I. ĮVADAS
VIII-IX amžiai – tai ne tik viduriniojo geležies amžiaus pabaiga, bet ir vėlyvojo geležies amžiaus pradžia. 450/80-720 m. Europoje šis laikotarpis vadinamas merovingo arba vendelio (550-800 m.) bei vikingų laikais (800-1050 m.). Tyrinėtojai VIII-IX a. laikotarpį išskiria kaip susiformavusios ir besivystančios kultūros laikmetį (Ozere U. A. 1987. C. 19-20). VIII-IX a. atsirado visai naujų drabužių detalių, anksčiau nematytų formų papuošalų galvos apdangalui susegti, kabučių, įvairių segių ir antkaklių. Smeigtukai trikampėmis ir kryžminėmis galvutėmis pasiekė renesansą. Kuršių vardas kildinamas iš lydymų arba žemų nuskurdusių medelių šalies (Būga K. 1965. T. 3. P. 251). Šis kraštas buvo gana tankiai apgyvendintas. Tinkamos žemdirbystei žemės buvo nedaug, bet sprendžiant iš juvelyrikos lygio, klestėjo amatai. VIII-IX a. kuršiai gyveno šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje, pietvakarinėje Kuršo dalyje. Jie buvo paplitę į šiaurę iki Tebros upės. Latvijoje VIII-IX/X a. paminklai konservuojami Papės ežero ir Gruobinios apylinkėse. IX a. šiaurinė kuršių gyvenama riba siekė Ventos žiotis ir dešinįjį jos intaką – Abavą (Tautavičius A. 1996. P. 85). VIII-IX a. kuršių laidojimo paminklai apima Pilsoto, Kėklio, Mėguvos, Piemarės, Duvzorės ir dalį Ventos žemės bei Kuršių Neriją (Žulkus V. 1992. P. 4). Manoma, kad V-VIII a. Klaipėdos apylinkių žemės buvo kuršių kultūros formavimosi centras (Ozepe U. A. 1987. C. 18). Rytuose kuršių kapai žinomi iki Ventos ir Narduvos. Pietuose kuršių gyventa Minijos aukštupyje iki Smeltalės (Tautavičius A. 1977.P. 16-17; Ozepe U. A. 1987.C. 19-20). Lietuvoje ir Latvijoje dabar žinomi 49 VIII-IX a. laidojimo paminklai.Rašytiniuose šaltiniuose galime rasti tik bendro pobūdžio užuomenų apie to meto kuršių aprangą. Valstiečių drabužiai gali būti rekonstruojami remiantis archeologiniais šaltiniais, gautais iš kapinynų kasinėjimų. Patikimiausi šaltiniai yra iš nedegintų, dažniausiai vadinamų griautinių kapų, kuriuose galima matyti papuošalų išdėstymą kape ir iš to galima spręsti apie drabužio paskirtį, iš dalies – net formą. VIII-IX a žalvario papuošalai buvo gausiai kuršių nešiojami. Jie buvo prisegami, susegami, prilaikomi, o taip pat ir jais puošiami visi drabužiai. Yra žinoma, kad žalvaris, turi konservuojančių savybių, dėl to kartais prie papuošalų išlieka drabužių audinių fragmentų. Darbo tikslai. Pagrindiniai šio darbo tikslai yra:1. Apibūdinti kuršių moterų drabužių ir papuošalų pagrindines grupes, jų formas bei ornamentiką,2. Atskleisti kuršių moterų drabužių ir papuošalų išskirtinumą, t.y. akcentuoti tas drabužių ir papuošalų grupes bei formas, kurios buvo ypač mėgiamos ir daugiau būdingos kuršiams.
II. TYRIMŲ APŽVALGA
Kuršių drabužių ir papuošalų tyrinėjimas jau turi savo istoriją, nors specialių apibendrinančių darbų šiuo klausimu aiškiai trūksta. Metai po metų, plečiantis kapinynų tyrinėjimams, kaupėsi šaltiniai rūpimu klausimu. Susiklostė galimybės plačiai panagrinėti kuršių našystą ir jos papuošalus. Visų pirma reikėtų paminėti Reginos Volkaitės – Kulikauskienės darbus. Ji kartu su R. Rimantiene parašė dvi knygas – “Senovės lietuvių papuošalai”, kuriose konkrečios archeologinės medžiagos pagrindus pabandyta rekonstruoti chronologiškai. Minėtos knygos turėjo nemažai reikšmės dabartinio liaudies meno raidai, kuriant kostiumų eskizus įvairiems liaudies ansambliams, kopijuojant metalinius papuošalus. Tai pat reikėtų paminėti R. Volkaitės – Kulikauskienės IX-XIII a. senovės lietuvių drabužių tyrinėjimus, paskelbtus jos knygoje “Lietuviai IX-XII a”. Jos atskirame skyriuje “Drabužiai ir papuošalai” apibūdinama IX-XII a. moterų ir vyrų dėvėtų kostiumų ansamblio dalys ir gausūs jų papuošalai. Ta pati autorė savo straipsniuose ir monografijoje aptarė atskirus papuošalus ir jų grupes, rekonstravo kuršių moterų kostiumus (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1943.P. 1-16; 1959. P. 30-53; 1964. P. 41-52; 1970. P. 121-131; 1987. P. 189).
