Lietuviu Liaudies Dainos

ĮVADAS

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų vaizduojančių elnių, šokių jau būta paleolito epochoje. O šokio, visada lydimo instrumentinės muzikos, siautulyje ima ir ritmiškai šūkauti. Taip susidarė prielaidos pirmosioms dainoms.

2

1. LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ISTORIJA

Duomenų apie lietuvių dainas randama 16a. kronikoje: A.Gvaujinio ,,Europos Sarmatijos aprašyme’’ ir M. Strijkovskio ,,Kronikoje ’’. Šio amžiaus pradžioje P. Ruigys į savo rankraštį pirmą kartą įtraukė keturis dainų tekstus. Dainas rinko S.Stanevičius S.Daukantas, J.Basanavičius , V.Krėvė. Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. L.Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825). Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant , liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišias – vaišių, šokant – šokių dainos ir t.t. Dainuojama ir šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims bebruzdant po namus.

2. DAINŲ ŽANRAI

Glaudus dainos ryšys su įvairiomis darbo rūšimis, apeigomis, su nusistovėjusiais papročiais, o taip pat su istoriniais įvykiais apsprendžia jos žanrą. Mūsų laikais žanrinę dainų klasifikaciją apsunkina tai, kad nėra pakankamai duomenų apie žanrų atsiradimą ir jų gyvavimą. Bet to, nykstant kai kuriom tradicijom bei papročiams, drauge išnyksta ir apeiginės dainos.3 Mūsų manymų, žanrinei dainų klasifikacija didelę reikšmę turi žinios, kurias pateikė liaudies dainininkai 20 amžiuje. Tai leidžia pasekti dainų žanrų atsiradimo kelius ir jų funkcinę reikšmę liaudies buityje.

Apibūdinant, ankstyvos kilmės žanrus, nepaprastai svarbus melodijų tyrinėjimas. Kaip teko pastebėti, melodijos yra žymei pastovesnės, negu teksto. Kartais tik pagal nusistovėjusias melodijų grupių ypatybes galima nustatyti dainos žanrą. Tai rodo kai kurios darbo, o ypač lauko darbų dainos. Joms budingos savitos, per ilgus šimtmečius susikūrusios dainavimo tradicijos ir palyginti nepastovus poetinis turinys.Lietuvių dainynas pasižymi gausiomis darbo dainomis, tai yra vasaros ir rudens lauko darbų, o taip pat namų darbų dainos, dainuojamos bet kuriuo metų, laiku. Taip pat lietuvių liaudies dainyne yra kalendorinių liaudies švenčių ir apeigų. Ypatingos senovinio stiliaus dainos – sutartinės, lopšinės, raudos, vestuvinės, karinės- istorinės dainos, baladės.

3.DARBO DAINOS

Lietuvių folklore ypatinga reikšme turi darbo dainos, kurios buvo susiejusios su valstiečių laukų ir namų darbais. Beveik kiekvienas kolektyvas ir individualiai atliekamas darbas buvo lydimas tam tikrų specialiai pritaikytų dainų . Jos buvo dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis, einant į laukus ir grįžtant namo.Pagal savo paskirtį, pobūdį ir turinį darbo dainos skirstomos į keletą grupių. Pirmąją grupę sudaro dainos, 4kurios senovėje buvo artimai susiejusios su apeigom, kaip pavyzdžiui, rugiapjūtė, senosios linarūčio, avižapjūtės dainos, kai kurios sutartinės ir kt. Antrajai grupei priskirtinos negausios, matyti, paties darbo metu kitados dainuotos dainos, išsaugojusios darbo judesio ritmą, kaip pavyzdžiui, verpimo, skalbimo, šienapjūtės dainos, o taip pat trumputės melodijos.Trečioji grupė- tai dainos neturinčios ryšio su kokiu nors konkrečiu darbu, tačiau jų poetinis turinys artimai siejasi su įvairiais darbo momentais. Šios dainos artimos kitų žanrų dainoms, kurioms budinga darbo tematika. Tokios, pavyzdžiui, yra vestuvinės apeigų dainos, kurios išryškėja nuotakos darbštumu vertinimas, kai kurios liaudies kovų ir protesto dainos, o taip pat ir humoristinės dainos, pajuokiančios tinginius, netikusius ūkininkus, vėlai apsiejančius ir nuimančius derlių, prastas pjovėjas, audėjas ir, t. t.

Aš šiame darbe panagrinėsiu piemenų dainas.

