Lietuvių liaudies tautosaka

Dainų karalienės

Aukštaičiai. Jų dainos: sutartinės, dar vadinamos giesmėmis. Jos labai savitos. Stebina mus savo originalia senų priedainių poezija, disonansais supinta polifonija, dažnais sinkopiniais ritmais, jas lydinčio šokių paprastumu, reto tembro vamzdelių, ragų, trimitų muzikos jėga, dinamiškumu.

Daugiabalsės dainos su pritarimu, gyvos, mėgstamos dėl svaiginančiai aukštai padangėmis vedžiojamos tyros pirmojo balso melodijos, kuriai galingai ir stipriai, atitaria žemesnio tembro balsai. Aukštaičių dainoms savitumo suteikia dažnesni negu kitur priedainiai.

Dzūkai. Dainingiausia Lietuvos dalis. Ilgiausiai Dzūkijoje išliko improvizacinė dainuojamoji tautosaka – įvairiausios raudos. Čia pasitaiko reetų, iškilmingų, fantastikos apgaubtų advento, Kalėdų dainų. Dzūkijoje buvo pagrindinis rugiapjūtės dainų aruodas. Dzūkų dainų jausmingumas natūraliai siejasi su jų bendravimui būdingu kalbos švelnumu.

Suvalkiečiai. Dauguma suvalkiečių dainų yra daugiabalsės, tik jų melodijose žymu ir iš vienbalsių dainų priklydusio laisvumo. Vienos jų artimos dzūkų, kitos – žemaičių dainoms, mat su šiomis etnografinėmis sritimis bendrauta sausumos ir vandens keliais. Gražiai tuos ryšius yra aprašęs poetas Albinas Bernotas.

Žemaičiai. Uždari, lėti, mažakalbiai – toks žemaičių paveikslas atsiskleidžia iš pasakojimų ir anekdotų, kuriuose veikėjai dažniausiai šio krašto vyyrai. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografinių sričių. Geroką dalį sudaro jau vėlesnės kilmės literatūrinio stiliaus dainos. Jos tęsiamos, dauguma, kaip ir aukštaičių, dainuojama pritariant. Dainos gana sentimentalios. Kulminacijos labai išradingai išvingiuojamos, puošmenomis išgražinamos.

Darbo dainos

Bendros pastabos. Da

arbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad toks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdienybės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liaudies dainų? Pasirodo – yra, ir net labai glaudus.

Kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip dirbti. Skirtingiems darbams buvo kuriamos vis kitos dainos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linarovių, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmasis bandos išganymas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Meetų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos buvo dainuojamos ištisus metus.

Taigi net sunkiausius kaimo darbus žmogus sugebėjo pagražinti dainos menu. Ne visi darbai vienodai palankūs kūrybai. Laukų darbai pažadindavo kūrėjų sielas aukštesniam meniniam skrydžiui negu namų darbai. Malimas buvo per daug vienodas, sekinantis darbas. Tad retai jis teįskeldavo kūrybinę kibirkštį. Malimo dainelės – trumpi neįmantrūs dvieiliai, ketureiliai ar ši
iek tiek ilgesni kūriniai. Pavyzdžiui:

Malu malu viena Savo mielo laukiu.

Pasižiūriu – diena. Girneles apsuksiu,

Girneles traukiu, Savo mielą sutiksiu.

Darbai per šimtmečius tapo reikšminga lietuvių dainų tema. Ėmė rastis dainų darbo tema, kuriose nebuvo apdainuojami konkretūs darbai. Jose gražiai susipynė darbo, jaunystės, meilės motyvai. Kaip idealas jose iškyla sumanių artojo ir audėjos paveikslai, beje, apie abiejų pagarbos vertus darbus dainuojama tame pačiame kūrinyje. Tai sudaro prasmingą paralelę – dainos kompozicijos pagrindą. Tokia yra daina „Staklelės naujos“:

Staklelės naujos, Žargelė nauja,
Drobelės plonos, Jauteliai palši,
O mergužėlė – O bernužėlis –
Kaip lelijėlė. (2×2) Kaip dobilėlis.