Regina Kulikauskienė ir Rimutė Rimantienė 1958 m. parengė albumą apie senovės lietuvių papuošalus. 601 juodai – baltoje iliustracijoje pateikti patys gražiausi papuošalai nuo neolito laikų iki pat XV – XVI a. Įžanginiame straipsnyje bendrais bruožais aptarta ir ornamentika (LLM.1958). R. Volkaitė – Kulikauskienė 1984-1986, 1990 metais tyrinėjo Pryšmančių I kapinyną. Pryšmančių kapinyno medžiagos mikrocheminiai ir spektriniai tyrimai įtikinamai parodė tiksliųjų mokslų naudą archeologinių dirbinių analizei. Pasirodė, kad ne visos papuošalus dengusios plokštelės, kaip buvo manyta iki tol, yra sidabrinės (Kulikauskienė R., Matulionis E. 1987. P. 29-30). G. Zemitis, aptardamas apskritus skydo formos kabučius, būdingus X-XII a. lyviams (keli šio tipo kabučiai rasti ir kuršių gyventose žemėse Latvijoje), jų kilmę sieja su skandinavų įtaka. G. Zemitis pabrėžia, kad lyviai kabučius pritaikė savo skoniui ir kultūrinėms tradicijoms (Zemitis G. 1994. P. 144-148). Jonas Puzinas studijoje, skirtoje naujausiųjų proistorinių tyrinėjimų duomenims, rašė apie atskirų laikotarpių papuošalus ir lygino senojo bei naujojo geležies amžių ornamentinius motyvus (Puzinas J. 1938. Lent. XLIII: 1-36; XLIV: 1-16. Piešinių autorė Rimutė Jablonskytė). Baltų ornamento pažinimui svarbūs M. Gimbutienės 1947-1948 m. Miunchene (Vokietija) išspauzdinti straipsniai, nagrinėjantys liaudies meną (Alseikaitė – Gimbutienė M. 1947, P. 8-13: 1948 P. 2-7). 1961 m. buvo išleista Prano Kulikausko, Reginos Kulikauskienės, Adolfo Tautavičiaus studija, apibendrinanti Lietuvos archeologijos medžiagą (LAB 1961). Autoriai nagrinėjo papuošalų kilmę, paplitimą ir chronologiją. Apie retus radinius, Lazdininkų kapinyno ankstyvąsias lankines zoomorfines seges, rašė Kristina Rickevičiūtė (Rickevičiūtė K. 1984. P. 45-48). Lazdininkų kapinyno apskritus kabučius ir kuršių apskritus kabučius aprašė Stasys Patkauskas (Patkauskas S. 1980. P. 64-70).III. KURŠIŲ SRITIES MOTERŲ DRABUŽIAI IR PAPUOŠALAI
3.1.Drabužiai ir papuošalai. Jų išskirtinumas
Bandymas rekonstruoti moterų drabužius nėra nei paprastas, nei lengvas, tačiau sukaupus ir sugretinus visų rūšių šaltinius galimas. Be abejo, pasak R. Volkaitės – Kulikauskienės jis negali būti visiškai tikslus, bet konkreti archeologinė medžiaga leidžia išryškinti ir chronologinius, ir net sritinius skirtumus(Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 P. 19). Dėl mūsų klimato sąlygų pagrindinai drabužių ansamblio elementai laikui bėgant mažai kito. Detaliau gali būti rekonstruotos tik tos atskiros drabužių dalys., kurių liekanos kapuose geriau išsilaikiusios ir gausiai puoštos metalu. Archeologiniai šaltiniai leidžia rekonstruoti tik viršutinius drabužius su kuriais mirusysis būdavo laidojamas. Šią galimybę suteikia gausūs žalvariniai papuošalai, randami prie griaučių. Pagal jų išsidėstymą ir bandoma atkurti atskiras drabužių dalis, jų paskirtį, ar net kai kurias detales – užsegimą, ilgį, iškirptę prie kaklo. Drabužius galime skirstyti:• lengvuosius kambario drabužius,• šiltesnius viršutinius drabužius,• apavą. Lengvesni kambario drabužiai. Marškiniai. Marškiniai savo forma labai mažai kito, išskyrus kai kurias detales. Matyt, ilgus šimtmečius savo forma jie labai artimi XVIII-XIX a. lietuvių moterų nešiotiems marškiniams, kurie gerai pažįstami iš etnografinių duomenų (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 44). Tai buvo vadinami tunikinio kirpimo marškiniai. Marškiniai siūti iš dvinyčio lininio audinio. Jie turėję būti gana uždari, velkami per galvą, su maža prakarpėle ir aukšta apykakle. Apie marškinių uždarumą galima spręsti iš to, kad prie būdingų moterų kaklo papuošalų – antkaklių apatinės dalies kartais aptinkama prilipusių ar atsispaudusių audinių likučių. Iš to galime spręsti, kad antkaklė nešiota virš marškinių. Marškinių būta ilgomis rankovėmis, virš kurių mūvėtos kartais aukštos ir gana masyvios apyrankės. Manoma, kad marškinių būta ir iš storesnio, ir iš plonesnio, galbūt jau balinto audinio. Atsižvelgiant į mūsų krašto klimato sąlygas vėsesniu oru ar net iškilmingesnėmis progomis pastarieji dėvėti virš paprastesnių marškinių (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 m. P. 44).
Sijonai. Kiek daugiau duomenų turime apie to meto moterų dėvėtą sijoną. Rastas turtingiausias moters kapas, kuriame blauzdų srityje surasta gana stambių vilnonio audinio gabalų, į kuriuos buvo įsegta apie 200 žalvarinių rombo formos skardelių, puoštų metalooplastiniu būdu. Jų dydis 3.3x 4.3 cm. Prie audinio jos prikabintos labai tankiai, dengia viena kitos kraštus tarsi žuvų žvynai (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 44-45; 36 pav.). Tačiau apie moterų dėvėtus sijonus turime ir netiesioginių duomenų. Kai kuriuose kapuose išliko aiškūs dėvėtų prijuosčių pėdsakai. Prijuostė ir sijonas yra glaudžiai tarpusavyje susiję: viena drabužio dalis labai papildo kitą. Seniausia ir pirmoji prijuostės paskirtis yra buvusi ta, kad ja buvo pridengiama nesusiūta priekinė sijono dalis. Sijonai buvo iš lininės ir vilnonės medžiagos, dažniausiai iš nesusiūtų keturkampių vienas ant kito užeinančių gabalų. Prijuostės. Apie prijuostes turime daugiau ir konkretesnių duomenų. Tai daugiausia prijuosčių pakraščio, tiksliau, žemutinės jų dalies puošimo detalės. Puošti žalvarinėmis įvijomis bei jų eilėmis prijuostės žemutinę dalį labai mėgta. Tai labiausiai paplitęs puošimo būdas.Sprendžiant iš ornamentuoto audinio ploto prijuosčių būta siaurų. Taip pat prijuostės buvo puoštos kiek sudėtingiau – specialia juosta, primenančia tuo metu nešiotus apgalvius. Ji budavo sudaryta iš 5 žalvarinių įvijų eilių, perskirtų siauromis skiriamosiomis plokštelėmis. Juostos ilgis tesiekė tik 17 cm. (38 pav.). Kartais prijuosčių žemutinę dalį puošė žalvariniai kabučiai, sudaryti iš trijų tarpusavyje sujungtų įvijėlių eilių, užbaigtų žvangučiais. Tokie kabučiai būdavo pritvirtinami prijuostės kampuose. Juostos. Prie šių pagrindinių moterų drabužių dalių būtinai reikia priskirti ir austines (tiksliau, atliktas vijimo technika) juostas, kuriomis budavo sujuosiamos liemens srityje surauktas sijonas ir drauge surišamas su prijuoste. Be žalvarinių papuošalų, šventinio, išeiginio drabužių komponento, juosta visame tame nesudėtingame komplekte vaidino labai svarbų vaidmenį.(Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 46). Austinių juostų, tiek užbaigiančių moterų drabužių komplektą, tiek vartotų apskritai buityje, populiarumą rodo tas faktas, kad Lietuvos pajūrio kapinynų moterų kapuose viena dažniausių įkapių, atspindinčių jų namų veiklą gyvenime, yra miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai. Grįžtant prie austinių juostų vaidmens moterų drabužių komplekte, reikia paminėti dar vieną būdingą radinį VIII-IX a. moterų griautiniuose kapuose. Tai žalvariniai apskriti kabučiai, dengti sidabro plokštelėmis ir puošti 5 mėlyno stiklo akutėmis. Šiltesni viršutiniai drabužiai. Liemenės. Atsižvelgiant į mūsų klimatą, šaltesniais metų laikais būtinai reikėjo ir šiltesnių drabužių, ypač lauko sąlygomis. Iškyla liemenių klausimas. Liemenė apsivilkta virš marškinių, būtent paryškindavo liemenį ir figūrą. Liemenė figūruoja kaip neatskiriama sudedamoji moters kostiumo dalis. Skepeta. Pagrindinis viršutinis šiltas drabužis yra buvusi skepeta, kuria moterys gaubdavosi nuo pačių seniausių laikų. Kapuose bene daugiausia yra rasta kaip tik šios drabu-ių dalies fragmentų. Prie smeigtukų, kuriais dažniausiai būdavo susegamos skepetos, kai kuriuose griautiniuose kapuose išlikę didokų audinių fragmentų, leidžiančių nusakyti audinių kokybę ir net įžvelgti audinio techniką (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 47). Neabejotina ,kad panašios, tik skirtingai puoštomis skepetomis moterys gaubėsi. Nepaistant, kad ne visados užsikoncervuoja audinio liekanos, jų našystą rodo gausūs papuošalai, kuriais būdavo susegamos skepetos. Skepetas susegti ypač daug kur mėgta poriniais smeigtukais, sujungtais tarpusavyje viena ar net keliomis grandinėlių eilėmis. Didesnių skepetų fragmentų rasta Kiauleikių kapinyne (Kretingos raj.), taip pat Palangos kapinyne. Iš išlikusių audinių fragmentų matyti, kad skepetų būta vilnonių, storo audinio, austo keturnyte technika. Lietuvos pajūryje mėgtos skepetos, kurių pakraščiai buvo apausti vytinėmis juostelėmis. Nedaug turime duomenų, kaip plačiai skepetų paviršius buvo puošiamas žalvariu. Apavas. Mažai ką tegalima pasakyti apie moterų apavą, nes neturime didesnių užsikonservavusių liekanų. Galima būtų paminėti tik kelias aptiktas įdomesnes detales. Kape moters kairiosios kojos čiurnos srityje rasta žalvarinė grandinėlė su į ją įkabintais 5 trikampės formos kabučiai. Ja buvo apvyniota koja (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 53). Galima tik prielaida, kad kartais moterų apavas buvo puoštas žalvariu. Šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje kai kurie paminklai suteikia gana išsamių šaltinių moterų drabužių ansambliui rekonstruoti. Čia matome ne tik išskirtinį kostiumo grožį, bet net savotišką jo iškilmingumą. Pirmiausia akį traukia ištisai žalvariu puoštos kepurėlės. Išsiskiria ši sritis savitais papuošalais. Antkaklėms ypatingo puošnumo suteikia priešakinėje dalyje įkabintos pakabėlės, sudarytos iš įvairių sukomponuotų branktelių (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. M. P. 67; pav. 67). Mėgtos dėželinės antkaklės puošniu rozetės formos užsegimu su tamsiai mėlyno stiklo akute jos centre. Senojo geležies amžiaus Lietuvos pajūryje (tiek šiaurinėje dalyje, tiek Nemuno deltos teritorijoje) Čia gyvenusių moterų kostiumas buvo bemaž tapatus. Tokį tapatumą galima paaiškinti tuo, kad šių sričių gyventojai buvo labai artimi etnine struktūra. Lietuvos pajūrio moterų išeiginis drabužis buvo tiesiog perkrautas metalu. Apsiaustas – skepeta būdavo susegami dideliais smeigtukais apskrita, kryžine ar trikampe puošniai ornamentuota galvute. Kai kurių šių smeigtukų puošnumą paryškindavo prie jų prikabinti sunkūs kabučiai, sudaryti iš pusiau apskritos sidabru dengtos plokštelės su ąselėmis.(85 pav.). Pabrėžtina, jog šioje srityje viršutinis apsiaustas – skepeta dažnai būdavo susegama būtent tokiu vienu smeigtuku. Tai iš esmės keitė šios drabužio dalies našystą. Skepeta apsigobusi moteris ją susegdavo dažniausiai kairėje pusėje, kaip parodyta pietinės kuršės rekonstruotame drabužių ansamblyje – pagal Pryšmančių kapinyno tyrinėjimus (86 pav.). Apskritai šioje Lietuvos dalyje labai daug kur mėgti įvairūs spalvotieji metalai ir tamsiai mėlyno stiklo deriniai (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 . P. 80-81). Pietinių kuršių kostiumas būtų neįsivaizduojamas be puošnaus galvos apdangalo. Tik šioje Lietuvos dalyje susiduriame su savita jau minėta galvos danga, kuri turėjusi priminti dabartinį moters nuometą. Šiuo atveju gausu pavyzdžių iš Palangos, Pryšmančių, Girkalių, Gintališkių kapinynų. Galva būdavo apgaubiama baltu lininiu audeklu, kuris dešinėje galvos pusėje būdavo susegamas smeigtuku trikampe plokščia galvute, jos paviršius buvo puoštas smulkiais pasidabruotais ar paalavuotais kūgelais.(86 pav.). Kaklą šios srities moterys puošė žalvarinėmis vytinėmis užkeistais kilpiniais galais arba įvijėmis antkaklėmis, tamsiai mėlyno stiklo ir gintaro karolių vėriniais (90 pav.).3.2 Papuošalai galvos apdangalui susegti ir galvos apdangalai
