Lietuva S. Daukanto akimis

S. Daukantas gimė tragiškaisiais Lietuvai metais – per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos
padalijimą 1793 m. Spalio 28 d. Kalvių kaime, netoli Skuodo rajono, eigulio šeimoje.
Jis mokėsi Žemaičių Kalvarijos Domininkonų mokykloje
Vilniaus universitete Daukantas studijavo nuo 1814 – 1825 m., gilinosi į moralinius ir politinius mokslus. S.Daukantas ypač domėjosi istorija.
Simono Daukanto, kaip tautos atgimimo šauklio, nuopelnai ir jo darbų reikšmė jam esant gyvam nebuvo nei suprasti, nei įvertinti. Tačiau jis parengė naują visuomenės minties vystymosi etapą. S. Daukantas švietė ir kultūrino Lietuva. Ugdė pagarbą knygai, kalbai, istorijai ir Tėvynei. Jo darbuose atsispindėjo Lietuvos išaukštinimas, senųjų papročių savitumas, visais savo darbais jis švietė tuometinę visuomenę, ją ugdė, rodė kelia į šviesesnį rytojų.
Savo kūriniuose S. Daukantas aprašė ir apie senovės lietuvius, jų didybę.
Jis lietuvaičius išaukštindamas teigė, jog visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto. Visi buvo ne taip dideli kaip augaloti, buvo labai gražios išvaizdos, augumo skaistaus, akys žydrai rainos, veido daugiau pailguotino nekaip apvalaus. Senyvo amžiaus žmonės turėdavo tankią susisukusią barzdą. Lietuvių plaukai buvo tamsūs, už ausų suukasti , nešiodavo ir iš po nosies kyšančius ūsus.
Rašytojas taipogi paminėjo ir mūsų protėvių pagrindinius charakterio bruožus. Jie kalbėjo drąsiai ir apsukriai. Pasižymėjo narsa ir drąsa, buvo drąsios ir malonios išvaizdos, malonės jiems irgi netrūko. Lietuviams nestigo ir dorumo, jai kas no

ors neteisingai ranka ar žodžiu užgaudavo, tuo pat būdavo bausme atlyginama. Pakantumu ištverme pasireiškė vyrai, jie iškęsdavo šaltį, alkį, darganas ir speigus. Atlikdavo buitinius darbus kaip pridera, negeidė svetimo turto, veltui savo turtų neeikvodavo, aukso ir sidabro negeidė, savo nuopelnais ir uždarbiu kankinosi, visa tai parodo, jog jie buvo dori, kilnūs, taupūs, protingi. Padėdavo vargstančiam- nestigdavo gailestingumo. Drabužiais ir maistu nesilepino. Bėdose ir varguose kantrybe, bei ištverme pasireikšdavo. Išmintimi spręsdavo iškilusius klausimus. Nelaimėje per daug nesikrimsdavo. Laimėje nesididžiavo. Teisybė tarp jų per amžius klestėjo. Ką širdyje “laikydavo“, tą žodžiu reikšdavo. Vyresnius gerbė taip parodydami, jog jie buvo garbingi, išprusią gyventojai.
Galima išskirti ir S. Daukanto aprašymą apie senųjų papročių savitumą.
Tautos gynėjai į karą eidavo su savo dviem tarnais. Jaunuomenė niekuo taaip nesirūpino kaip savo žirgais. Juos puošė, prižiūrėjo. Savo žirgelius jie tarsi garbindavo. Savo žirgą taip mylėdavo, kad jo net į jokius turtus senovės lietuvis nebūtų iškeitęs. Mirus jaunikaičiui žmonės žirgą laidojo kartu su savo šeimininku.
Kai mūsų protėviai traukdavo į karus, savo žirgus buvo įpratę papuošti nuo galvos, iki kojų. Žirgai netūrėdavo balno, todėl lietuviai jodavo žirgais juos apžergę.
Senovės kalnėnams, bei žemaičiams reikėdavo išsirinkti karvedį, kuris jiems vadovaus visą mūšį. Susirinkę į kuopas drąsuoliai norėdavo, kad jų vadu taptu narsiausias, kantriausias vy
yras.

Jeigu mūšio metu, priešo žemėje žūdavo karys, jaunikaičiai jį būtinai tūrėdavo pargabenti į gimtąjį kraštą ir ten jį palaidoti. Senoliai manė, kad į dangų pateks tik tas, kuris bus palaidotas gimtojoje žemelėje, nes kitaip kario siela klajos ir neduos ramybės kitiems.
Tėvynės gynėjai garbino ne tik kare žuvusius jaunuolius, bet jiems buvo svarbios ir mūšio vietos, kuriuose būdavo statomi gražūs paminklai.
Mano manymu S. Daukantas savo kūrinyje aprašo daug įvairių senovės lietuvių kasdieninių vargų ir rūpesčiu, jog savo kūriniu jis nusipelnė pavergti ne tik to meto lietuvio širdies, bet ir dabartinio.

Leave a Comment