Lietuva Prospero Merinee novelėje “Lokys”

LIETUVA PROSPERO MERIMEE
NOVELĖJE “LOKYS”

“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuojamas:

Veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to jii išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai. Jis veda ir pirmąją vestuvių naktį suėda savo žmoną visai žalią.
Novelės veiksmas vyksta Lietuvoje-tolimame ir gūdžiame Europos užkampyje.
Merimee novelėje Lietuvos vizija iškyla dviejų regėjimo taškų sankirtoje. Tai, kas vyksta viename Žemaitijos dvare, stebi ir vertina patys šio egzotiško ir nuošalaus krašto gyventojai. Bet tuo metu šią istoriją vertina ir komentuoja profesorius Vitembachas, svetimšalis stebėtojas, įggaliotas Vakarų Europos sakytojas.
Merimee niekada nesilankė Lietuvoje. Ją jisai įsivaizdavo tik iš rašytinių šaltinių ir iš Lietuvos žmonių, su kuriais susipažino Paryžiuje, kur įkūrė “Lietuvos draugiją”. Nauja emigracijos banga plūstlėjo į Paryžių po 1863- iųjų sukilimo. Šioje emigrantų aplinkoje Merimee susipažino su le

enkų rašytoju Edmondu Choieckiu, pasirašinėjusiu slapyvardžiu Charles Edmond. Pastarojo knyga Pavergtoji Lenkija (La Pologne captive) Merimee buvo vienas svarbiausių informacijos apie Lietuvą šaltinių. Kitas Merimee informacijos šaltinis buvo Adomo Mickevičiaus kūryba. “Lokyje” poeto vardas minimas du kartus: pirmąsyk, kai pateikiamas jo baladės “Trys Budriai” vertimas, ir antrąsyk, kai aprašoma Žemaitijos giria ir žvėrių karalystė. Nemaža laiškų Merimee gaudavo iš Rusijos. Juose taip pat buvo rašoma apie politines Lietuvos aktualijas. Skirtingai nuo Paryžiaus emigrantų, dažniausiai kalbėjusių lenkiškai, bet, kaip ir Adomas Mickevičius, laikiusių save lietuviais, rusų politikai skelbė,kad lietuviai nėra tikri svetimtaučiai kaip lenkai, o nutolę nuo senojo rusų kultūros kamieno.Vaizduodamas “Lokyje” Lietuvą, Merimee sekė Mickevičiaus poema Ponas Tadas trimis atžvilgiais: aprašydamas Lietuvos gamtą; ryškindamas aristokratų tradicijas, kultūrinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paaveldą; praskleisdamas lietuvių liaudies, tapatinamos novelėje su žemaičiais, tikėjimus. Iš Mickevičiaus Pono Tado Merimee perėmė požiūrį į Lietuvos girias kaip utopine erdvę, į kurią niekas, išskyrus poetus ir burtininkus, nėra prasikvelbęs. Mickevičiaus poemoje Lietuvos girių vaizdas suaugęs su pagoniškos Lietuvos prisiminimais, jos vaizduojamos kaipžmogaus ir gamtos santarvės vieta. Merimee novelėje padavimas apie pirmykštį žmogaus ir gamtos sutapimą įdėtas į grafo Šemetos lūpas:
Mes jojame, pone profesoriau, į girią, kur dar ir šiandien tebeegzistuoja ir puikiai laikosi žvėrių karalystė, gūžtelynas, didžiosios įsčios, didysis gyvasties žaizdras, Taip, pa
agal mūsų tautos padavimus, niekas dar nėra ištyręs jos gelmių, niekas nėra prasiskverbęs iki šių girių pelkių glūdumos, išskyrus, žinoma, poetus ir burtininkus, kurie prasibrauna visur. Ten žvėrių respublika, o gal konstitucinė monarchija. negaliu pasakyti – katra iš jų.
