Lietuvių liaudies vestuvinės dainos

Lietuvių liaudies vestuvinės dainos

Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme. Lyrizmą galime laikyti kriterijumi, pagal kurį sprendžiame apie lietuvių dainos vertę: visos geriausios dainos liūdesio ir ilgesio persunktos. Suskirstyti lyrines dainas grupėmis būtų nelengva, nes ir jausmai, jose reiškiami, ir tos priežastys, kurios verčia jų kūrėjus liūdnai, graudžiai nusiteikti ir savo nuotaiką išlieti dainoje, yra perdaug įvairūs. Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale.Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis. Vienai vestuvinių dainų daliai tiktų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas. Per vestuves būdavo dainuojama daugybė dainų, savo kilme, paskirtimi susijusių su svarbiausiais veikėjais, apeigomis ir papročiais. Lietuvių liaudies senovinės vestuvės plačiausiai ir išsamiausiai aprašytos A. Juškos „Svotbinėje rėdoje veliuoniečių lietuvių“. Vestuvių eiga skirstoma taip: 1. piršlybos, 2. vestuvės ir 3. grįžtuvės. Kiekviena šių dalių savo ruožtu apima smulkesnes vestuvių papročių ir apeigų grupes. Piršlybų dainoms priklauso visos iki vestuvinio laikotarpio dainos, susijusios su būsimomis vedybomis. Svarbiausioji piršlybų dainų tema yra jaunų žmonių svajonės, jų tarpusavio santykiai, meilė. Pavyzdžiui, vykstant pažintuvėms, o taip pat jaunajam lankantis pas jaunąją, dažniausiai dainuojama apie bernelį, kuris joja pas jaunąją mergelę, į uošvės dvarelį. Ten jis kalbina, vilioja mergelę, prašo uošvelę, kad leistų už jo dukrelę. Bet mergelė dar nenori su berneliu kalbėti, o motina irgi nesiruošia dukrelės ištekinti:

Jok sau pro šalį, Jaunas ženteli, Dar neužaugo dukrelė.

Užauginsiu dukrelę, Krausiu aukštą kraitelį,- Tąsyk bus čėsas Manei kalbėti „Dukrelė pačioj vertėj.“

Mėgstama šiuo metu dainuoti ir apie tai, kaip berneliui patinka mergelė:

Tu, mano mergužėle, Mergele lelijėle, Tai aš tavim gėrėjaus, Kai prie šalelės sėdai: Tas tavo vainikėlis, Tas tavo žaliukėlis, Tai jis gražiai žaliavo Už geltonų kaselių.

Nedaug tepasikeičia dainų turinys, kai vyksta pačios piršlybos, o po jų – žiedynos ir kitos apeigos. Dabar dainuojama, kad mergelė laukia jaunų svečių, kad motinėlė sutinka leisti už bernelio savo dukrelę. Skamba šiuo metu ir tokios dainos, kuriose močiutė arba tėvelis siūlo savo dukrai tekėti už įvairaus amžiaus ir įvairių amatų bernelių, bet mergelė renkasi tik jauną, darbštų artojėlį („Ant kalno rugiai“). Ji atsisako tekėti už girtuoklio, stengiasi sužinoti, kokio budo yra bernelis („Šviesi naktis mėnesiena“). Panašiai mergelę renkasi ir bernelis: žiūri, ar ji mokės verpti, austi, klony rugius pjauti („Pas’vartyk, antele“). Mergelė dainuoja ir apie bernelio dovanotą aukso žiedelį („Žalioj girelėj“). Piršlyboms einant į pabaigą, dainose užsimenama ie apie būsimąjį vedybinį gyvenimą. Vestuvių dainos prasideda po piršlybų. Tai antroji vestuvių dalis – vestuvės su daugybe apeigų, papročių ir dainų. Vestuvių išvakarėse, dažniausiai šeštadienį, švenčiamas mergvakaris ir jaunojo išleistuvės. Per mergvakarį dainuojamos labai graudžios dainos apie rūtelių skynimą, vainikėlio pynimą, „seselės viešnelės“ išleidimą („Labs vakars, sesele viešnele“), apie tai, kad baigiasi jaunystė („Ir atėjo subatėlė“). Mergelė jau nesės rūtelių, jų neravės, nepins vainiko, jo nedėvės. Močiutę ji lankys „ne vainikuota, nuometuota“ („Dainuokit mergelės“, „Aš atsisakiau savo močiutei“).