Smeigtukai ištiesto rombo formos galvute. Šio tipo smeigtukų nedaug. Žinomi 7 smeigtukai ištęsto rombo formos galvute. Jie buvo rasti Laivių, Godelio ir Palangos kapinynuose (Kuncienė O. 1978 m. P. 9). Jie buvo naudojami galvos apdangalui susegti. Smeigtukų galvučių ornamentas yra lietas arba kalinėtas. Šio tipo smeigtukai yra 10-18 cm ilgio, lieti. Galvutės puoštos X ‘‘kučių’’apskritimų motyvais. Jie išdėstomi rombinės galvutės centre kaip kryžma. Retkarčiais smeigtuko galvutė ir adata atskiriama horizontaliomis įkartomis. Kuršių moterų smeigtukai ištęsto rombo formos galvute yra panašūs į VIII-IX a. lamatiečių smeigtukus ištęsto rombo ar virbalo pavidalo galvute. Smeigtukai trikampe kiaurarašte galvute. Šio tipo smeigtukai randami tik šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. 1978 m. buvo žinomi 22 smeigtukai iš 6 kapinynų (Kuncienė O. 1978 m. P. 9). 1995 m. buvo galima priskaičiuoti 27 šio tipo smeigtukus. Šie smeigtukai yra tipiški kuršių moterų papuošalai galvos apdangalui susegti. Jie randami prie galvos, dažniausiai kaukolės dešinėje (Žulkus V. 1988. P. 123, Jankauskas K. 1992. P. 153). Jie randami VIII-IX a. (LAB.1961. P. 341) ar tik IX a. kapuose (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970.P. 176). Smeigtukai yra lieti iš žalvario. Jų ilgis yra 9-19 cm. Trikampio formos galvute 3.5-4 cm pločio ir 3.6-4.6 cm aukščio. Smeigtukų galvutes puošia skylutės ar skylutės ir kūgeliai.
Lankinės žieduotosios segės. Jos buvo skirtos kuršių moterų galvos apdangalui susegti. VIII-IX a. kuršių kapuose šios segės dažniausiai randamos prie galvos (Godeliai, Palanga, Kiauleikiai). Kartais šios segės randamos ant krūtinės, ar ant peties. Lankinės žieduotosios segės yra būdingi baltų genčių papuošalai. Tai vieni gražiausių baltų papuošalų, nešiotų nuo III-IV a. iki pat VIII a. pab. (Tautavičius A. 1978. P. 39). Archeologai jau seniai suskirstė lankines žieduotąsias seges į tipus, sudarė jų paplitimo žemėlaoį. VIII-IX a. kuršiškos segės priklauso III tipui (Tautavičius A. 1978. P. 40-42). VIII-IX a. segės gana masyvios, dažniausiai jos yra nuo 9-10 cm iki 11-12 cm pločio įvija. Segių kojelė plati, išgaubta 3-3.5 cm pločio. Segė puošiama 8 rankytais arba lygiais žiedeliais. Dauguma šio tipo segių yra žalvarinės. 1981 m. Lietuvoje buvo žinoma 40 sidabrinių segių (Vaitkunckienė L. 1981 P. 50). Kepuraitės. Jos rastos tik keliuose kuršių kapinynuose. Kepuraitės pakraštį puošia šachmatine tvarka išdėstytos spiralinės įvijos. Matyt, dalis spiralinių įvijų galėjo puošti ne kepuraičių, bet skarelių pakraščius (Tautavičius A. 1970.P. 112). Genčių I-jo kapinyno moterų arba mergaičių kapuose, rasti vinies pavidalo ar karpyta galvute smeigtukai. Jais buvo tvirtinamos prie plaukų kepuraitės. Apgalviai. Randami kai kurių kuršių kapinynų kapuose. Jie randami IX-X a. (Michelbergas M. 1972. P. 128) ar X-XI a. kapuose (Vaitkunckienė L. 1979. P. 56-69). Apgalvius sudaro metaliniai skirstikliai ir įvairiaspalviai stiklo ir emalio karoliai. Jų būna nuo 2 iki 10 stačiakampių ar ‘T’ raidės pavidalo žalvarinių skirstiklių. Jų ilgis 5-7 cm, plotis 0.4-0.7 cm. Rūdaičio I kapinyne rasto skirstiklio ilgis 3.3 cm, plotis 18 cm. Skirstiklių kojelėse yra nuo 4 iki 12 skylučių, per kurias suveriamos apgalvio dalys. Kartais skirstikliai būdavo puošiami vertikalia akučių eile (Rūdaičiai I., Michelbertas M. 1972. P. 128). Apgalvių randama mažai. Dažnai jie randami suirę arba priklauso degintiniams kapams. Visiškai neaišku kaip buvo nešiojami apgalviai. Dalis apgalvių yra rasti ant krūtinės. Šiuos dirbinius tyrinėtijai taip pat mano esant apgalviais (Vaitkunckienė L. 1979. 56, Volkaitė – Kulikauskienė R. 1964). Juolab, kad karolių vėrinių konstrukcija ir sudedamosios dalys yra tokios pat kaip ir apgalvių.3.3 Rankų papuošalai
Kuršių apyrankių dekoras yra sudėtingas. Apyrankių ornamentikai ypač būdingas ornamento krypties kaitaliojimas. Įvijinių apyrankių puošybai naudotos išraiškingos spiralės metodas – vienas ornamentinis motyvas išdėstomas skirtingose spiralės apvijose. Įvijinės apyrankės. Jos yra būdingas VIII–IX a. VIII-IX a. įvijinės kuršių apyrankės yra 2 tipų. Vienos apyrankės pagamintos iš įvairaus profilio žalvario juostelės. II tipo apyrankės yra masyvios, trikampio pjūvio. Pastarųjų rasta nedaug. Apyrankės gamintos iš 0.8-1.2 cm pločio į spiralę susuktos žalvario juostelės. Juostelė dažniausiai yra pusapvalaus pjūvio. Dažniausiai randamos įvijinės apyraqnkės yra 9/12-10 ½ apvijos. Pasitaiko apyrankių iš 12-13 ½ apvijos. Apyrankių skersmuo yra 6.2-8.8 cm. Vaikiškų apyrankių skersmuo tik 4.2-6 cm. Šias apyrankes labiau mėgo nešioti kuršių moterys nei vyrai. Į kapą buvo dedamos 1-2 įvijinės apyrankės. Nemaža įvijinių apyrankių dalis yra neornamentuota. Dažniausiai būdavo ornamentuojamos 2-3 abiejų galų apvijos, nors randama apyrankių, kurių visos apvijos ornamentuotos. Tuščiavidurės apyrankės platėjančiais galais. Jos yra tipiškas VIII-IX a. kuršių moterų papuošalas. Manoma, kad jos išsivystė iš storagalių apyrankių. Apyrankės atrodo masyvios, bet ištiesų jos pagamintos iš žalvarinės skardos ir yra tuščiavidurės. Jos yra suskirstytos į 2 tipus (Volkaitė – Kulikauskienė L. 1978 P. 93). VIII-IX a. tuščiavidurės apyrankės priskiriamos II tipui. Apyrankės yra 8 x 5,12 x 8 cm dydžio; galų plotis – 2.5 –5.5 cm. Kai kurių apyrankių galai yra net 6-7 cm pločio. Apyrankių plotis vidinėje pusėje yra apie 0.8-1.8 cm. Priekinė apyrankių dalis iki susiaurėjimo yra puošiama geometriniais motyvais.