Nors grafas ir sako profesoriui Vitembachui, kad atvykes į Žemaitiją jisai atsidūrė “laukinių krašte”, lietuvių didikų buitis vaizduojama pagal europietiškus standartus. Tekste konstatuojama: “Daugumos įžymių lietuvių šeimų namuose jūs pamatysite nuostabių sidabrinių indų, puikių baldų, brangių persiškų kilimų.” Grafų Šemetų elgesys atitinka stereotipinę aristokratų laikyseną. Išvydęs savo jaunąją žmoną lokio letenose, Mykolo Šemetos tėvas, “kaip tikras riteris”, buvo bepuoląs žvėrį su medžiokliniu peiliurankoje. Grafienei išprotėjus, koketiškumas yra “vienintelis dar jai likęs žmogiškas jausmas”. Negalėdamas kitaip jos nuraminti, daktaras naudojasi vievintele tikra priemone – pagraso nukirpti jai plaukus, kurių jaunystėje jos turėta, matyt labai gražių. Koketiškumas – vienas būdingiausių panelės Iviskos bruožų, o ji, kaip jau sakėme, atitinka išsilavinusios to meto damos stereotipą. Gryna Merimee išmonė yra novelėje minimas eilėraščių senovine prūsų kalba rinkinys. Profesorius Vitembachas, pareikšdamas, kad senovinė prūsų kalba yra išnykusi prieš “trisdešimt metų”, jos gyvavimą pratęsia ištisu šimtmečiu. Didžiausias profesoriaus Vitembachoatradims Šemetų bibliotekoje – tėvo Lavickio Catechismus Samogiticus. Taigi Merimee ignoruoja istorines Žemaitijos koordinates. Istorines realijas jis keičia išgalvotomis nuorodomis ir, užuot įvardijąs autentiškus lietuvių ku
ultūros personažus, įveda išgalvotus, kurių pavardės primena iš tikro gyvenusias asmenybes.Prūsų kalbos išnykimo datą nukėlus į I amžių, paryškinama paralelė su Žemaitija, kuri novelėje taip pat pasirodo beprarandanti savo kalbą. Kalbos nuosmukis pateikiamas kaip /žmogiškumo/ praradimas. Finaliniame “Lokio” epizode panelė Ivinska “apsipylusi krauju”, “gerklė prakąsta” gali būti siejama su nesėkmingomis jos pastangomis išlaikyti žemaičių kalbą. “Lietuviška mūza” nutyla kaip tik tada, kai grafo Šemetos asmenyje žvėriškumas nugali žmogiškumą.

“Lokyje” liaudies kultūra vertinama pagal tai, kokį pėdsaką tauta paliko istorijoje. Įgaliotas sakytojas atskiria lietuvius nuo tų tautų, kurios išnyko be pėdsakų. Bet didesnių vilčių dėl žemaičių kultūros ateities jis nepuoselėja. Šiuo atžvilgiu grafas Šemeta, abejojantis dėl lietuvių literatūrosgalimybių, atrodo esąs autoriaus įgaliotinis. Anot grafo, “tarp žmonių, kurie moka tik žemaitiškai, neatsirasnė vieno, mokančio skaityti”. Toks lietuvių kultūros vaizdas yra, semiotiškai tariant “atjungtas” nuo istorinės realybės. I amžiuje lietuvių kalba buvo dėstoma daugelyje pradžios mokyklų, ja buvo publikuojami ne vien bažnytiniai ir folklioriniai tekstai.

Kitas laikinio “atjungimo” pavyzdys: profesorius Vitembachas, I amžiaus mokslininkas, sprendžia tas problemas, kurios buvo iškilusios I amžiaus raštijos kūrėjams. Rengdamasis Evangelijos vertimui, jis renka žodyną žemaičių kalbos žodynui, ieško atramo žodinės kalbos tradicijoje. Iš I į V amžių nukeliama ir pirmoji lietuvių kalba išspausdinta Biblija.