PIEMENŲ DAINOS Piemenų folkloras su daro tiek intonacijų sandara, tiek ir turiniu pačios senosios ir pačios primityvios dainos. Piemenų dainos atspindi keletą svarbių buities momentų: 1)patį gyvulių ganymą 2) kaimo vaikų socialinę padėtį ir 3) senųjų tikėjimo liekanas. Gyvulius ganyti tekdavo vaikams nuo 7 iki 13-14 metų. Turtingieji samdė vargingųjų valstiečių vaikus ir visaip juos išnaudojo. Pats sunkiausias darbas buvo piemenauti išėjusių našlaičių gyvenimas. Jaudinančiomis išraiškoms priemonėmis tai atskleidžia daugelis šios grupės dainų. Piemenų dainos yra susiejas su 5darbo funkcija, su vaikų pasauliu artimais vaizdais ir daugeliu atvejų atitinka vaikų interesus ir gyvenimo suvokimą. Šios ypatybės leidžia laikyti piemenų dainas ypatingų vaikų darbo dainų žanrus.

KALENDORINĖS DAINOS IR APEIGOSLietuvių liaudės dainų ankstyvos kilmės žanrams skirtinos kalendorinės dainos, susijusios su žemės ūkio darbų ciklais ir liaudės metinių švenčių apeigomis. Šios apeigos, o taip pat dainos ir žaidimai atsirado dar pirmykštėje bendruomenėje, kovojant prieš gamtos jėgas.Kalendorinių apeigų dainos skirstomos į keletą grupių:a)žiemos švenčių ir apeigų dainas – Naujųjų metų, Kalėdų, Užgavėnių ir gavėnios; b) pavasario – Velykų sūpuoklines, lalavimus, Jurginių dainas; c) vasaros – Sekminių, Joninių ir Petrinių dainas.Daugelyje apeigų ir kai kurios apeiginės dainose atsispindi senovė lietuvių pasaulėžiūra, kuriai būdinga gamtos reiškinių: saulės, perkūno, mėnulio, žemės, ugnies ir kt., sudvasinimas ir garbinimas. Be to apeigose ir dainose išliko augmenijos ir mirusiųjų kulto atspindžių. Apie tai randame žinių istoriniuose darbuose ir etnografiniuose leidiniuose. Feodalizmo epochoje buvo paplitusios su žemės ūkio darbais susiejusios metinės šventės, kurių tikslas – apeigų, aukojimo ir maginių veiksmų pagalba apsaugoti ūkį ir šeimos nuo vargų ir nelaimių, padėkoti gerosiom dvasiom už sėkmingai praleistus metus ir užtikrinti gerovę ateinantiems metams.

Lietuviams priėmus krikščionybę, daugelis senųjų pagoniškų švenčių susiliejo su bažnytinėmis ir buvo 6pavadintais religinių švenčių vardais, tačiau esminės jų savybės – apeigos, kai kuriose vietovėse išlikusios iki mūsų laikų, dainų tekstai ir melodijos neturi nieko bendro su bažnyčia. Gausiose karinėse-istorinėse lietuvių liaudis reiškia simpatijas savo vadams-herojams, tėvynės gynėjams. 19 amžiuje, imta domėtis istorine Lietuvos praeitimi, istorikai atkreipė dėmesį į karines-istorines dainas; tuomet pasirodė išsamesnių žinių apie jas, gausių jų užrašymų. kai kuriose 19 amžiaus pirmojoje pusėje užrašytuose dainose minimos kovos prieš totorius. Neretai šios dainose žodis ,,totoriai’’ pakeičiamas ,,turkais’’. Nustatyti šių dainų istorines šaknis sunku, nes kai kuriose jų ,,totoriai’’ arba ,,turkai’’ virsta tradiciniu poetiniu tolimos žemės apibūdinimu ir turi tik emocinę reikšmę. Nemaža karinių-istorinių dainų pateikia Prūsų Lietuvos dainų rinkiniai. Tačiau šių rinkinių dainos yra palyginti vėlyvos kilmės; ankstyviausios iš jų skirtinos 18 amžiui. Ankstyvesnės kilmės prūsų lietuvių dainose atsispindi septynerių metų karo(1756-1763) įvykiai, kario išlydėjimas į karą atsisveikinimas su artimaisiais, žiaurūs mūšių paveikslai, perteikti tradiciniais poetiniais vaizdais. Daugelyje jų kalbama apie sunkią rekruto dailią ir žiaurių prūsų kariuomenės rėžimą.

IŠVADOS

Turtingiausia, savičiausia vertingiausia Lietuvos tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestėjo 16 amžiuje arba 17 amžiuje. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilių jausmų išsakymas. Tai leidžia samprotauti ir apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbūt daugiausia ją kūrė moterys.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Jadvyga Čiurlionytė, ,,Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai’’, Vilnius 1969 m. 2.Vanda Misevičienė, ,,Darbo dainos, kalendorinės dainos’’ Vilnius 1972 m.3.,,Lietuvių liaudies dainynas, Vestuvinės dainos 1’’ Vilnius 1983 m.