Išleidžiant jaunąjį, klausiama, kur jis susiruošęs („O kur josi“), raginama atsisveikinti „tėvą, motulę ir visą giminėlę“, primenama, kad žirgelis, parvedus mergelę, „jau nešoks“ („Šok, žirgeli“). Taigi pasibaigė vienas mergelės ir bernelio gyvenimo etapas, prasideda kitas. Po mergvakario ir jaunojo išleistuvių esti jaunojo sutiktuvės ir jaunosios atsiskyrimas iš tėvų namų. Jaunojo sutiktuvių dainose kalbama apie atjojantį bernelį, kuris randa seselę rūtų darželyje labai graudžiai verkiančią („Nepūski, vėjužėli“). Dainuojama ir apie užkeltus varinius vartelius, užleistus lenciūgėlius („Augo girioj dūlelė“), prašoma, kad mergelė atkeltų naujuosius vartelius, nes „sudirgo žirgelis, balnelis ir pats bernelis“. Ieškant nuotakos, merginos dainuoja apie bernužėlį, ieškantį „bėro žirgelio ir tymo balnelio“, reikalauja už žirgelio padarytą iškadėlę „dviejų trijų šimtužėlių“ („Labas rytas, mergužėle“). Jaunosios atsiskyrimo iš tėvų namų apeigas lydi dainos apie tai, kad jau skiria jauną mergelę„iš seselių pulko“, ima už rankelės, sodina su jaunu berneliu („Ką tik buvau beauganti“). Dainos primena, kad laikas su visais atsisveikinti („Būk pakarni, sesele viešnele“). Paskui abu jaunieji graudinami, kad netrukus užkris už kaselių „žalių linų laiškelis, mėlynasis žiedelis“:

Ne vienai dienai Nei valandėlei, – Visam tavo amželiui, Vis ant tavo galvelės.

Ir vežant kraitį, ir įteikiant vainiką, ir jaunajai atsisveikinant, neapsieidavo be dainų. Tačiau įdomiausios yra jaunosios atsisveikinimo dainos. Duktė su ašaromis (jaunosios verkimas tam tikrais atvejais priklausė prie tradicinių apeigų) dėkoja tėvams, ypač motulei, kad gražiai užaugino, darbelių išmokino, kad paskyrė dalelę, sukovė kraitelį. Dėkoja ji taip pat jaunimėliui, kad nupynė vainikėlį („Sėski, sesule“). Atsisveikina jaunoji ir su rūtų darželiu („Užteka saulelė“). Dainose pabrėžiama, kad seselės audėjėlės ir brolelio artojėlio gyvenimas bus jau visiškai kitoks:

O kai tu nueisi Tu žengsi žingsnelį, Pas anytužėlę, Peiks tavo darbelį, Anytą niūronėlę, Šandys kojas rankeles.

Ten senos staklelės, Ten storos drobelės, Martelė tinginėlė.

Po sutuoktuvių jaunavedės ir jaunavedžio pusėje dainuojama daug dainų, kuriose piešiamas sunkus jaunamartės gyvenimas, jos darbas, santykiai su anyta. To gyvenimo vaizdai dažnai perdėti, hiperbolizuoti. Antai, tik privažiavus anytėlės dvarelį, jaunamartė pamato „savo vargelį prie anytos vartelių“. Jo iškirsti negali nė broleliai „aštriais kardeliais“:

Iškirto vartų vartą, – Vargelio neiškirto: Vargai šakojo, Vargai lapojo, Vargai vartus kilnojo.