Taigi galima sakyti, kad Prospero Merimee Žemaitija yra ir

r archajiška, ir utopiška šalis. Atjungimo procedūros iškelia literatūrinį Žemaitijos mitą virš istorinės realybės.Tačiau analogiškos procedūros gali įgyti ir demitifikavimo funkciją. Toks, pavyzdys, yra į “Lokį” įterptos Mickevičiaus baladės “Trys Budriai” vaidmuo. Mickevičiaus baladė “Trys Budriai”, kurios paantraštėje pažymėta “Lietuvių baladė”, neturi tiesioginio ryšio su autentiškomis lietuvių liaudies baladėmis. Pastarosios, kaip žinia, yra lyriškos, dainingos it tragiško turinio. Mickevičius atkuria tautosakinį modelį transformuotu pavidalu, išlaikydamas stebuklinėms pasakoms būdingą naratyvinę struktūrą: senasis Budrys siunčia tris savo sūnus į tris svetimas šalis. Du iš jų siekia įsigyti objektų (turto ir papuošalų), primenančių stebuklinių pasakų magiškuosius objektus. Trečiasis brolis ieško žmonos. Po įvairių išbandymų visi sūnūs grįždami parsiveža žmonas – lenkaites. Šiame pasakojimeatpažįstame vladimiro Proppo aptartasias funkcijas – stoka, išvykimas, erdvės keitimas, kova, sugrįžimas ir vestuvės. Stebuklinę pasaką taip pat primena priešprieša tarp vyresniųjų ir jaunesniojo brolio, tarp savosios ir svetimosios erdvės, daiktiškų vertės objektų ir nuotakos. Į tautosakinio pasakojimo modelį Mickevičius įdeda konkretų istorinį turinį. Tris pasakiškas karalystes pakeičia tikri viduramžių istoriniai partneriai – Rusija, kryžiuočiai, Lenkija, magiškuosius objektus – karo grobis, pasakų karalaitę – paprastos lenkaitės.Įterpto teksto istorinės koordinatės konstatuojasu achroniška “Lokio” Žemaitija. Paralelės su Mickevičiaus balade apie tris Budrius parodo, kad Adomo Mickevičiaus kūryba Merimee buvo vienas pagrindinių šaltinių formavusių jo nuomonę apie Lietuvą.

Jau pačioje novelės pradžioje Vitembachas pasirodo kaip pasišventęs filologijai pastorius. Biblijos draugijai pasiūlius, jis vyksta į Lietuvą vadovauti Evangelijos pagal šventą Matą vertimui į žemaičių kalbą. Jo tikslas aiškus. Įsitikinęs, kad pirmasis Šventojo Rašto vertimas į lietuvių kalbą “pravers tik daliai Lietuvos gyventojų”, nes “dialektą, kuriuo atliktas vertimas, sunkokai supras gyventojai tų apskričių, kur kalbama žemaičių kalba”, jis nori bent iš dalies užpildyti šią spragąir prisidėti prie žemaičių evangelizacijos. Užsimojęs skleisti Evangeliją, profesorius tikirašytinio žodžio šventumu. Kad galėtų imtis vertimo, jis nori Lietuvojesurinkti visus “spausdintus ar ranka rašytus lingvistinius paminklus žemaičių kalba”. Ypač jam rūpi surasti garsūjį Catechismus Samogiticus, kurį, jo žiniomis, turėjęs savo bibliotekoje grafo Šemetos tėvas. Katekizmo paieškos atveda jį į grafo rūmus, ir konfukcija su geidžiamu objektu virsta tikra eksteze:
Nuėjau su juo į didžiulę galeriją, kur buvo daug gražių įrištų, bet matyt, retai atskleidžiamų knygų, nes jų nugarėlės buvo nugultos dulkių. Įsivaizduokite, kaip aš nudžiugau, kai pirmas tomas, kurį ištraukiau iš spintos, pasirodė esąs Catechismus Samogiticus! Neįstengiau susitvardyti ir džiaugsmingai šūktelėjau. Turbūt, mums patiems nenutuokiant, mus veikia kažkokia traukos jėga.