Apyrankės smailėjančiais galais. Jos rastos Mėguvos žemės Jazaičių, Andulių, Palangos, Kiauleikių kapinynuose. Jos VIII-XI a. nebuvo kuršių labai mėgiamos (Vaitkunckienė L. 1978. P. 104-106). Šios apyrankės gana masyvios, jų lankeliai ties viduriu yra 0.5-1 cm pločio, o smailėjantys galai – 0.1-0.6 cm pločio. Pagal L. Vaitkunckienės klasifikaciją, apyrankių smailėjančiais galais yra dviejų tipų: lygiais smailėjančiais ir su daugiakampėmis buoželėmis galuose. Abiejų apyrankių tipų lankeliai yra įvairaus pjūvio (rombiniai, apskriti, pusiau apskriti). Daugelis šio tipo apyrankių yra neornamentuotos. Masyvios apyrankės. Buvo mėgstamas kuršių moterų papuošalas. Kartais viename kape randama nuo 4 iki 10 masyvių apyrankių. IX a. apyrankės yra masyvios (sunkios) kiek platėjančiais galais. Jų vidurinė dalis yra siauresnė, nežymiai išgaubta. Apyrankės yra 8 x 7 cm dydžio, lankelio galų plotis 1.8-2-2.5 cm. Apyrankių vidurinės dalies plotis 1.3-1.8 cm. Masyvios apyrankės skirstomos: į pusapvalaus skersinio pjūvio ir kampuoto skersinio pjūvio (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970. P. 180-182). L. Vaitkunckienė masyvias apyrankes suskirstė į pusapvalaus, trikampio, keturkampio, daugiakampio pjūvio apyrankes (Vaitkunckienė L. 1978. P. 95-97). Visos šio tipo apyrankės yra ornamentuotos. Žiedai. VIII-IX a. žiedai yra gausiausiai randama papuošalų grupė. Juos nešiojo kuršių moterys, vyrai ir vaikai. Populiarūs buvo įvijiniai žiedai. Žiedus kuršiai ne tik nešiojo, bet ir dėjo į kapą kaip papildomas įkapes. Įvijiniai žiedai. Jie randami beveik visuose VIII-IX a. moterų kapuose. Viename kape randama nuo 2-3 iki 10-12 žiedų. Šie žiedai dažniausiai gaminti iš žalvarinės pusapvalaus ar trikampio skersinio pjūvio vielos. Rečiau randama sidabrinių įvijinių žiedų. Žiedai būna sukti iš 3-7 apvijų ir daugiau apvijų (Sstankus J. 1995. P. 72). Žiedų skersmuo apie 1.8-2.8 cm, aukštis 2-2.8 cm. Dauguma įvijinių žiedų yra neornamentuoti. Įvijiniai žiedai praplatinta priekine dalimi būdingi visoms baltų gentims. Šio tipo žiedai yra 2-2.7 cm skersmens, 1.5-2.5 cm aukščio. Praplatinta priekinė dalis yra 0.6-1.6 cm pločio. Praplatintą žiedo dalį dažniausiai juosia 1-3 apvijos. Apvijų būna nuo 3 iki 5. (Stankus J. 1995. P. 74). Platesnio žiedo įvija būna trikampio, stačiakampio skersinio pjūvio. Žiedai praplatintu priekiu pradėti nešioti tik II tūkst. Pradžioje (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970. P. 184). Žiedai yra 2.2-2.8 cm skersmens praplatinta dalis 0.8-1 ir net iki 4 cm pločio. Jei XIX a. šio tipo žiedų vidurinė dalis yra horizontalaus ovalo formos, tai X-XIIIa. Ji platėja ir virsta vertikaliu ovalu. Šio tipo žiedų vidurinė dalis būna su iškilia briauna per vidurį ir be jos (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970). Daug šio tipo žiedų yra sidabriniai.3.4. Kaklo papuošalai
Antkaklės tordiruotu lankeliu su kilpele ir kabliuku. Antkaklės tordiruotu lankeliu su kilpele ir kabliuku nėra būdingas kuršių moterų papuošalas. Kuršiai šiaip antkakles pradėjo nešioti VII-VIII a. Jomis buvo puoštasi ir IX-X a.(Kuncienė O. 1978. P. 21-22). Antkaklių galai plonėja ir yra tordiruoti. Vienas jų užbaigiamas nedidele kilpele, kitas – kabliuku. Antkaklių galai buvo sukami (tordiruojami) į priešingas puses. Buvo puošiami išorinis ir vidinis antkaklės lankelio paviršiai. Retkarčiais antkaklių lankeliai puošti horizontaliu grioveliu arba labai smulkiu sietelio pavidalo motyvu. Antkaklės apvaliais pastorintais galais. Šio tipo antkaklės – būdingas kuršių moterų papuošalas. Vos keletas tokių antkaklių rasta vyrų kapuose. Daugiausiai šio tipo antkaklių rasta Lazdininkų kapinyne. Jos pradėtos nešioti VI a. (Puzinas J. 1938. P. 256-257), jų randama VIII a. pab. – IX a. kapuose. Antkaklių dekoras nėra sudėtingas. Jų vidurinė dalis yra apskrito pjūvio, toliau jų lankelis storėja, o patys antkaklių galai suplonėja. Antkaklių galai dažniausiai yra apskriti, kartais profiliuoti. Antkaklės lygiu lankeliu su kilpele ir kabliuku. Šio tipo antkaklės randamos kuršių, lamatiečių, skalvių IX-XI a. kapuose (Kuncienė O. 1978. P. 23). Antkaklės išsivysčiusios iš antkaklių tordiruotu lankeliu su kilpele ir kabliuku (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970. P. 142).
