Civilizacijos sukurtoje urbanizuotoje visuomenėje į savo būstą – kambarį, butą, netgi namą – žmogus yra įspraustas kaip besielė būtybė: išskyrus buvimą jame, jis daugiau tarsi niekuo su savo būstu nebesiejamas. Dažnas pasiklysta daugiaaukščio namo laiptinėje. Šiandieniniam žmogui labai sunku įsivaizduoti ir suprasti taip neseniai tėvų, senelių jaustą dvasinį ryšį su savo sodyba, namais. Šiame darbe norėčiau aprašyti Lietuvos žemdirbio aplinką, jo sodybą, pagrindinį dėmesį skiriant į gyvenamąjį namą, iki XX amžiaus pradžios. Jame valstiečiai gyveno: dirbo, valgė, miegojo, gimdė ir augino vaikus, mokė juos pažinti pasaulį, gamtą, Dievą. Todėl visada žmonės rūpinosi, kad niekas troboje nedrumstų ramybės, kad pasistatytas namas būtų patvarus, kad jo užtektų ir vaikams ir anūkams.Viskas prasideda nuo trobos statybos. Pati šio darbo pradžia jau parodo, kad kiekvienas tolimesnis žingsnis turi būti suderintas su gamtos, oro, astrologine ir laiko situacija. Rytų aukštaičiai manė, kad geriausia trobą statyti pradėti per mėnulio pilnatį, nes tada namai bus turtingi, suvalkiečiai manė kad geriausia tai daryti delčioje, nes tada nesiveis namuose pelės. O dzūkai iš bet kokios padėties turėjo išeitį: pradėjus statyti trobą, reikia permesti saują samanų sau per petį – tada pastate nebus jokių parazitų. Geriausia pradėti namą statyti pirmadienį arba antradienį, tada namas bus sausesnis, netaip ir sienos pus. Palankiausias vėjas pradėti statybą aukštaičiui – šiaurys, nepalankiausias – vakarų vėjas. Dzūkijoje statyba paradedama pučiant pietų vėjui – tada pirkioje visada bus šilta. Labai svarbu pasirinkti ir medį, kuris bus naudojamas namo statyboje. Dažniausiai tai buvo pušiniai rąstai. Pagal senolių nustatytas taisykles medžiai turėjo būti kertami gruodžio arba sausio mėnesį. Lietuvoje nebuvo vieningos nuomonės kokios mėnulio fazės metu turėjo būti tai daroma. Aukštaičiai manė kad esant jaunam mėnuliui medžių kirsti nederėtų, nes tada jie greit supus, tačiau suvalkiečiai jauną mėnulį laikė palankia faze medienos ruošimui. Labai atidžiai žiūrėta, kad namo statybai nepakliūtų vėtros išvartyti, arba žaibo krėsti medžiai, nes tada trobą gali sugriauti viesulas, gali trenkti perkūnas, žmonės gyvenantys toje troboje gali dažnai sirgti ir mirti. Netiko sienoms ir vienas su kitu netoliese augę, trynęsi ir girgždėję arba dvilypiai medžiai. Tada namuose gali vaidentis, taip pat gręsia gaisras. Žemaičiai vengė dėti į trobos slenkstį buvusį susisukusį medį, nes buvo prisibijoma, kad kas nors iš to namo gyventojų gali išprotėti, netekti proto. Pirmajį statybai nukirstą medį buvo siūloma dėti kur nors aukščiau, baigiant statyti sienas. Tada dūmai versis aukštyn. Kitu atveju dūmai gali verstis link žemės. Taip pat labai didelė reikšmė buvo teikiama būsimos trobos vietai. Molėtų krašto ūkininkai naują gryčią statė tik pietiniame sodybos krašte, panevėžiečiai vengė tos vietos kur ankščiau augo obelys, kriaušės ar vyšnios, kad kas nors iš šeimos kasmet nemirtų. Visoje Lietuvoje stengtasi nestatyti trobų tose vietose, kur kada nors buvo skerstas gyvulys, ar toje vietoje palaidotas žmogus. Aukštadvario apylinkėse, pradedant statybą, po pamatais buvo dedama auka žemei – duonos ir pinigų, dusetiškiai dėdavo puodą su per Sekmines sudegintų berželių pelenais, ir trupučiu pinigų, o Dzūkijoje statybos vietą pirmiausiai pašlakstydavo Sekminių dieną bažnyčioje šventintu vandeniu, ir apsėdavo per Žolines pašventintais sėjai grūdais. Tada šeimoje vyraus santarvė, nesirodys vaiduokliai, namai bus tvarkingi. Visoje Lietuvoje galiojo paprotys – pirmojo sienų vainiko sandūroje, ties stalo stovėjimo vieta, vadinamoje krikštasuole, meistrai iškirsdavo kryželį, į ta iškirtimą įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlių, Verbose pašventintų kadagių spyglių, šv. Agotos dieną pašventintos duonos ir druskos, taip pat sidabrinį pinigą. Buvo tikima, kad tada į trobą nepateks piktosios dvasios, netrenks perkūnas, namai bus pertekę turtų. Kai kurie tokias šventenybes dėdavo į visus keturis pirmo rastų vainiko kampus. Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad namas bus patvarus jei po pamatais bus pakastas juodas katinas ar bent varlė. Kai kurių apylinkių dzūkai manė, kad reikia visokių grūdų mišiniu nešinam apeiti pradėtą statyti pirkią, tada jos gyventojai niekada nestokos duonos. Visuotinai priimta buvo tai, kad padėjus namo pamatus niekam nevalia ant jų atsisėsti, pasėdėti. Apskritai, statant trobą, visi šeimos nariai turėjo būti linksmi, nesibarti, nesiginčyti, kad paskui gyvenant naujojoje troboje nekiltų barniai ir peštynės. Trobos surentimas baigiamas stogo dengimu. Dažniausiai stogai buvo dengiami šiaudais, tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad šiaudai nebuvo pagrindinė kaimiečių trobų stogo dangos medžiaga. Po to vyksta vidaus įrenginėjimas: dedamos grindys (seniau – plūkiama asla), mūrijama duonkepė krosnis, viryklė. Tverčėnai tikėjo, kad naujame name krosnį, o ypač kaminą, reikia mūryti esant mėnulio pilnačiai, kretingiškiai stengdavosi mūryti mėnesio gale, giedru paros metu, sintautiškiai krosnies nemūrydavo saulei nusileidus. Paprastai duonkepę krosnį statydavo tokią, kad būtų galima pašauti vienu sykiu keturis ar šešis didelius apskritus duonos kepalus. Krosniai statyti šeimininkai į talką kviesdavo giminaičių ir kaimynų. Užbaigus statyti krosnies padą, jis būtinai būdavo “aplaistomas” alumi. Pirmą kartą krosnį užkurdavo seniausia šeimos moteris, ne malkomis, o šiaudais. Prieš kurdama, krosnį peržegnodavo ir sukalbėdavo poterius šv. Agotai – ugnies globėjai. Dzūkijos kaimuose, į naują krosnį, prieš ją užkuriant, įleisdavo gaidį, matyt, kad bet kokie kerai, jei jie slypi krosnyje, atitektų būtent jam. Visiems vidaus darbams taip pat galiojo savitos taisyklės. Raseiniškiai buvo įsitikinę, kad stogą reikia dengti esant mėnulio delčiai, pučiant šiaurės vėjui. Vėgerių apylinkėse manyta, kad stogą reikia dengti per mėnulio jaunatį, tada šiaudai geriau laikosi, sugula, bet Žemaičių Kalvarijos apylinkių gyventojai manė atvirkščiai – jaunatyje sukloti šiaudai raitosi, jų galai nutriuša. Kad šiaudų negraužtų žiurkės, meistrai ant kiekvienos paklotės eilės užberdavo pelenų.
Trobą statantys meistrai – Dievo Kūrėjo atvaizdai. Jie buvo įpatingai gerbiami, netgi kažkiek prisibijant jų. Meistrams buvo priskiriamos kitų žmonių turimos savybės. Aukštaičiai sakydavo, kad jei užpykdysi meistrą, tai jis gali padaryti taip, kad balkiai zirzės ir zirzės. Taigi sodybos meistras – tai lyg savotiškas burtininkas, nulemiantis savo kūrinio savybes ir ateitį. Namo surentimo darbus užbaigus, šeimininkai be iš anksto sutarto atlyginimo, iškart duodavo magaryčių: drobės, pirštines, juostą ar pan. Pasistačius naują trobą, prieš joje įsikuriant gyventi, seniau į vidų būdavo įmetamas akmuo arba nakčiai įleidžiamas katinas ar šuo. Tikėta, kad tada galimos nelaimės kris ant jų, o pačiai šeimai troboje gyvenimas bus linksmas ir laimingas. Į naują namą persikraustyti stengtasi per mėnulio pilnatį – tada gyvenimas bus laimingas. Kupiškėnės, vos įsikėlus šeimai į pirkią, jos grindis pradėdavo šluoti nuo durų, stalo link, paskui sąšlavas išberdavo į kiemą pro langą. Vos šeimai įsikėlus į nauja gryčią, kaimynai nekviesti eidavo aplankyti naujakurių. Žinoma, tuščiomis eiti neleidžia tradicija. Kiekvienas naujakuriams atnešdavo dovanų: drobės, rankšluostį, samtį, šaukštą, o kartais vištą ar gaidį. Pagal paprotį, pirmiausiai atėjusysis pabučiuodavo krosnį, ant priekrosnio padėdavo truputį atsineštos duonos ir druskos. Iš visa to, ka čia aprašiau, galima laisvai spresti, kad lietuviai trobos statymui teikdavo labai didelę reikšmę. Kad toje troboje būtų saugu gyventi, buvo imamasi įvairiausių realių, ir nevisai, apsaugos priemonių, magiškų veiksmų. Susipažinus su lietuvų trobos statybos įpatumais, norėciau pratęsti kalbą apie