Profesorius ne sykį patiria, kad tikėjimo švento Evangelijos žodžio galia krašto šeimininkai nepalaiko. Paklaustas grafo, ką jis manąs apie žmogaus prigimties dvilypumą, Vitembachas bando “priminti jam žmogaus ir krikščionio priedermes, įrodinėti, kad reikia elgtis, kaip elgėsi tas visada kovai pasiruošęs karys iš Šventojo Rašto”, pagaliau nurodo, kad “be pertojo kovodami su savo aistromis, mes įgyjame naujų jėgų jas slopinti ir nugalėti”. Dalyvaudams grafo vestuvėse kaip pastorius, kitaip tariant, kaip švento žodžio sakytojas, Vitembachas, baigęs jungtuvių apeigas, laiko savo priederme keletu žodžių “kreiptis į jaunąją porą”, paaiškinti, “kokia rimta ir šventa yra juos sujungusi priesaika”, ir priminti panelei Ivinskai, “kad ji žengia į naują gyvenimą, kur jos laukia ne jaunatvičkos pramogos ir džiaugsmai, bet svarbios pareigos ir rimti išbandymai”. Jam atrodo, kad šis pamokslas “padarė didelį įspūdį visiems tiems, kurie suprato vokiškai”. Jis skaudžiai apsirinka, nes jo palaimintos vestuvės neilgaitrukus virsta pagoniška švente su savo ritualais. Žilaūsis bajoras, sielodamasis, kad “užmirštami seni mūsų papročiai”, atsisako gerti iš krištolo taurės ir siūlo gerti iš jaunosios batelio. Kitaip tariant profesoriaus sumanymas padėti sukrikščioninti žemaičius baigiasi pralaimėjimu. Su dainomis ir pasakomis Vitembachas susipažįsta atlikdamas filologinius tyrinėjimus, reikalingus evangelijos pagal šventą matą vertimui. Žemaičių literatūriniai paminklai, priklausantys profaniškai kultūrai, jo manymu, įdomūs tik filologams. Regis, tautosakos kūriniai pradeda profesorių dominti ne vien filologiniu ar estetiniu požiūriu. Žinoma, jie jam dar neatrodo šventi, nes šventas, jo supratimu, yra tik Evandelijos žodis. Tai matyti iš to, kad žalčio Perkūno užkalbėjimą jis laiko paprasčiausiu triuku, kurio šliužas yra išmokytas, taip pat iš jo paniekos ritualiniam antausiui prieš jungtuves. Bet vis dėlto profesorius vis rimčiau pradeda domėtis į jo akiratį patenkančiais liaudies kultyros reiškiniais bei jų mitologinėmis, taigi ir sakralinėmis, prielaidomis. Pavydžiui, jis pripažįsta, kad panelės Ivinskos šokis panėši “į šventuosius graikų šokius”. Jaunosios grafo žmonos mirtis ir žvėričkumo pergalė dvilypėje jos vyro prigimtyje priverčia Vitembachą perfomuluoti jo paties keliamas problemas. Bandydamas paaiškinti netikėtą mirtį, jis, kaip yra įpratęs, ieško atspirties ne nužudytos grfienės reginyje, o žodyje. Kultūroje, kuri iš pradžių jam atrodė barbariška ir profaniška, profesorius aptinka sakralinio žodžio pėdsakų. Paklaustas įrėminto pasakojimo epiloge, ką reiškia “Lokis”, profesorius atsako:
– Jei būtumėte įsigilinęs į dėsnį, pagal kurį sanskritas perėjo į lietuvių kalbą, būtumėte atpažinęs žodyje lokis sanskrito archa arba rikscha. Lietuvių kalboje lokiu vadinamas žvėris, kurį graikai vadini arktos, lotynai – ursus, o vokiečiai vadina Bar.
