dainos garbė!Pirmoji daina gimsta iš didelio noro dainuoti, nepaprasto poezijos pasiilgimo. Bene todėl ji tokia trumpa. Tiek joje ūpo, smagumo, jog ištrūksta ji į vyturio aukštį — kas negirdėjo, kaip užtraukia ją estradoje atsilošęs solistas „Aš išdainava-a-au! ..”— bet ilgai nebetęsiama ir baigiasi jau trečiuoju posmu. Kadangi daina atrodo lyg motto visam skyriui, tai joje ir ieškome prasminio rakto.Dainoje lygiagrečiai kaip du motyvai pinasi sąmoningas grožio suvokimas ir arimo vaizdas:Aš padainuosiu Ir tą dainužėlę Pavasario dienelę, Ariant ūbą laukelį.Laukelį ariau — Gražiai dainavau, Kad patikčiau mergelėm Drobelių audėjėlėm.

„Pavasario dienelė”—vaizdo židinyje. Ją suprantame kaip giedros — ankstaus rytelio, giedros dienelės, kuria dažniausiai prasideda daina ir kuri taip įprasta, jog nė nepastebime,— šito būdingo mūsų dainų peizažo vaiskumo, gaivaus žalumo apibendrintą formule. Ypatingam, išsiilgtam dainavimui gali tikti visų metų dienų giedriausias laikas. įsidėmėtina ir eilutė „gražiai dainavau”—niekada kitu metu nebus progos taip stačiai pasigirti.Lauko arimas ne trukdo, o skatina dainuoti ir grožėtis. Galima iš čia mesti žvilgsnį į priekį ir iš anksto pasakyti apie visą

arimo dainų grupę: nėra už jas poetiškesnių dainų apie darbą! Apie darbą dainuojant, objektyvi situacija nevaržo, nesuschema-tina vaizdo, atvirkščiai — pati tokia situacija persišviečia jausmu, tampa poetinio išgyvenimo atramos tašku ir yra išgyvenimo nuspalvinta, buitis kristalizuojasi į poetinį vaizdą. Galime daryti išvadą: daina apie darbą tikrąja to žodžio prasme įmanoma visiškai atitrūkus nuo siauros praktinės-maginės paskirties, pasikliaujant išlavintu poezijos jausmu, kuriam sužadinti reikia tam tikrų objektyvių sąlygų — tinkamo metų laiko, ^ šventiškai džiugaus nusiteikimo (arti eidavo vyrai kaip į iškilmę, šventę), naujumo pojūčio. Labiau išplėtotos arimo dainos, kuriose darbas kelia rūpestį, tai yra apima daugiau gyvenimiško turinio, įvairesnių ir kontras-tiškesnių išgyvenimų.Visi rūpesčiai — dėl žagrės. Su žagre siejasi populiarūs dainų motyvai: arimas žagre su jaučių jungu, žagrės taisymas, žagrės laužymas. Tie motyvai yra konkretus realybės prisiiytėjimas. Priminimas atsilikusio ūkininkavimo (Lietuvoje dar praktikuoto iki XIX a.): žagrė, išskelta iš liepos ar pušies kamblio, buvo vyrų kalbų nuolatinis objektas; jos pakakdavo tik vienam arimo sezonui; rudenį sulaužius, pavasarį reikėdavo dirbtis naują. Dainose žagrės pasidirbimas, kasmetinis žemdirbio rūpestis, yra išsišakojančios prasmės motyvas, vedantis nuo darbo situacijos į žmonių tarpusavio santykius, leidžiantis atkurti anuometinę vidinę valstiečių gyvenimo atmosferą.

Apie šią atmosferą dar nemaža teks kalbėti toliau, ypač vestuvinių dainų skyriuje. Ji bene labiausiai teikia dainoms idilišką skambesį, šiandien mums tokį tolimą ir tarsi netikrą. Vienas priminimas iš anksto: būkime tolerantiški dainose iškeltam idealui, liaudies susikurtam pagal savo nesudėtingą patriarchalinio gyvenimo patirtį. Patriarchalinis gyvenimo būdas reikalavo iš