Staklės trinkėjo, Žagrė girgždėjo,
Drobės blizgėjo, Jaučiai būbėjo,
O mergužėlė O bernužėlis
Gražiai dainavo. (2×2) Gražiai dainavo. (2×2)

Kasmetinių papročių dainos

Kasmetiniai papročiai, apeigos ir jų prasmė. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos.

Savitą kasmetinių papročių poezijos dalį sudaro žiemos laikotarpiu dainuojamos advento ir Kalėdų dainos. Jos paplitusios pietinėje ir rytinėje Lietuvoje. Dauguma pasižymi specifiniais priedainiais (aleliuma, leliumoj, Kalėda ir pan.), dažna paralelinė sandara – gretimi gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Apdainuojami kitur retai dainose minimi žvėrys, žvėreliai, paukščiai, bitės. Įsiterpia ir medžių įvaizdžiai. Gretinant plastiškus gamtos ir žmogaus gyvenimo vaizdus, paryškinami artimi emociniai-prasminiai motyvai ir sukuriami grakščios simetrijos kompozicijos kūriniai. Juose apdainuojami įvairūs jaunimo, šeimos santykiai, bet vyraujančios temos – rinkimasis ieškojimas, au

ukštinantys ketinantys vesti, tekėti, merginos didžiuojasi turimomis vyro giminei dovanomis. Čia girdėti ir baiminimasis dėl ateityje laukiančios dalies, ir skubėjimas artinantis lemiamiems įvykiams, ir skundimasis svetima šalimi. Išgyvenimai, iš pradžių kartais išreikšti miglotai simboliais, pabaigoje išryškinami, pabrėžiama pagrindinė mintis. Pavyzdys gali būti ši daina:

Tai raibumai genelio, Ir nupuolė genelis,
Tai gražumai genelio, Ir pabėrė plunksneles,
Raibumai jo, Raibumai jo,
Gražumai jo. Gražumai jo.

Viena šaka šokinėj, O kur buvus gegulė,
Kita šaka lipinėj, Ir surinkus plunksneles,
Raibumai jo, Raibumai jo,
Gražumai jo. Gražumai jo.

Ir papūtė vėjelis, – Šiokia tokia, gegule,
Ir nupuolė genelis, Atduok man plunksneles,
Raibumai jo, Raibumai jo,
Gražumai jo. Gražumai jo.

– Aš tau tolei neduosiu,
Kolei pati tau teksiu,
Raibumai jo,
Gražumai jo.

„Tai raibumai genelio“

Piršlybų ir vestuvių dainos

Vestuvės – itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumą laidas, pradžia. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmoningi pagrindiniai „kaltininkai“, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys.

Visoje lietuvių liaudies poezijoje gausiausia yra piršlybų ir vestuvių dainų grupė. Vestuvių papročiai ir apeigos – esminis pagrindas, o kartu – ir varžtai šiai kūrybai. Taikomojo meno ir apeiginio vyksmo funkcijos susipina dovanų rinkimo dainose. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus ruošiantis vedyboms. Būsimųjų sutuoktinių širdis artina realybės ir troškimų, tėvų valios ir asmeninio pasirinkimo susidūrimai. Vestuvių dainose vyrauja graudūs at

tsisveikinimo su šviesia jaunyste, brangiais artimaisiais ir jaunimu, su gimtaisiais namais, bauginančio gyvenimo vyro namuose, laukiančio juodo vargo motyvai. Pro tradicinės kultūros nulemtus išgyvenimus iš piršlybų ir vestuvių dainų prasiveržia taurus bendražmogiškas turinys, ir tai lemia šio meninio palikimo grožį ir nemirtingumą. Daina:

– Oi mergele, tu jaunoji, o-o-o! Aš neturiu pasogėlio, o-o-o!
Oi, ar eisi tu už manęs, o-o? Nei baltųjų stuomenėlių, o-o.