Grafo Šemetos pavadinimas “lokiu” turi magišką, sakralinę prasmę. Suteikus tokią pravardę, grafui prikiriamas mitinis lokio vaidmuo. Pirmiausia tai, žinoma, destruktyvus vaidmuo, bet lokio plaukuotumas, užfiksuotas ir grafo Šemetos portrete, kaip aukštų seksualinių kvalifikacijų išraiška, įpareigojanti jį ir kitam – apvaisintojo vaidmeniui. Gerdamas panelės Ivinskos kraują grafas lokys atlieka tą patį ritualą kaip ir vestuvinių apeigų dalyviai, geriantys “marčios kraują”, kad būtų pratęsta giminė. Tai, kas profesoriaus dienoraštyje vadinama neigiamai, kaip žvėries pergalė prieš žmogų, mitiniame kotekste įgyja teigiamą prasmę. Virsdamas lokiu, grafas tampa šventu gyvūnu. Greta krikščioniškos Vitembacho interpretacijos galimas kitas – pačių Žemaitijos gyventojų požiūris į šią istoriją. Prisiimdamas lokio lemtį,grafas pradeda suprasti, kad greta Šventojo Raštoyra ir kitų šventų tekstų, kuriuos taip pat dera gerbti ir vertinti. Pateiktoji lokio etimologijarodo, kad ir profesorius Vitembachas daliausiai tai suvokia.Taigi jis ne tik įmena grafo istorijos mįslę kaip Edipas, kurio vaidmens jis nenorėjo prisiimti, bet tam tikra prasme pats tampa vaidilučiu – lietuvių bardu. Pokalbyje su girios žiniuone grafas jam priskyrė šį vaidmenį nerasdamas geresnio lietuviško atitikmens žodžiui “profesorius”. Kaip jau buvome užsiminę, protestantų pastorius šiek tiek supagoniškėja.
Priešpriešą eruditui “Lokyje” sudaro dvi viena kitą papildančios iracionalios figūros – minėtoji senoji žiniuonė ir išprotėjusi grafienė, grafo Šemetos motina. Abi jos pasirodo tikros aiškiaregės. Jos žino, kas kas bus ateityje ir kas ištikro slypi grafo prigimtyje. Žiniuonė jam pataria keliauti į girios glūdumą, į žvėrių karalystę (“tave jie išrinks karaliumi; tu didelis, stiprus, turi nagus ir dantis.”), užuot merginus Julką: ”Baltoji balandėlė ne tau.” Kad grafo motina, užpulta lokio, išprotėjusi iš baimės, sužinome iš daktaro Frėberio: jisai šiek tiek abejoja, ar tai įmanoma medicinos požiūriu, bet yra tikras, kad ji beprotė, ir, beje mano, kad grafienės ligą galima išgydyti gerai jai įkrėtus. Pagimdžiusi grafienė ketino nužudyti savo kūdikį (“Užmuškite jį! Užmuškite žvėrį!”); po dvidešimt septyniarių metų, kai grafas laiko glėbyje savo sužadėtinę, ji bando įspėti susirinkusius: “lokys! Stverkite šautuvus!. Jis nešasi moterį! Užmuškite jį! Šaukite!” Jeigu grafas iš tiesų yra lokio sūnus, kitaip tariant, jeigu šią istoriją linkstame aiškinti antgamtiškais dalykais, tai ką sako jo motina, reikia suprasti pažodžiui. Ji yra teisi, kaip buvo ir teisi ir norėdama nužudyti savo vaiką. Jinai iš tiesų elgiasi neįprastai, depresiją keičia agresyvumo priepoliai su polinkiu į vaikžudybę arba savižudybę. Ji nori sunaikinti ne tik savo sūnų, bet ir save pačią. Ir grafienė, ir žiniuonė nujaučia, kas iš tikro slypi grafo prigimtyje, bet iš to intuityvaus pažinimo kiekviena daro priešingas išvadas. Žiniuonė siūlo grafui grįžti į girią, į žvėrių karalystę, tai yra nužudyti žmogų žvėryje. Grafienė siekia, bent jau du kartus, nužudyti savo sūnų lokį: tai turėtų reikšti – nužudyti žvėrį žmoguje. Abu konflikto sprendimai radikaliai pašalina vieną jo narį, o grafienės atveju smurtas naikinamas smurtu, kad žūtų žvėris, reikalaujama nužudyti žmogų.