Vestuvių iškilmių metu mėgstama apdainuoti įvairius vestuvininkus. Šios dainos yra jumoristinės, dažnai satyrinio pobūdžio. Vienos vestuvininkų šalies veikėjai stengiasi pašiepti kitos šalies veikėjus. Pavyzdžiui, per jaunojo sutiktuves, kai į išvaduotą suolą susėda visi atvykusieji jaunojo vestuvininkai, jaunosios šalies merginos dainuoja:

Susisėskit, susisėskit, Svoteliai, į suolą, Pažiūrėsim, pažiūrėsim, Kokios svotų lūpos, – Veršialūpiai, arklialūpiai Suolely sėdi ir t. t.

Tokiose jumoristinėse dainose ypač mėgstama išjuokti piršlį, „anos šalies“ svočią, svotus net jaunuosius. Apdainuojant piršlį, pašiepiama jo išvaizda („Atvažiuoja piršlys, leliumai“), jo „kalės liežuvis“ („Piršly, piršly“), netgi dovanos („Dėkui piršliui“). Dainose apie svočias, svotus išjuokiamas jų pasipūtimas („Svočiute, širdžiuke, gyreis bagota“). Jauniesiems kliūva taip pat dažniausiai už tuščią pasigyrimą:

Gyreis, sesute, – Buvo sesutę, Gražus raudonas. Pirma paprašyti – Iš raudonumo Būtum iš molio Kaip alksninėlis. Tokį nulipdę . . . Grįžtuvių dainos tai paskutinė lietuvių liaudies vestuvių dalis. Jos švenčiamos pirmuosius du sekmadienius po vestuvių. Žinoma neapsiedavo be dainų. Kadangi čia ypatingų apeigų nėra, tai ir dainos vienodesnės. Daugiausia dainuojama apie tai, kad mergelė gailisi, paklausiusi bernelio vilionių ir už jo ištekėjusi, gretinamas ankstyvesnis ir dabartinis jos gyvenimas:

Kad pas močiutę buvau, Kad pas anytą buvau, Didžioj valelėj augau, Didį vargelį vargau, Aš nėjau per kiemužėlį Nėjau nė per kiemužėlį Be rūtų vainikėlio . . . Be graudžių ašarėlių.

Ypač gražiai šio laikotarpio dainose išreškiamas jaunosios veržimasis į gimtuosius namus. Nė trijų dienų neišbuvusi pas vyrą, ji taip pasiilgsta motinėlės, kad pasiverstų į „sierą antelę“ ir plauktų „per jūres mareles“ („Augin močiutė sau vieną dukrelę“). Kaip matome, grįžtuvių dainos tarytum patvirtina tai, kas apie jaunamartės gyvenimą jau buvo pasakyta anksčiau (piršlybų laikotarpiu ir per vestuves). Vestuvinės dainos vaizduoja liaudies gyvenimą praeityje. Jos atspindi moters padėtį šeimoje. Matome, kokia beteisė buvo moteris išnaudotojiškos santvarkos sąlygomis. Ji priklausė nuo savo tėvų, vėliau nuo vyro, iš jos buvo reikalaujama darbo, klusnumo, nuolankumo. Nors mergelei gera augti pas motinėlę, nors ji ten laisva, linksma, gyvena „be rūpestėlių“, bet pati negali tvarkyti savo gyvenimo. Viską nusprendžia tėvas arba motina, dažniausiai nepaisydami dukters norų. Dar labiau beteisė moteris vyro namuose. Čia jai įsakinėja ne tik vyras, bet ir anyta, kuri gali atšiauriai barti, prie sunkių darbų varyti. O marti turi būti kantri, mylinti, rūpestinga žmona. Moters priklausomumas nuo vyro, nuolankumo ir klusnumo reikalavimas gimdė nepasitenkinimą. Todėl vestuvinėse dainose gana ryškus protestas prieš moters beteisiškumą. Mergelė dažnai atsisako tekėti už nepatinkamo girtuoklio bernelio, seno našlio, bajorėlio. Tokiais atvejais nė turtas nesugundo. Vestuvinės dainos taip pat atspindi liaudies pažiūrą į darbą, nes jose bernelis dažniausiai renkasi tik darbščią mergelę ir vertina ją pagal darbą.