tos trobos vidų, gyvenimą joje. XV amžiaus lenkų istorikas Janas Dlugošas aprašo lietuvių namus, vadinamus “domais”. Tuose namuose žmonės gyveno kartu su laikomais gyvuliais. Pats domas – nedidelis žemas trobesys, sulipdytas iš medžio ir šiaudų, platesnis apačioje,ir siaurėjantis į viršų. Stogas dengtas mauknomis, ties ugniaviete – eglės žievėmis. Viršuje – skylė per kurią patenka šviesa, ir išeina dūmai. Po ta skyle, apačioje, gyventojai kūreno ugnį, virėsi valgį. Šiose trobose, lietuvio šeimyna gyveno kartu su gyvuliais, laikė joje viską ką turėjo – ginklus, grūdus, namų padargus. Pats pastatas nebuvo suskirstytas į atskirus kambarius, vienoj didelėj patalpoj, buvo gyvenama kartu su gyvuliais ir visa savo manta. XVI – XVII amžiuje tokio tipo namus jau pakeitė naujoviškesni gyvenamieji pastatai – stubos, trobos. Seniesiems namams liko vien ūkinio pastato funkcija. Žemaičių tradicines trobas tyrinėjes etnologas Izodorius Butkevičius teigia, jog tos trobos buvo didelės, masyvios, ilgos ir plačios, sienos apkaltos lentomis statmenai. Stogas dažniausiai šiaudinis, pusvalminis arba keturšlaitis. Namo viduje, centre stovintis kaminas skyrė trobą į du galus, abu galai, išilgine siena suskirstyti į atskiras patalpas. Tu patalpų skaičius vyravo tarp penkių ir penkiolikos. Tai buvo turtingesnių žemaičių trobos. Kadangi jos dvigalės, taigi iš kurio galo beįeisi, visada pirmiausiai pateksi į priemenę. Vienos durys veda į kaminą (tai lyg atskira patalpa), kitos į trobą, trečios į priešingą trobos galą. Šiame gale paprastai buvo apgyvendinami nusenusieji šeimininko tėvai – karšinčiai. Visokios kamaraitės, alkieriukai, taip pat iš dalies buvo gyvenamosios patalpos, į kurias durys buvo tiek iš vidaus, tiek iš lauko pusės. Dažniausiai tokiose kamaraitėse gyvendavo jaunieji šeimos nariai, samdiniai. Žemaičių paprastoji troba tarnavo šeimos kasdieniniam gyvenimui, geroji – svečiams priimti. Jei seniau prastoji troba buvo iš molio plūkta asla, tai geroji visada turėjo medines grindis. Jos viduryje stovėdavo gražia staltiese apklotas stalas, aplink jį – kėdės, o pašalyje – šventiškai paklota lova. Ant sienų kabėdavo šventųjų paveikslai. Pats įdomiausias trobos įrenginys – tai erdvus kaminas, kartu buvus ir mėsos rukykla. Ties ugniakuru būdavo įtaisytas specialus vaškaras, galimas kiloti aukštyn – žemyn, skirtas dideliam katilui užkabinti. Seniau čia buvo gaminamas valgis, XX amžiuje – šutinamas jovalas kiaulėms. Senovėje toks irenginys buvo visos vakarinės baltų teritorijos gyventojų namuose. Kamino dalis, išeinanti virš stogo, buvo puošiama – spalvingai nudažant, ar pritaisant skardos pagražinimus. Vėliau kamino vardas liko pavadinti paprastam dūmtraukiui, pro kurį iš pirkios krosnies ir viryklės išeidavo dūmai į lauką. Dabar kaminu vadinamas iš plytu pastatytas statinys, skirtas aprėminti dūmtraukiui. Lietuvių mitinėje pasaulėvokoje kaminas turėjo labai reikšmingą vietą. Jo vardą galima aptikti ir patarlėse, ir kai kuriuose papročiuose, būrimuose, kaip žmogaus ateities lėmimo elementą. Apie stambų, augalotą vyrą buvo sakoma: “Didelis kaip kaminas”. Kartais buvo pasišaipoma: “Didelis kaip kaminas, kvailas kaip avinas” . Šis posakis išliko ir iki mūsų dienų. Prie tinginio linkusią merginą buvo charakterizuojama tarsi jos pačios žodžiais: “Vai, vai kiek aš turiu darbo: kaminas užstumt, šaukštus numazgot, šunis palakint”. Pašiepiamas buvo ir tas, kuris savo išmintingumu didžiuojasi: “Pilnas proto, kaip kaminas suodžių prirūkęs”. Kaminui prilyginamas netvarkingas, susivėlęs žmogus: “Baltas kaip iš kamino išlindęs”. Dar keli posakiai: “Nėra kamino be dūmų”, “Iš kamino dūmai rūksta, bet pirkioje šilumos trūksta”. Dzūkės sakydavo, kad kūdikį, prieš vežant krikštyti, reikia tris kartus apnešti aplink kaminą, o tada krikštamotei jį paduoti per trobos langą į kiemą. Tada kūdikis augs sveikas ir guvus. Marijampolės apylinkų moterys, seniau, užbaigusios austi audimą, surinkdavo