– Mielai eičiau aš už tavęs, o-o-o! – Oi mergele tu jaunoji, o-o-o!
Bet nenoriu pasogėlio, o-o. Nereik tavo pasogėlio, o-o.

Nereik tavo stuomenėlių, o-o-o!

Tik man reikia tavęs jau nos, o-o.

Karo dainos

Lietuvių karo dainos – savita produktyvi liaudies lyrikos sritis. Čia nekasdieniški įvykiai priverčia kaimo žmogų išgyventi sunkų išsiskyrimą su artimaisiais ir dažną mirtį neįprastose situacijose. Kario likimo ir buities paveikslai išplėtė valstiečių poezijos ribas. Keli šio žanro dainų klodai sietini su XIII – XIV, XVI – XVIII, XIX – XX a. laikotarpiais. Populiariausia lietuvių karo daina „Oi lekia lekia gulbių pulkelis“ – raktas ankstyvojo laikotarpio, o kartu ir klasikiniai šio žanro kūrybai pažinti. XVI – XVIII amžių karai dainose dažnai vien nelaimių šaltinis. Tradicijų kaita išryškėja naujoviškose karo dainose. Nepriklausomos Lietuvos karo dainose skamba naujas kario ir jo pareigos supratimas.

„Oi lekia, lekia gulbių pulkelis“

Oi lekia, lekia gulbių pulkelis, (2)

Tėvynės ginti ragint bernelius. (2)

Tėvelis senas, brolelis mažas, (2)

Broleliui joti, broleliui nejoti. (2)

Viena seselė brolelį rengė, (2)

Antra seselė žirgą balnojo. (2)

O ši tračioji kuo jaunesnioji, (2)

Vartus atkėlė ir palydėjo. (2)

Priespaudos ir pasipriešinimo dainos

Baudžiavos sunkumai, prislėgę didelę Lietuvos gyventojų dalį, pagimdė ankstyvąsias socialinio protesto dainas. O į svarbius įvykius, judėjimus, kuriais pasižymėjo daugiau kaip šimtmetį su ketvirčiu amžiaus trukusi carinės Rusijos priespauda Lietuvoje, žmonės atsiliepė įvairiomis visuomeninio pobūdžio dainomis. Šiuo laikotarpiu paplito sukilimų, blaivystės, nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo, emigracijos, revoliucijų dainos. Viena iš reakcijų į sovietinę ir hitlerinę okupaciją – pašaipos ir satyrinės dainos. Pokario pasipriešinimo ir tremties dainos – pati dramatiškiausia paskutinių šimtmečių kūryba, tebeturinti ryškų atgarsį šiuolaikiniame gyvenime.

Apie tremties dainų kūrimą, jų dainavimą daug ko jau ir nebesužinosime vien dėl to, kad tūkstančiai tremtinių atgulė nespėję ir negalėję viso to papasakoti. Kai tiek daug pražuvę, ypač brangi ir vertinga kiekviena žinia iš tų laikų. Tremtinių daina:

Surinko mus, sugaudė Sudie, gimtoji žeme,
Plėšrieji vanagai Žemele mylima,
Ir išvežė į tolį Sudie, seneli Kaune,
Ugnim žėrį žirgai. 2×2 Sudievu, Jonava.

Sudievu, tėviškėle, Tau kunigaikščių mieste,
Ir Nemuno krantai, Mes sakome sudie.
Sudie, Nerie, močiute, Sudievu, Kryžių Kalne,
Ir bundantys laukai. Gedimino pilie.

Važiuojame į tolį Sudievu, Aušros Vartai,
Nežinomu keliu. Motinėlė dangaus.,
Sudie, Rūpintojėli, Sudie, brangi Tėvyne,
Parimęs pakely. Kiek džiaugsmo čia skaidraus.

