KRIZĖS ASMENYBĖ B. RADZEVIČIAUS ROMANE „PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI“

PPRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI

„Priešaušrio vieškeliai“- romanas, išleistas palyginti mažu tiražu, mažai kieno iš anksto lauktas, nedaugelio dėmesį atkreipęs. Tačiau meniniu žodžiu, giliu dvasingumu, subtilia asmenybės vidinio pasaulio analize, tiksliu socialinės tikrovės perteikimu romanas gali lygiuotis į geriausias prozos knygas.

Šis veikalas autentiškiausiai atskleidęs sovietmečio žmogaus egzistencinę situaciją, reiškiantis naujus literatūros psichologinius ieškojimus, filosofiškai suvokiantis žmogaus būties problemą.

JUOZAS DAUKINTIS- KRIZĖS ASMENYBĖ

Romano pasakotojas ir jo pagrindinis herojus yra vienas žmogus- Juozas Daukintis. Šis veikėjas tai ne idealas, ne pavyzdys, moralinis etalonas, o žmogus- jautrus, atviras, tikras, beet kartu moralistas, savimyla, nepakantus. Reiklus kitiems, bet nesigaili ir savęs. Jo paveikslas formuojamas nuosekliai, iš lėto, iš smulkių detalių.

Kūrinyje vaizduojama krizės asmenybė (Juozas Daukintis ir keletas kitų veikėjų) ir atskleidžiama postmodernistinei prozai būdingi Juozo individualybės pokyčiai. Pagrindinis herojus veikale reiškiasi gilumine savidestrukcija: personažui būdinga silpna vidinė pasaulėjauta, jis nuolat svyruoja tarp baimės ir džiaugsmo, tarp žiaurumo ir švelnumo, griežto asketizmo ir beprotiško prisirišimo prie šio pasaulio malonumų, tarp neapykantos ir atlaidumo. Jį lydi nuolatinis nesėkmės pojūtis. Krizės dalykai paasiekia giluminius asmenybės sluoksnius. Stipriai jaučiami vidiniai sąmonės netolygumai, individas save suvokia kaip nenuspėjamą. Krizės savivoka, vyraujanti pesimistinė atmosfera, nihilistinė pasaulėjauta priartina kūrinį prie postmoderniosios literatūros tradicijos. Pasak S. Žulio, „Priešaušrio vieškeliuose“ , kaip ir Jono Biliūno kūryboje, persekiojantis mirties šešėlis ve

erčia būti nuolatos įsitempus, pasiruošus; taip gyvenant suvokiama, kad kiekvienas žingsnis gali tapti lemtingu, svarbiausiuoju; susitaikymas, savimeilė, sąžinės kompromisai čia sulaukia rūstaus pasmerkimo. „Tai bene pirmą kartą toks preciziškas mūsų aplinkos žmogaus dvasinio gyvenimo paveikslas su iliuzijų šviesomis, su instinktų tamsa, su gėrio skauduliais ir blogio žiedais, su balsu žmogaus, kuris nori būti išklausytas, suprastas ir išlikti doras?.. Šis romanas laikytinas kalbėjimo apie žmogų kulminacija mūsų literatūroje“ (Žukas S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje.- V., 1995. P. 245).

Nuolatos gniaužiantys balsą praradimai, atminimų skausmas yra kartu ir pati negailestingiausia, atviriausia savianalizė, bandymas susivokti, pajutus (tiesiog fiziškai) giminės šaknis, siekimas suprasti šiandienos būsenas, dabartinių savo poelgių akstinus. Tas egzistencinis nerimas- „tarsi nesibaigiantis ir neišvengiamas tragiškiausių, nuo pat vaikystės širdin įsismelkusių nuojautų pildymasis“,- rašė V. Paapievis apie pagrindinio romano „Priešaušrio vieškeliai“ veikėjo asmenybės krizės netolygumus (Papievis V. Ir gyvenimas kaip tas vieškelis/ Pergalė. 1990. Nr. 12. P. 77).

KRIZĖS ASMENYBĘ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI
1.LIKIMAS

Giminės tema įjungta į pagrindinę romano temą- Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istorija. Juozukas jau vaikystėje juste juto savo išskirtinumą. Dar nesuprantamesni dalykai iškyla prieš jauną žmogų, kai jis ima suvokti save kaip sąmoningą gyvybės apraišką. Pirmas didelis troškimas- įveikti nepilnavertiškumo kompleksą. Nepasitikėjimas savimi ėjo iš ankstyvos vaikystės, iš atstumto, pamotės nemylimo, neįtinkančio našlaičio padėties. Mirusios Juozuko motinos Elžbietos vi

izija kaip motinystės idealas lydi herojų visą gyvenimą. Sunkią akimirką jis tarsi girdi iš tolimos praeities ataidintį mylinčios motinos balsą: „Už ką tu mano vaiką skriaudi?“. Elžbieta įkūnija namų židinio saugotojos idėją. Jos namai- tai grožio, jaukumo šventovė.