iš po staklių pūkus, juos surišdavo skepetėlėm ir nunešusios ant trobos aukšto, pakabindavo ant kamino. Buvo tikima, kad kolei tie pūkai ten bus, tol užteks namuose audeklo ir audimų. Užėjus perkūnijai, būdavo uždarinėjama ne tik langai, durys, bet ir užkemšamas kaminas, “kad velniai pirkion neįsigautų”. Per Kūčias, kaminas būdavo pranašas tiems kurie ieško žmonos arba vyro. Rytų Lietuvoje tikėta, kad jei Kūčių vidurnaktį užlipsi ant pirkios stogo, ir ikišęs galvą į kaminą paklausi: “Ar yra čia manasis (manoji)?”, tai iškart būsimasis vyras ar žmona puls į glėbį. Kai kur sakydavo, kad pirmiausiai reikia nuogam, užlipus ant trobos stogo, triskart apibėgti ten esančią kamarėlę (jos viduje ėjo dūmtraukio anga, iš trobos vidaus į virš stogo iškylantį kaminą), ir tada įkišti galvą į kamino vidų. Iš viso to aišku, kad buvo labai smarkiai tikima chtoniškosiomis pasaulio dvasiomis, tūnančiomis paslaptingose trobos vietose, ypač naktį, pagalba. Iki šiol aptarinėjama troba, buvo tipinė Žemaitijoje, tačiau visiškai kitokia buvo aukštaičio troba. Ji buvo ilga, siaura, suręsta iš gulsčių rastų, sunertų kampuose, su atsikišusiomis sąsparomis. Stogas – pusvalminis arba dvišlaitis, dengtas šiaudais. Viduje pirkia dviem skersinėmis sienomis padalinta į tris maždaug vienodo dydžio dalis – pirkią, priemenę ir seklyčią. Kasdieninis šeimos gyvenimas vykdavo pirkioje: joje būdavo verdamas valgis, dirbama ir miegama. Seklyčia, dar vadinama pirkaite, buvo skirta svečiui. Dažnai ji būdavo išilgine sienele pertverta į dvi patalpas. Priemenėje dar būdavo atitverta podėliui skirta kamaraitė. Pirkia turėdavo keturis langus – du iš galo, du iš šoninio fasado. Svarbiausias pirkios įrenginys – duonkepė krosnis. Ji visada stovėdavo prie įėjimo iš priemenės taip, kad priešais esantis langas apšviestų jos angą. Priešais krosnį esančiame kampe stovėjo stalas, apie jį pasieniais – nejudinami suolai, o aslos pusėje pristatomas suoliukas. Prie kitos sienos viena ar dvi galais sudurtos lovos. Aukštaitiškos pirkios sėklyčia jau XX amžiaus pradžioje buvo su lentų grindimis, tinkuotomis ar tapetais išklijuotomis sienomis. Viduryje – stalas, aplinkui kėdės. Prie sėklyčios sienų gėlėmis ištapytos skrynios audeklams susidėti, drabužių spinta ar komoda, taip pat raštuota lovatiese užklota lova, su keletu, baltos drobės užvalkalais pagalvių. Lova – būtinas kiekvienos trobos ir pirkios baldas. Paprastai lovos būdavo platokos, dvigulės. Neretai pirkioje, prie lovos kabėdavo lopšys kūdikiui. Naujesnės statybos aukštaičio pirkios sėklyčioje jau būdavo ir stačiamalkė krosnis. Bet ji buvo kuriama tik prireikus pašildyti patalpą svečiams. Šiaip sėklyčia būdavo nešildoma. Aukštaičių ir dzūkų priemenė, jungianti pirkią su seklyčia, būdavo be lubų, su iš molio plūkta asla. Viename jos kampe stovėdavo įtaisytos kopėčios užsilipti ant namo aukšto. Šiaip priemenė – podėlis kibirams ir įvairiems buities daigtams laikyti. Jeigu dalis priemenės būdavo atitverta kamarai, čia laikydavo rankines girnas, maisto produktus. Įėjimas į namą dažnai būdavo tik vienas – iš kiemo pusės su į vidų atsidarančiomis durimis, kurios nakčiai būdavo užšaunamos tvirtu skersiniu madžgaliu, arba užrakinamos. Aukštaitiškų gyvenamųjų namų, ypač sėklyčios galo, langai būdavo su išpjaustytomis antlangėmis ir palangėmis. Langinės dažniausiai spalvingai išdažytos. Pačią sodybą iš gatvės pusės neretai puošė aukštas kryžius, su išdrožinėtais pagražinimais. Dauguma tų kryžių pastatyta norint susieti kažkokius konkrečius šeimos įvykius arba kaip padėka už išgelbėjimą nuo įvairių pavojų. Suvalkiečių tradiciniai gyvenamieji namai – stubos, turėjo nemažai bendrų bruožų tiek su žemaičių, tiek su aukštaičių namais. Vis dėl to, juose galima pastebėti tam tikrų savitų bruožų. Stubos – dvigaliai namai. Vieną jų galą užima šeimos gyvenamoji, kasdienio darbo patalpa, zanavykų vadinta “šeimynstube”, kapsų – “pirkčia”. Antrasis, švarusis