“Lokyje” gamtos ir Sąžinės pusiausvyra pasirodo neįmanoma. Žvėrys, ištremti pas žmones, žūna taip pat kaip ir žmonės, atėję į girią. Grafienė ir senoji grafienė – kiekviena savaip – tai išpranašavo: bet koks bandymas suderinti gyvuliškąjį gamtiškumą ir civilizaciją yra pažeidimas, dėl to jis yra pražūtingas, pasmerktas pralaimėti.
Merimee tapatina Mykolą Šemetą žmogų ir Mykolą Šemetą lokį. Suartinus abu paralelizmo narius, patvirtinamas grafo – žmogaus ir žvėries – prigimties dvilypumas. Žvėriškumas novelėje yra dvivertis, ir tai leidžia šį Merimee kūrinį interpretuoti dvejopai – taip kaip Vitembachas pastorius, neigiantis žvėriškumą, arba kaip Vitembachas vaidilutis, pripažįstantis, tiesa, netiesiogiai, kad žemaičių kultūros kontekste /žvėriškumas/, arba, tiksliau, /lokiškumas/, atlieka teigiamą vaidmenį. Teksto sakytojas, tai yra Prosperas Merimee, pateikia abu požiūrius – krikščioniškąjį ir žemaitiškąjį – vengdamas pasakyti, kuris iš jų yra teisingas. Jis skatina manyti, kad pasaulis atskleidžia žmogui ne tik kaip Šventojo Rašto parabolė, bet ir kaip Sfinkso mįslė.
Merimee požiūriu, valstietiškoji (žemaitiškoji) lietuvių kultūra sudaro aristokratinės kultūros substratą. Savo krašto senove domisi visi lietuvių diduomenės atstovai: grafas Šemeta, Lietuvos mūza panelė Ivinska, ponia Daugėla. Tariamą didžiūnų ir valstiečių kultūros bendrumą pabrėžia lietuvių lovų aprašymas. Profesorius Vitembachas pastebi, kad kiekvienas lietuvis – turtuolis ar vargdienis, bajoras ar kaimietis – “moka puikiai išsimiegoti ant lentos”, ir apgailestaudamas primena minkštus patalus savo mieloje Vokietijoje. Kita detalė, turinti panašią prasmę: vestuvių puotoje senas žilaūsis bajoras pareikalauja senovės papročiu gerti vyną iš jaunosios batelio ir net iš jos aulinuko, o ne iš krištolo taurių. Tariamasis didžiūnų ir valstiečių kultūros bendrumas prasilenkia su ano meto Lietuvos kultyrine ir socialine situacija. Sulenkėjusi Lietuvos bajorų dauguma šalinosi “mužikų” kultūros. Nors ir vaizduodamas Žemaitiją kaip utopišką šalį, Merimee negalėjo visiškai jos atitraukti nuo socialinių ir ir kultūrinių šaknų. Rašydamas novelę, jis prašo Edmondą Choieckį ( 1868, rugsėjo 20) pateikti duomenų ne tik apie lietuvių etnologiją, gyvūniją ir toponimus, bet taip pat ir apie tai, ar yra Lietuvoje, be katalikų, dar kitokio tikėjimo žmonių – protestantų ar stačiatikių. Tai, kad grafas Šemeta pavaizduotas protestantu, atskiria jį nuo katalikiškos lenkų bajotijos ir suartina protestantiškąja vokiečių kultūra. Žemaitijai, bent tose apylinkėse, kur vyksta novelės veiksmas, tai nebuvo būdinga. Profesoriaus Vitembacho pastoracinė ir lingvistinė veikla įtikimesnė atrodytų ne žemaičių, o Mažosios Lietuvos aplinkoje. Šiuo atveju sakytojas atlieka suglaudimo operaciją, sukiedamas įvairias epochas mitiniame