Antkaklių lankeliai į galus plonėja ir užbaigiami vienas kabliuku, kitas – kilpele. Antkaklių lankeliai yra ovalaus, pusapvalaus ar rombinio pjūvio. Daugelis šio tipo antkaklių yra neornamentuoti. Dažniausiai dekoruojama vidurinė lankelio dalis. Vytinės antkaklės su kilpele ir kabliuku ir kilpiniais galais. Šio tipo antkaklės būdingos ne tik kuršiams, jas taip pat nešiojo skalvės ir lamatietės. Jos randamos kuršių moterų ir vyrų kapuose. Tai vėlyvasis antkaklių tipas. Jos randamos su VIII-XII a. medžiaga (Kuncienė O. 1978. I-k. P. 27: Tautavičius A. 1996. P. 184-185). Antkaklių lankelis dažniausiai stangriai suvytas iš 3 vielų. Viename gale iš vienos vielos padaroma kilputė, kitame – kabliukas. Paprastai pradedama vyti nuo vidurio. Dauguma šio tipo antkaklių yra neornamentuotos. Puošiamos tik antkaklių kilputės. X-XI a. antkaklės yra su dviem kilputėmis ir dviem kabliukais. Žalvario karoliai ir vėrinių skirstikliai. VIII-IX/Xa. Žalvario karolių rasta mažai. Karolių vėrinys iš žalvarinių statinaitės formos karolių rastas Kiauleikių kapinyne. Kuršiai labai mėgo vėrinius iš mėlyno rankyto stiklo. Į tokius vėrinius dažnai buvo įveriami gintaro ir žalvario karoliai. Kartais randamai vėrinių skirtikliai. Vėrinių skirtikliai ‘T’ profilio, 4.3-7.5 cm ilgio ir 0.4-0.8 cm pločio. Jų kojelėse yra 3-6 ar net 9 skylutės vėrinio apvaroms praverti. Dažnai skirstikliai randami atsitiktinai. Jie ornamentuoti horizontaliomis įkartų grupėmis ir sudvigubintų X motyvu. Kuršių vėrinių skirstiklių forma, o kartais ir ornamentika, panaši į randamų Gotlando saloje. Karolių vėrinių skirstikliai yra retas kuršių žemių radinys. Labai įdomūs yra įvijiniai dvigubo nupjauto kūgio formos karoliai rasti vėriniuose. Randami IX a. pab. – XI a. kapuose, sukti iš žalvarinės vielos. Tokių karolių rasta Rytų Lietuvos piliakalniuose.(Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970. P. 157).3.5. Krūtinės papuošalai
Segės Plokštinės segės. Šio tipo segės randamos VIII-IX a. kuršių, skalvių, lamatiečių kapinynuose (Vaitkunckienė L. 1978. P. 66-69: Tautavičius A. 1996. P. 219). Baltai viduriniajame ir vėlyvąjame geležies amžiuje intensyviai tobulino lankines seges. Jos buvo įvairių formų. Jos buvo tobulinamos, o tuo pačiu ir keičiama jų konstrukcinė dalis, segės praranda grakščias formas, tampa masyvios. Plokštines seges kuršiai pradeda nešioti staiga. VIII-IX a. baltų segėse nėra prototipų. Panašias į kuršių VIII-IX a. plokštines seges, anksčiau (550/600-700 m) nešiojo vakarų Europos, pietinės Skandinavijos , Elando bei Gotlando salų germanai (Nermain B. 1969.Tafel 13:12-107, 107:903-913). IV-VI a. įvairias pynutes naudojo Egipto koptai. VI-VIII a. jas perėmė germanų gentys, o VIII-IX a. plokštinių segių formą ir pynutes, perėmė kuršiai ir kitos baltų gentys. Perėmę plokštinių segių formas, kuršiai jų aklai nekopijavo, bet pritaikė joms savo kultūroje egzistavusį ornamentą. A. Tautavičius mano, kad dalis V a. baltų genčių plokštinių apskritų segių yra VIII-IX a. segių prototipai (Tautavičius A. 1996.P. 219). VIII-IX a. plokštinės segės yra lietos. Visų segių užsegimas yra blogoje pusėje. Užsegimo adata beveik visada geležinė. Plokštinės segės yra įvairių formų, dauguma jų yra ornamentuotos. Lankinės laiptinės segės. Jos išsivystė iš VII a. lankinių segių kryžmine kojele(LAB. 1961. P. 475). Pastaraisiais metais keletas VIII-IX a. segių rasta žemaičių kapinynuose (Vaitkunckienė L. 1984. P. 87). Lankinės laiptelinės segės kito keičiant segių lankelį ir kojelę, jie buvo platinami ir ilginami. Lankelis buvo supaprastintas iki dekoro elemento, kojelė perdirbama į du laiptelius. II tipo segės neturi lankelio, jas tik sąlygiškai galima priskirti laiptelinėms. Segės buvo kalamos, liejamos, lituojamos, kniedyjamos. Jų puošybai naudoti kūgeliai. Išskyrus kelių laiptelinių segių gamybos technologiją, nustatyta, kad segėms puošti naudotas alavas (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1988. P. 45: Bliujienė A., Petrauskienė J. 1989. P. 35). Plokštelės prie žalvarinio pagrindo būdavo prilituojamos alavo – švino lydmetaliu.