galas, sėklyčia arba stubelė, taip pat skirtas svečiams, šeimos šventėms. Neretai nuo sėklyčios, lentine siena, būdavo atitverta kamaraitė. Iėjimas į suvalkiečio namą, būdavo vienas, bet dažnas reiškinys – ir kitas įėjimas, iš galo. Langai – labai žemam lygyje. Savitų bruožų turi ir Kuršių nerijos gyvenamieji namai. Jų sienų rąstai kampuose suleisti ne į atsikišusias sąsparas, o į vertikalų stulpą. Namo sienos apmuštos lentomis, nudažytomis melsva, ruda arba žalia spalva. XX amžiuje namų stogai – dvišlaičiai, daugiausiai dengti nendrėmis ar raudonomis čerpėmis. Stogų galai užbaigiami vėjalentėmis, su žirgeliais viršuje. Durys dažniausiai – iš abiejų namo šonų. Prie pagrindinio įėjimo – veranda vasarotojų poilsiui. Namai dažniausiai dviejų galų, kurių kiekvienas dar padalintas į keletą patalpų. Skersai namo einantis koridorius yra nebūtinai namo centre. Prie jo esanti virtuvė su virykle ir iš koklių pastayta duonkepe krosnimi, susisiekia su visais vieno namo galo kambariais. Žvejų namuose, XX amžiuje jau buvo nemažai fabrikinės gamybos baldų, audinių. Čia ryški miesto įtaka. Reikia pastebėti, kad žvejų namai buvo labiau puošiami. Kiemai aptverti statinių, o dažnai ir nenaudojamų tinklų ar nendrių tvoromis. Kiekviename kieme būtinas dalykas – gėlių darželis.Pirkia, troba – tai pagrindinis valstiečio sodybos trobesys. Pagal senąją mitinę mąstyseną žmogaus būstas tapatintas su Kosminiu, arba Gyvybės, medžiu. Pirkia simbolizavo žmogui sakralinę esimo visumą. Čia jam viskas buvo reikšminga ir brangu: durys, slenkstis, stogas ir langas, kaminas, jau nekalbant apie pačią vidaus erdvę, saugojusią jo šeimą ir turtą nuo išorės pavojų. Nestebina tada tai, kad dar XVI amžiaus pradžioje daugelis svarbiausių žmogaus gyvenimo apeigų, tokių kaip sužadėtuvės, krikštynos, net jungtuvės, buvo atliekamos ne kulto pastatuose, o namuose.Istorijos būvyje keitėsi ne tik miesto, bet ir kaimo namų išorės išvaizda, išplanavimas, tobulėjo interjeras. Keitėsi ir žmogaus gyvenimo būste sąlygos. Bet pirkia, kad ir kokia ji būtų buvusi, šeimininkų buvo visada branginama, nes ji – sodybos šerdis, jungusi keletą tos šeimos kartų. Iš praėjusių laikų yra užsilikę ar bent iki XX amžiaus pradžios žmonių atmintyje dar buvos išlikę nemažai įvairiausių praktikų, liudijusių tikėjimą gyvenamojo būsto sakralumu. Viena tokių praktikų, jungusių savyje ikikrikščioniškajį ir krikščioniškajį kultūros paveldą, yra išskirtiniais atvejais pirkios, o dažnai ir visos sodybos bei šeimai priklausančios žemės apėjimas. Aukštaitijoje, o ilgiausiai (iki XX amžiaus vidurio) Dzūkijoje buvo toks paprotys: per Kūčias, prieš sėdant ritualinei vakarienei, vakarinei žvaigždei patekėjus, vyriausias šeimos vyriškis, paprastai senelis ar tėvas, paėmęs duonos kepalą, kalėdaičių ar dubenėlyje po šaukštą nuo stalo sudėtų visų valgių, išėjęs į kiemą, triskart apeidavo pirkią. Kiekvieną kartą praeidamas langą ar duris, vis į jas pasibelsdavo. Iš vidaus šeimininkei klausiant: “Kas čia eina?”, sekė atsakymas: “Ponas Dievas” – “Ką čia neša?” – “Šventą kūčią”. Taip praėjus trečią kartą, ir atsakius į tuos pačius klauimus, šeimininkė duris atidarydama tardavo: “Prašom, Dievuli, su savo kūčele į mūsų trobelę”. Tik šeimininkui įėjus vidun ir atneštuosius valgius padėjus ant šventinio stalo, visi šeimos nariai ėjo prie stalo. Tėvas laužė kalėdaitį, dalijosi su visais, tėvai linkėjo laimės, sveikatos vaikams, šie – tėvams. Tik tada sėdo vakarieniauti. Merkinės apylinkių dzūkai tokio triskart aplink trobą, o dažnai ir aplink visos sodybos trobesius apnešto Kūčių valgių mišinio duodavę ir gyvuliams, kad jie kitais metais neitų iš namų ir kad būtų sveiki. Suvalkietės liepdavo vaikams triskart apibėgti aplink stubą, ir apnešti bent Kūčioms virto avižinio kisieliaus dubenėlį. Panaši kūčios apnešimo apeiga senovėje buvo žinoma visoje Vidurio Europoje. Mitologų aiškinimu, triskartinis pirkios apėjimas per Kūčias siejasi su Saulės