achroniškume, suteikdamas Žemaitijai, aktyviai dalyvavusiai 1831 ir 1863 metų sukilimuose, tokių bruožų, kurie buvo būdingi Rytų Prūsijos lietuvių bendruomenei, I amžiaus viduryje likusiai didžiūjų politinių įvykių nuošalyje. Tuo pačiu laikinio suglaudimo principu konstruojama utopinė žvėrių karalystės erdvė: čia susitinka skirtingų epochų geografinių juostų gyventojai: mamutai, liūtai, lokiai, briedžiai, stumbrai. Galima paminėti ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kad sakytojas ignoruoja istorines Žemaitijos koordinates. Po 1863 metų sukilimo pralaimėjimo, kai rusų valdžia siekė atplėšti Lietuvą nuo lotyniškos, katalikiškosios kultūros ir primesti jai rusiškąją, stačiatikybės kultūrą, lietuvių didikų broliavimasis daugėlų rūmuose su rusų generolu atrodo labai keistas. Tuo pat pasakytina apie panelės Ivinskos lankymąsi karininkų pulko baliuje Vilniuje. Beje, grafo Šemetos titulavimas gardino husarų pulko karininku taip pat prieštarautų socialinei ir politinei realybei. Toks Lietuvos didiko kaloboravimas su caro valdžia atrodytų amoralus reakcijos, siautusios po 1863 metų sukilimo pralaimėjimo, metais. Šiuo atveju istorinis neįtikinumas laikytinas utopinės erdvės bruožu.
Merimee buvo linkęs lietuvius tapatinti su slavais. Ne sykį jis įdeda į “Lokio” personažų lūpas rusiškus posakius ir verčia žemaičių diduomenę elgtis pagal rusų papročius. Antai grafienės prižiūrėtoja, apsitaisiusi kaip lietuvė valstietė, pavadinta Ždanova. Lietuvių didžiūnai tituluojami rusiška mandagumo formule – Siatelstvo . Panelė Ivinska sielojasi, kad liaudies šokį šoka su baline suknele, o ne su sarafinu. Daktaras Frėberis siūlo profesoriui kortomis sulošti durački (vertime- “durnių”). Atrodo, kad išspausdinus apysaką dėl tokių prasilenkimų su istirija jos autoriui prikaištavo kai kurie lenkų emigrantai. Tarp jų buvo ir kalbininkas Aleksandras Przezdzieckis, grafienės Lise Lachman-Prezezzieckis, kuri, kaip manoma, buvo panelės Ivinskos prototipas, svainis. Merimee prisipažino kaltas dėl didžiosios dalies netikslumų ir pažadėjo juos ištaisyti, bet pažado netesėjo. “Lokio” Lietuva taip ir liko utopine šalimi, su istorine Lietuva prasilenkiančia.
Merimee sufantazuotą istoriją Šemetų palikuonys priėmė kaip savo giminės mitą. Pirmoji Merimee novelės komentatorė Lietuvoje Marijab Urbšienė rašė:
Ir dabar Lietuvoje tebegyvenančių Šemetų šeimoje iki šiai dienai gyvas toks pavadinimas ar tikras atsitikimas: buvęs vienas Šemetas, didelis keistuolis. Laikęs viename kambaryje uždarytą mešką. Vedęs, nepapasakojęs apie tai savo žmonai. Kada jis kartą išvyko medžioti, o buvęs karštas medžiotojas, jo žmona, jau nėščia, pravėrė netikėtai kambario duris, kuriame buvo laikoma meška. Meška smarkiai suspaudusi jauną moterį savo glėbyje. Gimęs vėliau sūnus buvęs apaugęs plaukais, pusiau žvėris, pusiau žmogus.