Apskritos plokštinės segės. Apskritos segės suskirstytos pagal ornamento pobūdį: a) apsakritos segės su dviem persikertančiomis elipsėmis yra didelės nuo 4.6 iki 5.5 cm skersmens. Segės puoštos dviemis susikertančiomis elipsėmis. Kuršiai elipsių susikirtimo taškus labiau mėgo puošti ‘akutėmis’, o elipses – tiesiomis įgilintomis linijomis. Segių pakraščiai puošiami zigzakinėmis iš smulkių taškelių linijomis. b) apskritos segės su svastika centre skirstomos į 2 potipius: segės su svastikomis zoomorfiniais galais ir segės su neornamentuotais svastikos galais. Segės yra 3.6-5.6 cm skersmens. Abiejų potipių seges nešiojo moterys, vyrai ir vaikai. Plokštinių segių su svastikomis zoomorfiniais galais, greičiausiai roplių galvutėmis, yra rasta Genčių I, Andulių kapinynuose. Kai kurios šio tipo segės neturi lankelių. Apskritos segės su neornamentuotais svastikos galais. Jų rasta Laivių, Palangos, Pryšmančių kapinynuose. c) apskritos kiauraraštės segės su stipinėliais yra retos. Segės 3.4-5.5 cm skersmens. Jų stipinėliai yra profiliuoti arba tiesūs. Įdomu tai, kad segės turi 4 ar 8 stipinėlius. Segių centre yra stambus kūgelis, kuris kartais būna profiliuotas. c) nekiauraraštės apskritos segės yra retos. Jos yra 3-4 cm skersmens. Segės – plokščios ar nežymiai išgaubtos, dažniausiai ornamentuotos ‘akutėmis’. e) kitos apskritos segės. Gintarų kapinyne rasta segė, kurios centre yra lygiakryžmis kryžius puoštas įgilintų vertikalių ir horizontalių įkartų grupėmis. Genčų I kapinyne buvo rasta kiauraraštė segė su penkiakampės žvaigždės motyvu ir nedidele atauga centre. Pasaginės segės vienos mėgstamiausių baltų papuošalų. Jos pradėtos nešioti VII a. (LAB. 1961. P. 476) ar VIII a. pab. – IX a. (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1970. P. 161: Vaitkunckienė L. 1978. P. 47). Pasaginės segės paplitusios visame Rytų Pabaltijyje. Jas plačiausiai aptarė L. Vaitkunckienė. Ji suskirstė seges į tipus. Klasifikacijos pagrindas yra segės galų užbaigimas ir lankelio pjūvis. Autorė išskyrė pasaginių segių cilindriniais galais potipių (Vaitkunckienė L. 1978. P. 47-52). Populiariausios šio tipo segės yra segės apskritu lankeliu. Nemaža dalis pasaginių segių cilindriniais galais yra neornamentuotos. Ypač daug yra neornamentuotų segių apskrito pjūvio lankeliu. Segės nedidelės 3.5-5 cm skersmens. Yra ir didesnių – 5.8-6 cm skersmens segių. Kartais randama visai mažų šio tipo segių, tik 1.8-2.2 cm skersmens. Segių lankeliai į galus plonėja. Pasaginės segės cilindriniais galais yra lietos, jų galai duriu yra išlenkti. Plačioji jų dalis dažniausiai ornamentuota tiesiomis įrėžtomis linijomis, trikampėliais, rečiau ‘akutėmis’. Dažniausiai segių lankelis ornamentuotas trijuose vietose: galuose ir centre. Gana dažnai ornamentuojama tik centrinė lankelio dalis ar tik segės galai.3.6. Apskriti kabučiai
Apskriti kabučiai randami VIII a. pab.-IX a. tik labai turtingų moterų kapuose. Jie buvo paplitę Pilsoto, Kėklio ir Mėguvos žemėse. Visi apskriti kabučiai, išskyrus vieną, turtingų nedegintų kuršių kapuose. Kabučiai randami mirusiosios juosmens srityje, kapo duobės centre ar kairėje pusėje. Jie buvo nešiojami pririšti prie juostų. Apskritų kabučių gamyba ir ornamentika yra labai vieninga. Ant apskritos 7.2-8.6 cm skersmens žalvarinės plokštelės prilituojama ornamentuota sidabrinė plokštelė. Plokštelės centrą lygiakryžmis kryžius. Šio kryžiaus centras ir galai puošti mėlyno stiklo akutėmis. Kabuųčiai yra dviejų tipų. I tipo kabučiai lieti kartu su kilpele, juos dengia klastyta sidabro plokštelė. Kabučiai dengti tik sidabro plokštelėmis. II tipo kabučių kilpelė išlieta kitoje kabučių pusėje. Vaizdinėje pusėje šio tipo kabučiai turi ne kilpelę, bet nedidelę apskritą plokštelę. Apskriti kabučiai yra savarankiški papuošalai, jie nėra jokių kitų papuošalų dalis. Jų puošyba yra sudėtingiausia iš visų kuršių papuošalų, dengtų balto metalo plokštelėmis. Atskiros plokštelės puošybai naudoti tik 2 ar 3 motyvai. Populiariausias motyvas – iškilusis rumbelis. Dažnai taip pat pasitaiko ir taško motyvas. Apskriti kabučiai dažnai puošti X motyvu.