gimimu, kadangi Kalėdos – Kristaus gimimo šventė – sutampa su žiemos saulėgrįža, su dienos ilgėjimo pradiniu tašku. Be to, troba būdavo apeinama ir apsaugai nuo perkūno, nuo žaibo įtrenkimo bei gaisro. Pagal mitinę mąstyseną žaibas – tai Perkūno šūvis į pikčiausią jo priešą – velnią. Tikėta, kad perkūnas trenkia ten, kur tupi pasislėpęs nelabasis. Taigi namo apėjimas – tai lyg kipšo atbaidymas. Jeigu jau kildavo gaisras, tai, pavyzdžiui, dzūkai jį stengdavosi užgesinti taip: paima pirmutinį tais metais savo vėlykavusių vaikų iš kaimyno gautą margutį, apibėga su juo degančią trobą, ir meta tą kiaušinį į ugnį. Šventai tikėta, kad tada ugnis neplis. Nenuostabu, kad toks veiksmas, kaip gyvenamojo būsto apėjimas ar apibėgimas, buvo laikomas šventu ir praktikuojamas itin reikšmingais gyvenimo momentais.Manau reikėtų aptarti ir kitus lietuvio sodybos pagrindinius trobesius. Be gyvenamojo namo, lietuvių sodybose būtinai buvo ir didesnė ar mažesnė klėtis, kai kur vadinama svirnu. Rašytiniuose šaltiniuose klėtis minima jau nuo X amžiaus pradžios, teigiant kad joje laikomi įvairūs daigtai. Šis pastatas sodyboje buvo dvejopos paskirties: jame buvo laikomi grūdai, kai kurie namų apyvokos daigtai – loviai, kubilai, statinaitės, taip pat ir drabužiai, audeklai, kraičio skrynios. Laikydavo žmonės ir mėsą, žinoma, gerai išrūkytą ir sausą. Kartais vadinamoji “mėskamarė” būdavo atskira klėties patalpėlė prieklėčio gale. Be tokios ūkinės paskirties, klėtyje būdavo ir lovos. Čia, ypač vasaros metu, miegodavo netgi šeimininkai. Šiaip klėtelėje daugiausia miegodavo šeimininkų dukros. Užtat klėtelė dažna mūsų liaudies dainose. Lietuvių sodybose klėčių būta įvairių dydžių – vienos ar keleto patalpų. Mažos klėtelės daugiau būdingos Rytų ir Pietryčių Lietuvai, didesnės – Suvalkijai, Žemaitijai. Paprastai klėtys buvo statomos ant gerokai nuo žemės pakelto pagrindo – dažniausiai pastato kampuose padėtų akmenų ar kaladžių, su grindimis, kartais netgi be lubų, bet visada su tvirtu stogu. Stogai buvo dengiami šiaudais. Klėtis dažniausiai būdavo su atviru, nuo žemės pakeltu prieklėčiu – pastoge prie klėties priekio. Prieklėtis paprastai turėdavo daug stulpelių, dažnai gražiai profiliuotų, įtvirtintą tvorelę. Čia, ypač vasaros pavakariais, buvo jaunimo mėgstama vieta pasidainuoti, papokštauti. Klėtyje langeliai būdavo mažyčiai, užsklendžiami iš vidaus, įvairių formų – rombo, trikampiai, kvadratiniai, kryžminiai su įvairiausiais pagražinimais, dažnai “žalčiukais”. Matyt todėl, kad žaltys – geras, laimę nešantis ženklas. Klėtis labai svarbi ir reikšminga dvasiniame šeimos, o ypač merginų ir moterų gyvenime. Čia stovėdavo skrynios su kraičiu, iš čia jis būdavo ir išlydimas. Klėtyje vykdavo ir dalis vestuvinių apeigų. Taip pat klėtyje vestuvininkai būdavo suguldomi pirmajai santuokinei nakčiai. Klėtis, kaip reikšmingas sodybos trobesys, dažnas mūsų liaudies dainose. Ji minima ir pasakose, nes čia gali prisisapnuoti slogutis ir kipšas. Nemažai yra su klėtim susijusių posakių, priežodžių.Lietuvių sodybose kiek toliau nuo gyvenamojo namo būdavo trobesys gyvuliams laikyti – tvartas, dar vadinamas kūte, staldu, gurbu. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad toks pastatas kaip tvartas, Lietuvoje buvo jau XVI amžiuje. Neabejotina, kad jų būta ir ankščiau. Vieni jų buvo su diendaržiu – iš trijų pusių įvairioms gyvulių rūšims skirtų patalpų, iš ketvirtos pusės – tvora su plačiais vartais apsuptu kiemu, kuriame vasarą būdavo laikomi suvaryti gyvuliai. Tokių tvartų daugiausiai būta Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje. Bet paprastai tvartas būdavo vienas ištęstas pastatas, dažnai su keleriom durim, o viduje su atskira vieta karvėms, avims laikyti. Arklidės ir kiaulidės, nors ir tame pačiame pastate, jei šių gyvulių ūkyje nebuvo daug, būdavo kiek įmanoma atskiriamos nuo kitų gyvulių tvarto. Tvartai suleistų lubų dažniausiai neturėjo – buvo tiktai uždėta