Šią hipotezę griauna Merimee laiškai. Merimee ne tik kad nepažinojo Prano Šemetos, bet ir nežinojo, kad Lietuvoje tebėra tą pavardę turinčių žmonių. Kai novelė buvo išspausdinta, laiške Aleksandrui Przezdzieckiui (1869, spalio 14) Merimee apgailestavo, kad buvęs jo vadovu lietuvis tvirtinęs, jog Šemetų šeimos palikuonių nebėra. Sužinojęs, kad tai netiesa, laiške (1869, spalio 17) savo vadovui – Choieckiui – jis sakosi norįs ištaisyti Šemetų giminei padarytą skriaudą – tai, kad apysakoje lokiu pavaizduotasgalbūt visai malonus vyras. Jis prašo Choieckį vietoj Šemetos duoti jam kokią kitą lietuvišką pavardę. Merimee nuogąstavo, kad lietuvos bajorai nepalikytų “Lokyje” papasakotos istorijos nešvankiu šmeižtu. Ištaisyti netikslumų ir pakeisti pavardės Merimee nebespėjo. Tačiau Šemetos ne tik nepasijuto įžeisti, bet Merimee novelę priėmė kaip savo giminės padavimą. Kaip Merimee ilyriškosios mistifikacijos suklaidino puškiną, taip jo sukurta istorija sutapo su pačių lietuvių kuriamais pasakojimais, kuriuos galima laikyti savotiška Merimee kūrinio folklorizacija.

Atrodo, kad Merimee sukurtas mitas yra paveikęs Lietuvos vaizdinį prancūzų sąmonėje ir palikęs tam tikrų pėdsakų I amžiaus prancūzų literatūroje.
Apie Lietuvą kaip žvėrių karalystę užsimenama Viktoro Hugo romane Žmogus, kuris juokiasi, pasirodžiusiame 1869 metais kaip ir Merimee “Lokis”. Lietuviškumas čia yra didelio ir stipraus vilko vertės etalonas. Romane rašoma: “Homo buvo tikras vilkas. Jis buvo penkių pėdų ilgio (o toks vilkas laikomas stmbiu net ir Lietuvoje).” Vienas Hugo informacijos apie Lietuvą šaltinių buvo minėtoji Choieckio knyga Pavergtoji Lenkija. Iš šios knygos prancūžų romanistas, matyt, ir susidarė vaizdą, kad Lietuva tebesanti keistas kraštas, kur žmonių bendruomenė dar nėra itin nutolusi nuo žvėrių karalystės. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Lietuva taip pat priklausė politiniam Niekur. Rusijos imperijoje stengtasi net jos vardą ištrinti iš istorinės atminties, paversti ją besieliu Šiaurės Vakarų kraštu. Spaudos draudimu siekta tplėšti Lietuvą nuo jos kultūrinio paveldo. Imperinės valdžios planas įpiršti Lietuvai kirilicą, kaip žinia, sužlugo. Masinis knygnešių sąjūdis tapo tautinę savimonę žadinančiu veiksniu ir tautinio pasipriešinimo forma. Lietuva iš politinės nebūties ėjo į savarankiškumo atgavimą. Apie tai, kas tuo metu dėjosi Lietuvoje, Jarry tikriausiai mažai ką težinojo. Žvelgiant iš Vakarų, jam atrodė pačiu Niekur branduoliu, kraštutine utopijos forma. Jerry pjesėse, kaip ir Merimee novelėje, lokys įkūnija žvėriškumą, prievartą, seksualinę perversiją. Baigsime visą šią bylą išvada, kad I amžiaus prancūzų literatūra, nepaisydama istorinio konteksto, vis dėlto vaizdavo Lietuvą kaip mitinę šalį.

Kur ta Lietuva?

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Prosper Merimee “Lokys”, Baltos lankos 1995 p.95

Leave a Comment