Lietuviu liaudies dainos

Lietuviu liaudies dainos

Daina – viena iš labai senų kūrinių meno istorijoje. Spėjama, kad šokama ir dainuojama buvo dar senojo akmens amžiaus laikais. Dainos būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje. Kai kariai jodavo į karus, žmonės švęsdavo šventes: krikštynas, vestuves, kalendorines šventes. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo, vestuvių, arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės dainos ir t. t. Anksčiau Lietuvių liaudies dainose atsispindėdavo žmonių gyvenimas, kultūra, jausmai, siela, sąžinė, ištikimybė, teisingumas, nesavanaudiškumas, meilė, pagarba. Jos yra reikšmingas veiksnys, formuojant tautos mooralinį lygį.
Liaudies kūryba – tai neišsenkanti mūsų tautos dvasia, sukaupta per šimtmečius išmintis, požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius. Senovėje žmonės per liaudies dainas galėdavo geriau pažinti save, savo tauta, jos kultūrą. Norint geriau suprasti liaudies kūrybą, reikia žinoti tautos papročius ir kūrybą, atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Svarbiausias liaudies dainų bruožas – lyrizmas, tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, švelnumas, nuoširdumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, jose nėra bet kookių pasakymų, vaizdų ar palyginimų. Dėl tokių savo bruožų dainos atrodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Apie dainas yra sakoma: Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.
Į liaudies dainas ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta niekais. Su

usidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo aštuonioliktame amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Didesnis dėmesys liaudies dainoms buvo skirtas kai buvo pradėta domėtis pačia lietuvių kalba. Devynioliktame amžiuje susidomėjimas liaudies dainomis suaktyvėja. Į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą.
Aš pirmą kartą liaudies dainą išgirdau būdamas labai mažas, kai dainavo močiutė. Kokia tai daina buvo neprisimenu, bet ji man patiko, nes buvo švelni, rami. Daugumą dainų aš suprantu, žinau kokiai teminei grupei jos priklauso. Dauguma liaudies dainų man patinka, nes jos švelnios, ramios, jose išsakyti jausmai, nuoširdumas. Liaudies dainos man dar patinka dėl to, kad jose nėra taip svarbu istorijų eiliavimas, dainose svarbiausia lyriškumas. Liaudies dainas dainuoti aš moku, daugiausia išmokau dainuoti muzikos mokykloje per choro pamokas. Liaudies daainos tikrai nėra tik senų žmonių reikalas, dainos atspindi žmogaus nuotaiką, dvasią, rūpesčius, išgyvenimus, todėl jas turėtų dainuoti visi, ir maži ir dideli. Manau jeigu liaudies dainų niekas nepamėgs taip kaip senovėje žmonės mėgo jas dainuoti, tai dainos liks tik mokslo leidiniuose, o jeigu šios dainos bus vėl klausomos ir dainuojamos tai gali ir suklestėti.

Šaltiniai:

day.lt

moku.lt

multikultura.lt

Marius Kvasnauskas

8c kl.

Leave a Comment