stipri grinda, ant jos būdavo kraunamas šienas, šiaudai. Čia vasarą neretai miegodavo šeimos vyrai, saugantys arklius nuo vagių. Senieji tvartai būdavo be langų, su plačiomis nuleistomis pastogėmis prie užpakalinio šono. Čia dažniausiai sukraudavo statybinę medžiagą džiūti. Jeigu sodybos gyventojai neturėdavo atskiros daržinės malkoms, tai gyvulių tvarto gale pristatydavo lentinę malkinę su nuolaidžiu šiaudų stogeliu. Pavasarį, pirmąkart išgenant gyvulius į ganyklą, kai kur būdavo atliekamos specialios “užganymo” apeigos. Šeimininkas abiejuose tvarto slenksčio galuose, pro kurį bus varomi gyvuliai, padėdavo po kiaušinį. Paskui per slenkstį varydamas gyvulius, kiekvienam suduodavo šventinto kadagio šakele, o išginęs gyvulius, užgiedodavo giesmę, kreipdamasis į šv. Jurgį, laikytą gyvulių globėju, jų saugotoju nuo vilkų. Daug kur Lietuvoje išginimo ritualuose drauge naudoti ir tvarto durų raktas, ir kiaušiniai, kitur dar lazda. Utenos, Zarasų apylinkėse piemenukas tvarto raktą ir porą kiaušinių, suvyniojęs į kailinius, pats pakišdavo po tvarto slenksčiu ir tik tada išvarydavo iš tvarto gyvulius. Kiaušiniai liaudies papročiuose, tikėjimuose – vaisingumo simbolis. Tikėta, kad šitaip juos panaudojus gyvuliai bus vislesni, o tvarto raktas turėjo simboliškai surakinti žvėrių nasrus, kad jie, ypač miškuose ganant, gyvulių neišpjautų. Piemuo su iš šeimininkės ar šeimininko į rankas gauta lazda ar vytele apeidavo gyvulius ratu, o vakare, gyvulius parginęs ir uždaręs į tvartą, tą lazdelę užkišdavo po tvarto balkiu ar pastogėn. Toks magiškasis apėjimo ratas turėjo gyvulius apsaugoti nuo visokių negandų, be to, tikėta, kad tada ganomi gyvuliai nesiskirstys, bus lengviau ganyti. Taip pat ir per Jonines būdavo paprotys tvarto duris užkišti bent šermukšnio šakele, kad “raganos vidun neįsigautų”, ir iš karvių pieno “neatimtų”. Lietuvių sodybos trobesių kompleksą užbaigdavo dažniausiai skersai kitų trobesių atžvilgiu stovintis didelis kluonas, dar vadinamas klojimu. Istoriniuose šaltiniuose jis minimas jau XII – XIII amžiuje. Kluone buvo laikomi bei kuliami javai. Pats pastatas būdavo suręstas iš storų rąstų, dažnai ilgų kluonų sienojai būdavo sujungiami vertikaliais stulpais. Senųjų kluonų stogai paprastai būdavo keturšlaičiai, bemaž siekiantys žemę, vėlesnių – dvišlaičiai. Kartais dalis sienų būdavo sukaltos iš lentų, arba netgi išpintos šakomis (ypač – Aukštaitijoje). Senuosiuose klojimuose po tuo pačiu stogu būdavo jauja, kluonas, ir peludės. XX amžiuje didesniuose kaimo kluonuose būdavo rengiami vakarėliai su vaidinimais, gavę “kluonų teatro” vardą. Neretas šis trobesys ir lietuvių priežodžiuose, patarlėse bei mįslėse. Taip pat klojimas, ypač senovinis, su jauja, buvęs gana atokiai nuo kitų sodybos trobesių, žmonių buvo įsivaizduojamas kaip požemio nelabųjų dvasių lankymosi, ypač vidurnaktį, vieta. Užtat jis gana dažnas mūsų pasakose. Vienas iš svarbiausių ūkinių sodybos pastatų yra pirtis, žemaitiškai “perenė”. Lietuviška šio žodžio forma, randama suomių kalboje, liudija apie labai seną, baltiškąją šio pastato kilmę. Pavadinimas yra kilęs nuo žodžio “pertis” – vanotis, maudytis. Kadangi periantis buvo plakamasi karštame vandenyje sušlapinta beržine vanta, tai lig šiol žodis “pertis, išperti” reiškia ir mušti (“išperti kailį”). Pirtis, kaip maudymuisi skirtas pastatas, yra minimas daugelyje XVI amžiaus ir vėlesnių istorinių šaltinių. Mažosios Lietuvos valdžia ne kartą buvo išleidusi įsakus, draudžiančius valstiečiams savo sodybose statyti pirtis, bet dar 1604 metais valdžia konstatavo, kad neįmanoma žmonių atkalbėti nuo pirčių statymo. Pirtis vaidinusi labai svarbų vaidmenį lietuvių vestuvių ir krikštynų apeigose: keltuvių rytą, anyta išmaudydavo pirtin nuvestą marčią ir už tai iš jos gaudavo dovanų, o per krikštynas kūdikio priėmėja drauge su jo motina pirtyje išsivirdavusios seną gaidį ir vištą, čia mėsą valgydavusios, kaulus užkasdavusios žemėje. Tai buvo