Mažasis herojus auga jaukiuose namuose, jam netrūksta duonos, bet vaiko laimei, deja, stinga paties svarbiausio- motinos dėmesio, šilumos ir meilės. Autorius pamažu supažindina su Juozuko mintimis, nuoskaudomis, rūpesčiais. Pati vaikystės aplinka ruošė berniuką pažinti žmogaus vertę. Daug skausmingų akimirkų turėjo patirti vaikas, kol jam pradėjo aiškėti, jog nedera šaipytis iš nuskriausto, kad negerai kitą žmogų vertinti taip kaip kiti. Juozukas išmoko net pamotę teisinti: „Mes jai svetimi, o tu nori, kad tavim rūpintųsi labiau nei savo vaiku“ („P. V“. 1d.P. 216).

Vaikystė- tai patys gražiausi gyvenimo epizodai, tai pačios linksmiausios valandos, patys geriausi metai. Tačiau berniukas nėra giliai patyręs žmogiškosios šilumos ir šis jausmas, galima teigti, jam menkai tepažįstamas. Tikroji motiniškoji meilė- tai tuščias žodis. Motinystės problema rašytojui svarbi dar vienu išskirtiniu požiūriu- motinos ir vaiko santykiu aspektu, motinos vaidmeniu žmogaus, būsimos asmenybės tapsmo procese. „Tiktai motinos meilė- akla, beribė, sugeba įkuždėti įsitikinimą, be kurio neįmanoma nei gyvenimo kova, nei sėkmė, giliai pasąmonėj įdiegtą įsitikinimą, kad esi vienintelis, nepranokstamas, būtinas“,- kartoja herojus.

Augantis vaikas- tai la
abai sudėtinga ir subtili asmenybė. Jis labai gležnas ir pažeidžiamas, dėl to privalu jį apsupti meile ir dėmesiu, priešingu atveju, vaikas augs labai nelaimingas.

Visa Juozo Daukinčio dvasios istorija apgaubta desperatiško motinos meilės ilgesio, visa herojaus charakteryje ir likime paženklinta skaudžios našlaičio patirties, visa apšviesta tos patirties šviesa.

2. SAVOJO „AŠ“ IEŠKOJIMAS

Visas Juozo Daukinčio gyvenimas virsta žmogaus problemos svarstymu. Jau būdamas mokyklinio amžiaus, jis svarsto apie pasaulio sudėtingumą. Veikėjas suvokia, kad teorinis žinojimas dar neapsaugo nuo klaidų. Net į tėvą jis kartais pažvelgia iš aukšto. Jaunasis herojus dar nemoka vertinti, nes nepažįsta ne tik šalia esančių žmonių, bet ir paties savęs. Suvokti klaidą, praregėti padeda aplinkinių reakcija. Juozą nustebina nalauktai išsakyti tėvo žodžiai: „Mačiau, akylai tave stebėjau- žiūrėdavai tu į mane su panieka.to kartais aš būdavau vertas, bet nelengva man buvo. augindavau tave neklausdamas, kas man iš to.“ („P. V.“ 1d. P. 430).

Tėvo žodžiai buvo tarsi pamoka gyvenimui. Jis bandė viską daryti pats, apmąstyti, pasislėpęs nuo draugų ir aplinkos į kažkokį tik jam vienam tesuprantamą pasaulį. Pasirinkęs studijuoti filosofiją, jis labiau sklendėsi į save, stengėsi atitrūkti nuo kolektyvo (visi tik skuba, eina, verčiasi per vieni kitų galvas). Kažkoks vidinis balsas jam kuždėjo: „Vėliau ar anksčiau turi priimti, kas tau skirta, niekas už tave nenugyvens tavo gyvenimo“ (P. V.

.“ 2d. P. 245).

Juozas jaučiasi labai vienišas. Jam reikia su kuo nors pasikalbėti, išsipasakoti. Tiesa, geriausiu savo draugu herojus laikė Albiną, bet tas jo paikas šaipymasis iš kitų, puolimas iš anksto (gal savotiška gynyba), ironija tolino juos vieną nuo kito. „Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie čia darė, ko siekė, juos tik skyrė“ („P.V.“ 2d. P. 247).

Tada Daukintis ir užsisklendė savyje, prižadėdamas nepuldinėti prie kitų su savo bėdomis. Jame gimė kažkoks vidinis išdidumas- viską ištverti vienam. Jis ilgas dienas praleisdavo skaitykloje. „Taip prasidėjo savojo aš puoselėjimas, barikadų rentimas. Jis negreit pakeisdavo savo požiūrį. Jo aš buvo kiek despotiškas, išdidus, kartais nepakantus, tačiau visuomet pasikliaująs savimi“ („P. V.“ 2d. P. 249).

Pajutęs savy kūrybines galias, Juozas ima jaustis tvirtai, net mato tame savo pranašumą. Naujasis pagrindinio veikėjo „aš“ skubiai savo būste viską perstatinėja. Jis buvo tarsi prisiuostęs svetimo didingumo, išminties, kuria galima pasipuikuoti. Pasak psichologų, tokį asmenybės palankų sau suvokimą galima traktuoti kaip konfliktų pagrindą. Anot D. G. Myers o, „mes geriausiai važiuojame tada, kai esame vos pakilę virš bėgių- ne taip aukštai, kad nulėktume ir sudužtume“ (Myers G. D. Psichologija.- K., 2000. P. 494).

Psichologas A. Maslow teigia, kad, patenkinę pagrindinius poreikius ir pajutę savąją vertę, žmonės siekia įgyvendinti savo aukščiausias galimybes. Anot psichologų, čia tarsi susikuriamas šališkas palankumas sau- parengtis suvokti save palankiai (Myers G. D. Psichologija.- K., 2000. P. 492).

Herojų kurčią daro staigus kilimas karjeros laiptais. Tai buvo pats juodžiausias vertybių išdavimo, kompromisų tarpsnis jo biografijoje. Atsipeikėti, sugrįžti prie ankstesniojo „aš“ verčia ir rašoma disertacija. Žmogiškumo problema svarstoma tarsi mokslinio traktato forma. „Tai filosofinio, ekonominio, filologinio mąstymo drama, vidinis disputas iškėlus klausimą: negi žmogus tėra pažinimo objektas, negi į jį reikia žiūrėti nebe kaip į žmogų, o iš šalies, neišskiriant iš bendros masės“ (Žukas S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje.- V., 1995. P. 256).

Žmogaus vertės klausimas iškyla nuolatos, kiekviename žingsnyje. Nauja ginčo su savimi aplinka vis įneša papildomų niuansų, atskleidžia naujus, vis tokius pat svarbius aspektus. Romano pasakotojo lūpomis išsakomi žodžiai: „Dabar jį traukė ir domino žmogaus vertė, ta gyvybės, gėrio, meilės, vilties kibirkštis, plazdanti, deganti kiekviename“ („P. V.“ 2d. P. 481).

Be praeities nebūtų dabarties. Žmogaus elgesį formuoja tam tikros aplinkybės, gyvenimo sąlygos, sutikti žmonės. Taip jau yra buvę ir dar bus. Parodytas dėmesys žmogui, jautrumas arba atžarumas, nusigręžimas vienodai reikšmingi tiek anksčiau, dabar ir vėliau. Keičiasi tik aplinkybės, poelgio, išgyvenimo intensyvumas. Praeityje gal buvo žymios tik neaiškios užuomazgos, atsitiktinis žvilgsnis ar gestas, vėliau tai darosi akivaizdu, svarbu.

Bręstant asmenybei vis didesnę įtaką daro aplinka. Daug teisybės apie gyvenimą Juozui pasako žmonės (vaikystėje- tėvas, suaugusiam- konservų gamyklėlės darbininkas). Katarsis skaudus, bet jis žmogui, ieškančiam savojo „aš“, labai reikalingas. Kartais tiesa būna labai karti, bet ji svarbi, kad žmogus pajustų tikrąjį gyvenimo skonį.

3.MEILĖ

Ne mažiau reikšminga vieta B. Radzevičiaus kūryboje tenka moteriškumo ir meilės temai. Tai lyg ir motinystės temos tęsinys. Suaugęs J. Daukintis ieško motinystės kompensacijos.

Meilė romane yra tapusi svarbiausiųjų būtiškųjų problemų sudėtine dalimi. Herojus ieško meilės kaip tos lemties išsipildymo, kaip gyvybės šaltinio. Tikėjimas ir nusivylimas, džiaugsmas ir kančia nuolatos lydi Juozo meilę, jo santykius su moterimis. Moteris veikale neiškeliama pirmaujančiose vietose. Daukintį dažnai kankina klausimas, ar moteris yra išganymas ar pragaištis. Pirmoji meilė- Nijolė- tai ypatingas jaunystėj idealizuojamas merginos variantas. Palikdama Juozą, ji prisideda prie jo menkavertiškumo komplekso, kentėjimo.

Lengvabūdiška Kristina kelia nepasitikėjimą visomis moterimis.

Vlados meilė galėtų duoti jam saugumo jausmą, bet ji dusina vyriškį dvasiškai.

Visos jo moterys bando juo manipuliuoti, bet gilių randų jame nepalieka.

Juozuko sielos gaisrą sukėlusi moteris- Stela. Jis joje ieško asmenybės dvasingumo, moteriškųjų savybių pilnatvės, nesudarkytos, neužslopintos prigimties. Tačiau Stela negali jam būti išganymas, nes ji nuolat kelianti abejones, niekam ji nepriklausanti. Juo daugiau vyras ieško joje idealios moters, tuo daugiau vaikinas kenčia nuo jos nepastovumo ir nepermatomumo. Daukinčio manymu mylinti moteris turėtų būti ir žmona, ir meilužė, ir draugė, ir motina. Tokia įtampa tarp jų psichiškai nuvargina Juozą tiek, kad nors iš dalies nustojęs apie ją galvoti, jis jaučiasi atgavęs save. Abu individualistai, abu egocentriški, abu savaip laisvi nuo visuomenės dvasinės cenzūros, jie nemoka mylėti ir būti laisvi vienas nuo kito. Bronius Radzevičius nesistengia sielos charakterio paaiškinti, jam rūpi per ją atskleisti herojaus vidinį konfliktą.

Taip ir nepajėgs pagrindinis personažas išsivaduoti iš vienišumo. Vienišumas susvetimėjusioje visuomenėje- viena iš svarbiausių Daukinčio tragiško likimo priežasčių.

Meilė- tai tauriausias, žmogiškiausias jausmas, reikalaujantis pasiaukojimo ir kantrybės. Ne kiekvienam žmogui gyvenime skirta patirti šį jausmą, o ir nuo pačio žmogaus priklauso kada ta meilė bus. Be abejonės mylima irgi skirtingai: dieviškai arba žemiškai. vieni reikalauja visiško mylimo žmogaus atsidavimo, priklausomybės, o kiti mylėti gali nieko nereikalaujant, tyrai ir tyliai. Meilė negali pakęsti jausmo purvo, leisti, kad už ją būtų mokama: ji juk nebebus meilė! Individo gyvenime ji- tik nuostabus akimirksnis, kuris, deja, anksčiau ar vėliau praeina, palikdamas tuštumos sunkumą: „Juzuko septynerių metų meilė buvo tokia pat kaip ir toji, kuri jį aplenkė po penkiolikos, po dvidešimties metų. Ir su kiekvienu obuoliu, nuskintu nuo pažinimo medžio, jis bus gėdingai išvaromas pro šitokios meilės vartus“ („P. V.“ 1d. P. 122).

Kaip kūryboje, taip ir meilėje Juozas Daukintis ieško ne žaidimų, ne malonumų, o žmogaus- savo ir artimo žmogaus- esmės. Pasak P. Bražėno, meilė jam taip pat vienas iš didžiųjų būties atsakymų (Bražėnas P. Romano šiokiadieniai ir šventės.- V., 1983. P. 294).

Meilėje, kaip ir visame gyvenime, pagrindiniam veikėjui sunku surasti savo žmogų. Šis jausmas jam yra kelias į asmenybę, į gilesnį jos pažinimą, į esmę.

4. IŠĖJIMAS

Namų jausmas ir namų ilgesys itin svarbūs Broniaus Radzevičiaus veikale. Labai aktuali žmogaus išėjimo iš gimtųjų namų problema. Ypatingai skaudus individo nutolimas nuo senųjų papročių, kuriuos taip brangino, puoselėjo tėvų ir protėvių kartos.

