Epika
Epika
Legenda – folkloro ir literatūros žanras. Legendos turinys paprastai apibendrina esmingus, lemtingus praeities reiškinius, taip pat vaizduoja Dievo ir šventųjų gyvenimus. Legendos vaizduojamam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai. Būdingas poetiškas stilius.
Padavimas – aiškina konkrečių gamtos ar istorijos paminklų, ypatingų vietovių kilmę. Padavimų paskirtis yra pažintinė, aiškinamoji.
Parodija – pamėgdžiojimas, pajuokiamasis sekimas. Parodija gali būti laikoma komiškosios literatūros žanru.
Riterinis romanas – susiformavo viduramžiais. Būdingas idealios, riteriškos meilės motyvas, kuris jungia atskirus kūrinio epizodus.
Humoras – pakantus, nepiktas pašiepimas.
Satyra – aštrus, netgi piktas žmogaus žmogaus bei visuomenės ydų, trūkumų išjuokimas.
Stilius – nelengvai apibrėžiama ir kalbos, ir literatūros mokslo bei apskritai meno teorijos sąvoka, kategorija. Tai minčių ir jausmų reiškimo, kalbėjimo ir rašymo būdas, savitumas.
Lyrika
Baladė – folklorinės kilmės žanras, vėliau tapęs ir autorinės, individualios kūrybos žanru, ypač suklestėjęs romantizmo laikais. Baladėje susilieja visų trijų literatūros rūšių – epikos, lyrikos, dramos požymiai. Tai sinkretinis žanras.
Oratorinis – viešas, pakilus, iškalbingas.
Drama
Absurdo drama – XX amžiaus reiškinys, akivaizdžiai atskleidžiantis „žanrų maištą“, sąmoningai atmenantis pagrindinius rūšinius dramos požymius : nuoseklų veiksmą, konfliktą, charakterius. Būdingas statiškumas.
Farsas – storžieviški juokai, išdaigos arba komedijos atmaina, susiformavusi viduramžiais.
Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipina komedijos ir tragedijos bruožai. Tragikomedijos autorius siekia atskleisti iš principo liūdnus, tragiškus, visuotinai svarbius reiškinius. Tai tarsi juokas pro ašaras.
Remarka – autoriaus pastaba, komentarai dramos kūrinio tekste. Remarkomis gali būti informuojama apie veiksmo vietą, laiką, personažų išorę ir t.t.