Raudos

Raudos skirias nuo dainų ir o prigimtimi, ir savo kilme, ir atlikimo būdu. Raudų nedainuoja, negieda, jas tiktai rauda. Rauda gimsta nuliūdimo metu, yra tiesioginis jausmo reiškimas, be kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės. Tai yra nelyginant sudurtinis jausmažodis. Tiktai vėliau, kai raudoti ima nebe tie, kuriems skauda, o profesionalai raudotojai, rauda jau įgauna kūrybinių elementų, ir tai dar toli iki dainos.

Tradicinės raudos – senų papročių, ne šiandieninio žmogaus dvasinio apsinuoginimo vaisius. Raudos – improvizacinė kūryba, todėl taip skiriasi nuo tipiškų dainų. Idealizavimas pagal tradicinę nuostatą: apie velionį – tik gerai. Būdingieji raudų motyvai: velionies žadinimas, kėlimas iš miego, klausinėjimas, kada sugrįš, kaip jį atpažinti, savęs ir kitų likusių našlaičiais nugailėjimas ir kt. Raudų stiliaus bruožai – lyriškumas ir retoriškumas. Būdinga raudų eilėdaros ypatybė – nevieno ilgio eilučių tirados.

Pasirėmiau jauna
Ant uoselio tvorelės.
Pakelk, rūtele,
Savo tankias šakeles,
Savo tankias šakeles
Ir buiną viršūnėlę,
Praleisk, rūtele,
Mano tykų alasėlį!

Nueik, alasėli,
Keleliu dundėdamas,
Keleliu dundėdamas
Girele skambėdamas.
Pakrik, asilėli,
Po visas šaleles,
Po visą giminėlę.

Giesmės

Religinio turinio ir rašytinės poetikos eiliuotų kūrinių – giesmių – išplitimą visoje Lietuvoje lėmė krikščionybė. Kito mentalitetas, buvo ugdomi religiniai išgyvenimai, juos sužadinti padėdavo ir giesmės, tokios nepanašios į tradicines dainas. Giesmės tapo žmonių gyvenimo palydovėmis. Vienas giesmes giedodavo visi žmonės, kitas – tik giedotojai. Ilgainiui greta knyginių variantų atsirado ir liaudiškų redakcijų ar ištisai liaudiškų giesmių. Giesmių tradicija išlieka gyva ir XX a., ją atnaujina šiuolaikiški kūriniai.

Tu neverk, mamyte, kad prie Kūčių stalo
Šiemet viena vieta pasiliks tuščia
Ir nelauš plotkelę Kūčių vakarėly,
Kurią pernai laužei, kai buvau aš čia.

Tuščion mano vieton padėk eglės šaką
Iš to eglyno, kuriame žaidžiau,
Ir uždek, mamyte, Kūčių stalo žvakę,
Tu tai padarysi, aš tikrai žinau.

Vietoj išvadų pagalbos žodis

XX a. antroji pusė, o ypač paskutinieji dešimtmečiai, – -itin esminių lūžių tautosakos gyvavimo istorijoje etapas. Ryškiausi jo požymiai – naujosios Lietuvos gyventojų kartos nebetęsia senųjų tradicijų. Kuriama naujoji tautosaka – blyškus žiedas, palyginti su senąja, žydėjusia lyg kvapnus gėlių krūmas. Tautosakai tapus meniniu palikimu, prasidėjo jos „antrasis“ gyvenimas. Tautosakos reikšmė šiandien įvairialypė: ji – individualaus meno tautinio savitumo atrama, tautos tapatybės simbolinė išraiška, plačių sluoksnių meninių poreikių tenkintoja.

Naudota literatūra:

Leonardas Sauka – „Lietuvių tautosaka“
Internetas

Turinys

Įvadas..............................1
Dainų karalienės..............................2
Darbo dainos..............................3
Kasmetinių papročių dainos...........................4
Piršlybų ir vestuvių dainos.............................5
Karo dainos..............................6
Priespaudos ir pasipriešinimo dainos.......................7
Raudos..............................8
Giesmės..............................9
Vietoj išvadų pagalbos žodis..........................10
Naudota literatūra..............................11

Įvadas
Liaudies lyrika

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Tačiau iš to klodo vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro. Dainos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį.

Leave a Comment