3.7. Smeigtukai
Smeigtukai trikampėmis galvutėmis pradėti nešioti VI a (Šnore R. 1930. P. 70). VIII-IX a. pradžioje smeigtukai trikampėmis galvutėmis, o ypač III, V tipai tampa tipišku kuršių moterų papuošalu (Ozepe U. A. 1987. C. 14). Lietuvoje rastus vėlyvuosius smeigtukus į tipus suskirstė O. Kuncienė (Kuncienė O. 1978. P. 70-81). Kuršės dėvėjo III-V tipų smeigtukus. III tipo smeigtukai trikampe galvute. Jų galvutės forma primena trikampį. Galvutė tarsi užmauta ant adatos buoželės išplotos. Smeigtukai lieti nuo 20 iki 29 cm ilgio. Smeigtukų galvutes dengia klastytos balto metalo plokštelės. Plokštelės prie smeigtuko pagrindo buvo prilituojamos. Jos dažniausiai yra nutrupėjusios. Smeigtukų galvučių apačioje dažniausiai yra kilputės. Prie keletos smeigtukų išliko prijungti kabučiai ar kabučių deriniai. Kabučiai dažnai užbaigiami grandelėmis. Lazdininkų kapinyno kape 28 prie III tipo smeigtuko buvo prijungtas kabučių derinys iš 7 kabučių. IV tipo smeigtukai trikampe galvute turi pusrutulio arba suploto pusrutulio formos buoželes. Buoželės būdavo puošiamos ranteliais, kurie ornamentuoti skersinėmis įkartomis. Dažnai šio tipo smeigtukai yra su negilia trikampio formos įduba galvutės centre. Smeigtuko galvučių nedengia balto metalo, tačiau dažnai ant galvučių pastebima balto metalo danga. Šie smeigtukai lieti 13-24 cm ilgio. Galvučių plotis – 5.7-8.5 cm. Smeigtukų kilpelės skirtingos. V tipo smeigtukai trikampe galvute turi gilų relijefinį raštą galvutėse. Jų galvutės buoželės yra prailgintos ir primena roplio galvą. Smeigtukai masyvūs, lieti, jų ilgis 25-30 cm, galvutės 10-14 cm pločio. Ant smeigtukų adatų yra kilpelių, į kurias įveriamos masyvios, pagamintos iš pusapvalios vielos grandinėlės. Kartais su smeigtukais randami tradicinių formų kabučiai, dengti klastytomis balto metalo plokštelėmis. Smeigtukų galvučių ornamentika pagrįsta reljefo ir plokštumos kontrasto išryškinimu. Kryžiniai smeigtukai yra vieni iš būdingiausių baltų genčių papuošalų. Jų galvučių forma yra lygiakryžmis kryžius. Kryžiniai smeigtukai yra pati gausiausia ir įvairiausia smeigtukų grupė. VIII-IX a. kryžiniai smeigtukai suskirstyti į 7 tipus, aprašant smeigtukus naudotasi O. Kuncienės klasifikacija (Kuncienė O. 1978. P. 83-87). Kuršės VIII-XIIa. labai mėgo kryžinius smeigtukus. X-XI a. Palanga buvo stambus kryžinių smeigtukų gamybos centras (Žulkus V., Klimba L. 1989. P. 55). Kryžinius smeigtukus nešiojo tik kuršių moterys. Kuršių moterys vienu dideliu smeigtuku susisegdavo apsiaustą ar skarą (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1987. P. 189). Kuršės dėvėjo visų 7 tipų kryžinius smeigtukus, bet labiausiai mėgo II-IV tipų. Kuršių smeigtukai lieti masyvūs 28-34 cm ilgio. Kartais randami net 40 cm ilgio smeigtukai. Smeigtukų kryžių plotis 15-16 cm. Smeigtukų skersinė kryžma yra kaltinė. Visos smeigtukų dalys sujungtos 5 kniedėmis. Smeigtukų galvutes dengia klastytos balto metalo plokštelės. Kryžmų galus ir centrą puošia mėlyno stiklo akutės. Apskriti smeigtukai rasti Kiauleikių ir Lazdininkų kapinynuose. Viename kape buvo rasta po du smeigtukus. Jie datuojami VIII-IX a.(Danilaitė E. 1961. P. 113). Smeigtukų galvutės apskritos 10-72 cm skersmens, su ‘tutuliu’, kuris užbaigiamas 2-3 cm skersmens plokštuma. Prie Kiauleikių kapinyno rastų smeigtukų buvo prijungti pusapvalūs kabučiai (Vaitkunckienė L. 1981. P. 56-58). VIII-IX a. smeigtukų plokštelės klastytos rumbelių ir taškų motyvais. Klastyti plokštelių motyvai ir ankstyvųjų segių dekoras (žiedeliai ir spurgeliai) yra tapatūs, tačiau skiriasi išraiškos priemonės. Lazdeliniai smeigtukai sraiginėmis įvijomis yra reti VIII-IX a. kuršių papuošalai. Smeigtukai sraiginėmis įvijomis rasti Genčų I, Palangos, Laivių kapinynuose. Smeigtukai datuojami IX-XI a. Jie yra 6-8 cm ilgio ir apie 1.4-1.5 cm skersmens galvutėmis. Lazdelinių smeigtukų rasta Genčų I, Laivių, Bandužių kapinynuose. VIII-IX a. lazdeliniai smeigtukai dažniau iš žalvario nei iš geležies. Jie yra apie 12-19.5 cm ilgio. Abiejų tipų smeigtukai dažniausiai yra neornamentuoti
Sutrumpinimai
a- amžiustūkst.- tūkstantmetispab.- pabaigapradž.- pradžia
Leidiniai
AE- Archeologija un etnografija. RygaLA- Lietuvos archeologija. VilniusLAA- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Būga K. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1961. T. 3. 2. Kuncienė O. Antkaklės tordiruotu lankeliu su kilpele ir kabliuku // LAA, Vilnius, 1978. P. 21-223. Stankus J. Bandužių kapinynas //LA. Vilnius, 1995. T. 34. Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V-IX a.). Vilnius, 1996.5. Vaitkunckienė L. VIII-XII a. masyvios apyrankės // LAA. Vilnius, 1978. T. IV. P. 95-97.6. Vaitkunckienė L. Gintališkės kapinynas //LA. Vilnius, 1979. T. 1. P. 44-75.7. Volkaitė – Kulikauskienė R. Senovės lietuvių drabužiai ir papuošalai. Vilnius, 1997. 8. Zemitis G. Daugmalės pilskalna apalie vairogveida karini // AE. Ryga, 1994. Nr. 17. P. 144-148.9. Žulkus V. Kuršiai // Mokslas ir Lietuva. 1992. T. 3.4.(9) knyga. P. 2-11.
Sutrumpinimai
b- amžiustūkst.- tūkstantmetispab.- pabaigapradž.- pradžia
Leidiniai
AE- Archeologija un etnografija. RygaLA- Lietuvos archeologija. VilniusLAA- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius.