lietuviu liaudies karo dainos

Lietuvių liaudies karo

dainos

Pratarmė
Mes žinome daug lietuvių liaudies dainų, bet galbūt nepagalvojame, kokios jos paslaptingos, atskleidžiančios mūsų protėvių gyvenimą. Šiomis dainomis žmogus išreikšdavo savo džiaugsmą, liūdesį, jausmus. Liaudies dainų yra labai daug, jos skirstomos į vaikų, jaunimo, apeigų, darbo, meilės, vestuvių, karo ir k.t.
Senolių dainos mus domina todėl, kad per jas kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, netgi žmoniją, tik reikia į šias dainas pažiūrėti giliau, šiek tiek jausmingiau. Norint gerai suprasti liaudies daina reikia bent kiek iššmanyti etnografiją.
Dainuojamoji tautosaka, anot folkloristų, suklestėjo XVI a. pab.-XVII a. Svarbiausias lietuvių liaudies bruožas lyrizmas-gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Dainos neturi vieno autoriaus, tai- kolektyvinė kūryba. Kūrinys užgimdavo vieno žmogaus širdyje ir galvoje. Išdainuotą kūrinį isimindavo kiti, truputi pakeite, dainuodavo kitiems, taip atsirado daug dainų variantų.
Dabar dainos yra ne tokios gyvibingos,daug kūrinių tebgyvuoja senesnių žmonių atmintyje,o jaunesni jų nebemoka, nebedainuoja, retai išgirsta ir iš savo senelių lūpų. Tačiau ir dabar renginių skirtų lietuvių tautosakai paminėti. Paavyzdžiui neseniai vykusiame Šilainių parapijos ateitininkų ,,Sutvaras‘‘ koncerte, skambėjo liaudies dainos (1.).
Mano mintis patraukė lietuvių liaudies karo dainos, nes šiose dainuose labai vaizdingai perteiktas ilgesys, skausmas. Taigi rašydama šį darbą stengsiuos daugiau, apie jas sužinoti.

1.

Karo dainos

Tradicinio kaimo valstietis buvo labai prisirišęs pr

rie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų, kaimo ir savo noru nei už ką nebūtų palikę gimtųjų vietų. Tačiau norom nenorom vyrai ir jaunuoliai būdavo imami į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie pakeisdavo daugelio žmonių likimus ( nuniokodavo namus, nevienam be laiko atimdavo gyvybę.). Karo tarnyba taip pat labai skaudžiai atsiliepdavo ir korio ir jo namiškių gyvenimui.
Visa tai labai skaudžiai paveikdavo žmogų iki pat sielos gelmių, tas begalinis skausmas atsispindi liaudies karo dainose. Karo dainų sukurta labai daug: su visais jų variantais daugiau kaip 20 000! Šiose dainose mažai konkrečių asmenų, vietų, datų, vardų. Dainoms dar taikomas karinių- istorinių dainų terminas, nes čia minėti svarbūs visuomenės gyvenimo reiškiniai.
Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus- jos laikomos meniškiausiomis) irr naująsias. Apytikrė jas skirinti riba,- XVII amžius.

Senosios karo dainos

Semiausios Lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. Kryžiuočiai daug karto plėšė ir degino mūsų kraštą. Vyko žūtbūtinė kova, buvo sprendžiamas tautos likimas. Patriotinės šių kovų nuotaikos išrekštos sutartinėse ,,Išjoja joja brolis į karą“, ,,Sudaičio“, ypač dainoje ,,Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“. Tai pati populiariausia Lietuvos karo daina, užrašyta beveik visuose Lietuvos kampeliuose daugiau kaip 1000 kartų. Ši daina įvairiausiomis melodijomis po visą Lietuvą. Poetinis dainos turinys tai lyrinis pasakojimas, pagyvintas dialogais ir

r monologais. Šią dainą, kaip ir daugelį kitų karo dainų galime suskirstyti į tris pagrindines dalis:
• Kario išlydėjimas;
• Jo laukimas;
• Žinia apie mirtį ir gedėjimas.
Dainoje ,, Oi, lekia lekia.“ šykščiai praskleidžiamos emocijos- pareigos jausmas, mirties nuojauta, didžiulė seserų meilė, pasireškinti nepaliaujamu laukimu ir neišpasakytų gedėjimu. Šie dalykai pasako kas tada labiausiai jaudino prisilietus prie karo temos. Ypač poetiškai nusakomas brolio žuvimas- tautosakinės metaforos vaizdu: ,,Kur galva krito- rožė išdygo, kur kraujas tiško- žemčiūgai blizga“
Baigiama daina saulės pažadu brolio gedėti:

Devynis rytus migluže eisiu, (2)
O šį dešimtą neužtekėsiu. (2)

Šitaip jauno kario mirtis labai išaukštinama. Matome, kad saulė rūpinasi kariu, tarsi tarp jos ir žmogaus tvyrotų artumo ir giminystės ryšys. Juk tik artimieji gedi savųjų. Galbūt tai atskleidžia iš tradicijų statyti ant mirusiojo kapo stogastulpius ir koplystulpius su saulės simboliu(2). Gal taip dainose pagerbiami žuvusieji karo lauke.

(2)
Kario mirties išaukštinimas dainose buvo labai reikšmingas dalykas lietuvių kovoje prieš kryžiuočius, tai – dvasnė atrama, padėjusi narsiai kautis, net ir žinant, kad teks žūti.
Apsigynusi nuo kryžiuočių, feodalinė Lietuvos valstybė neišvengė karų su Rusija, Livonija, Švedija ir kitomis šalimis. Nebaigiamų karų tikslai buvo svetimi liaudžiai. Tokie karai neatneždavo nieko kita, tik begales beprasmiškų mirčių, krašto nuniokojimus. Todėl senoliai karus vaizdavo, kaip nepakelemą naštą. Dainose nerasime tiesiogiai išsakytų jausmų, tačiau jose pakanka liūdesio ir

r skausmo. Vos keletas dainų yra giedros nuotaikos, kariai puikuojasi savo apranga, laukia būsimų vaišių, linksmybių. Senosiose lietuvių karo dainose nėra džiūgavimų užkariautais plotais, nukautais priešais. Jos nežadina neapykantos priešams, karo dainose svarbiausia žmogaus likimas, čia didžiausia vertybė yra gyvybė. Karo dainos- vienintelis lietuvių liaudies dainų žanras, kur tiek dėmesio skiriama mirčiai, jos sukeltam skausmui.
Daug dramatiškų spalvų buvo panaudota piešiant dainose mirties vaizdą. Mėgstamas kraujo įvaizdis, kurį sustiprindavo epitetas- juodas: ,,Parneš mandierą ir aukso karūną//Juodu krauju nušlakstytą.: Vai, rašyk rašyk, broli, gromelę [laišką]//Juodo kraujo literėlėm [raidėmis] “.

Naujosios karo dainos

Nykstant feodaliniam uždarumui, mažėjant paveldo reikšmei, naujovės pamažu skverbėsi į visas gyvenimo sritis, tai pat palietė tradicinę kūrybą. Naujovės rodė, kad naujasis kūrėjas nebeturi pastovių ilgaamžių vertybių, jo pasaulejauta judri, prieštaringa.
Nauji reiškiniai pasiūlė naujų temų. Iš pradžių gyventojus užgriuvo rekrutų gaudymas. Iškart į kariuomenę imta iki gyvos galvos. Kiek vėliau- 25 metams, ir tik nuo 1874 m.- 6 -7 metams. Rekrutas, patekęs į priverstinę tarnybą, būdavo tarsi gyvas palaidojamas, taigi nenuostabu, kad išleidžiant į kariuomenę, jį apraudodavo kaip per laidotuves dainuose apie rekrutus o paskui –apie šaukiamuosius į kariuominę kareivius dažnos dvi temos:
1) paėmimas, išvežimas;
2) žiaurios kankynės kariuomenėje, nyki jų buitis.
Šios dainos savo vaizdais panašios į senasias dainas, bet naujose dainose stipresnis detalizavimas, mažiau įspūdingų lyrinių metaforų. Norint pavaizduoti karų baisybes, pabrėžiamas brolių mirties be

eprasmiškumas.

Ypač partizanų kovų del Lietuvos nepriklausomybės metu paplito daina ,,Palinko liepa šalia kelio“. Tragiškomis aplinkybėmis skambėjo ši daina. Ji atskleidė daugelio nuotaikas, išgyvenimus dėl nuolat tykančios mirties.

Daugelis naujųjų karo dainų savo meniškumu bei populiarumu neprilygsta senosioms klasikinėms dainoms. Senosios dainos užrašomos po 400 – 800 kartų, o velyvosios –retai daugiau kaip 50 kartų. Bet tai visiškai natūralu, nes jau buvo radijas, spauda ir kt.

Šaltiniai

• Lietuvių liaudies dainynas / Red. komis.; L. Sauka (pirm.) ir kt. –V., Liet. lit. ir tautosakos inst., / Vilnius 1995.
• Sauka Leonardas/Lietuvių tautosaka/Mokymo priemonė X klasei/Kaunas ,,Šviesa“ 1991.

Leave a Comment