savotiška auka tų namų dvasioms globėjoms, meldžiant laimės kūdikiui. XVIII amžiuje, Prūsijos valdžiai pagaliau pavyko taip pamėgtą lietuvių sodybos pastatą – pirtį arba visiskai išnaikinti, arba iškelti toli už kaimo. Kadangi tame amžiuje, kurį laiką Suvalkija priklausė Prūsijos karalių valdžiai, sodybose pirčių, skirtų maudymuisi nebeliko. Buvo prausiamasi tiktai karšto vandens pripiltame dideliame kubile, gyvenamojo namo šeimynstubėje. Savo pavadinimą ir senają paskirtį iki šių dienų yra išlaikiusios tik Aukštaitijos ir Dzūkijos pirtys. Pastatas nedidelis, susidedantis iš dviejų patalpų – priepirčio ir pirties. Pirtį kūrenti seniau turėjo pimenybę arba šeimininkas,arba kas nors iš vyresnių šeimos narių. Pagal paprotį, visada pirmiausia į pirtį maudytis eidavo vyrai, nes po jų moterims pirtis jau būdavo vėsesnė. Kievienas išeidamas iš pirties, atsisveikindamas su tebesiprausiančiais, sakydavo: “dėkui už šilumą”. Taip pirmiausia pasveikindavo ir namiškius iš pirties grįžusieji, o šie į sveikinimą atsakydavo: “į sveikatą”. Iš tikrųjų, pirtis lietuvių buvo labai branginama. Senovėje joje moterys įsikurdavo suėmus gimdymo skausmams. Čia būdavo ir priimami kūdikiai. Taip pat pirtimi būdavo pasinaudojama visokiems liaudiškiems gydymo būdams – vanojimui, ligonio masažavimams ir panašiai. Pirtyje vykdavo ir vadinamieji moterų “pirties suėjimai”: čia jos perdavosi, pasikalbėdavo, vaišindavosi atsineštais skanėstais. Jaunamartė pirmajį šeštadienį po vestuvių į pirtį ateidavo su savomis vaišėmis kaimo moterims, ir būtina dovana pirties kūrentojui, dažniausiai plonos drobės stuomeniu ar gražiu rinktiniu rankšluoščiu, kurį pagal paprotį uždėdavo ant pirties krosnies. Pirtis buvo laikoma šventa vieta, tad joje buvo prausiamasi tyliai, jaunesnieji užleisdavo pirmenybę vyresniems. Pirtyje būdavo atliekamos ir merginos “įmerginimo”, savotiškos iniciacijos, apeigos, jai šeimoje iškepus pirmąją duoną. Apskritai, su pirtimi yra susiję namaža įvairių burtų, ypač merginai norint sužinoti, koks bus jos jaunikis. Pirtis, kaip požemio dvasių lankymosi, ypač naktimis, vieta, minima sakmėse, pasakose. Galima pritarti Stasiui Dauniui, tyrinėjusiam mūsų pirčių papročius XVI – XX amžiuje, jog jie vaidino didelį auklėjamąjį vaidmenį, jie ypač formavo merginų pasaulėžiūrą, dorovingumo reikšmės tolesniam vedybiniam gyvenimui sampratą. Pirtis senajame Lietuvos kaime ištikrųjų buvo ir savotiški “kultūros namai”, ugdę žmonėse tikro bendruomeniškumo jausmą. Be minėtųjų pagrindinių trobesių, lietuvių sodybose neretai būdavo ir smulkesnių, mažiau reikšmingų. Iš tokių galima būtų paminėti nuo kluono atskiras daržines, rūsius, žardines, žardus, ublades ir vasaros virtuves. Galbūt labiausiai girdėtas, ir paskirtim svarbus ir šiais laikais pastatas – daržinė. Daržinių mūsų kaimuose būta dvejopų: vienos būdavo pastatytos prie tvartų, kitos – kaip atskiras sodybos pastatas. Lietuvoje jos vadintos įvairiai – pašiūre, stogine, skūnia. Apžvelgiau XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Lietuvių kaimo sodybų ir gyvenamųjų namų vidaus pagrindinius bruožus, retkarčiais nuklystant į senesnius laikus. Visa tai įtikina, kad lietuviui jo namai, ypač gyvenamasis būstas, buvo nevien paprastas sodybos trobesys. Tai buvo žmogaus citadelė, jo priebėga tiek džiaugsmo, tiek sielvarto valandomis. Tyrinėtojų įrodyta, kad mitinio mąstymo sistemoje ypatingą reikšmę turi kokios nors vietos vidurys. Lietuvio sodyboje tokia erdvės centrinė vieta buvo būtent gyvenamasis namas. Čia žmogui viskas buvo brangu, nes viskas sava, sukurta ne tik savo rankomis, bet ir iš tėvų, senelių, prosenelių paveldėta. Iki šiol lietuvis itin brangina tėviškę, nes joje glūdi jo šaknys. Kad ir kur jis gyventų, visada jo širdis pulsuoja tėviškės namų šiluma. Be šaknų, be gilaus tėviškės, Tėvynės meilės jausmo, kaip medis be šaknų, žmogus miršta savąjai tautai.Literatūra: VYŠNIAUSKAITĖ, Angelė ,,Lietuvio namai” 1999