Pirmoje romano daly atsisveikinama su Juozu Daukinčiu, išvykstančiu studijuoti,- antroje daly jis sutinkamas miesto aplinkoje, kur prasideda nesėkmės: į aukštąją mokyklą vaikino nepriima, pradeda dirbti gamykloje, vėliau pavyksta pradėti studijas. Naujoje erdvėje ryškiau atsiskleidžia jau suaugusio Juozo dvasinis asmenybės gyvenimas. Todėl vis didesnį plotą knygoje užima šio personažo svarstymai, samprotavimai, filosofavimai. Pagrindinis veikėjas išeina iš kaimo į didmiestį. Visa tai atrodo taip paprasta ir įprasta, bet kaimo vaikui kelionė sukėlė sielos tragediją. Išėjimas jam kainavo labai brangiai: nerimas, beribė gėla, ilgesys, neviltis. Būti išeinančiam- tokia jo egzistencinė būtinybė. Nuasmenintas miestas, žmogus- pasimetęs, netekęs įprastų atramų, sąmonė išsklidusi į dirgsnius ir refleksus. Užleidžiama vieta chaosui, tačiau asmenybė yra kažkas pastovaus, aiškaus ir „pabėgti nuo savęs, savęs išsižadėti, save nuneigti žmogus negalįs, nors ir kaip stengtųsi“ („P.V.“ 1d. P. 41). Nuotrupos, digresijos, neaiškūs impulsai, besikeičiančios nuotaikos svarbios savaime, o ne tik kaip formos dalykas. Antrosios dalies kitoniškumą lemia ne tik individo išėjimas iš kaimo į miestą, bet kinta pats sąmonės būvis- ji semiama nepažįstamo, chaotiško pasaulio, vis labiau iškyla pasąmonė. Pažįstamoje vietovėje sąmonės struktūrą palaiko daiktai, aiškias ribas turintys objektai: „Ir štai- medžiai stovi kaip nulieti, skaidrūs pušynai, beržai. Visi garsai ir apibrėžti, turintys savo paskirtį“ (P. V.“ 1d. P. 438). Žmogus remiasi į tai, kas artima, nes brangumo jausmas- egzistavimo pagrindas, laisvė, savarankiškumas. Herojus jaučiasi tvirtas ir ramus tada, kai gali patirti gimtųjų namų artumą- gimdančią ir ugdančią galybę: „Su medžiais, akmenimis, ūkio padargais, gyvulėliais trobesiais čia susigyvenama kaip su artmųjų buvimu.“ („P. V.“ 1d. P. 5). Didmiestis- tai netikėtumo ir naujumo vieta, vieta, per kurią tarsi pro kokią juodąją skylę į mirtingojo sąmonę įsiveržia transcendencinė, daiktiškai neidentifikuojama realybė. Miestiečio sąmonę kas mirksnis užgriūva anonimiškų daiktų ir anonimiškų prasmių lavina. Svetimoji erdvė nestabili, daiktiškieji ir žmogiški pavidalai joje keičiasi, atsiranda ir nyksta. Nepažįstamas pasaulis- tai individo viltis ištrūkti iš vangaus ir menko kaimelio, savirealizacijos ir įsitvirtinimo galimybė, bet svajonės išsipildymas išmeta herojų į nykų formalizmo ir absurdo krantą: „Jis apstulbo: kiek daug gyvenime beprasmiškumo, įžūlaus atkaklumo, kam nori nenori turi paklusti, dar daugiau- laikyti tai prasmingu dalyku, ginti, įkūnyti kokią valdišką, biurokratišką beprasmybę ir jai atstovauti, didžiuotis tuo, gerbti save. Už tai, visur ir visuomet tikėti, kad ta atstovaujama beprasmybė lemia tavo, kaip žmogaus, vertę.“ („P. V.“ 2d. P. 125).

Juozo Daukinčio dvasinė įtampa bei dramatizmas kyla iš siekio surasti bent kokius orientyrus, centrus, iš kurių viskas prasideda ir į kuriuos viskas grįžta, vertybės, kuriomis grindžiamoje egzistencijoje tarsi savaime sutvinksėtų prasmės pulsas, deja, visa, ką jis suranda, pasirodo niekam nebesvarbu, nebereikalinga.

„Priešaušrio vieškeliai“- egzistencinis išėjimo dokumentas, išeinančiojo sielos nuotrauka. Kelionė svetur atitinka sąmonės struktūrų keitimąsi, naujo, netikėto, anksčiau nebuvusio sąlyčio su daiktais atsiradimą, naujos sąmonės tipo susiformavimą. Mieste prarandamas visumos pojūtis, pasaulis atrodo išskydęs, chaotiškas, be vienijančio centro. Daukintis nepajėgia užmegzti harmoningų ryšių su deformuota realybe, neranda pusiausvyros savy. Tai jo tragedija. Tačiau jis kūrėjas, sugebėjęs išsakyti visuotinai reikšmingą patirtį, suteikti jai meninę formą. Atlikęs šią savo egzistencinę užduotį, autorius- herojus pasitraukia iš gyvenimo. Kūrinio žmogus- tarsi „išrautas akacijos krūmas“ (A. Škėma), niekada neprigysiantis sausoje svetimoje žemėje.negyvoje žemėje.

5.KŪRYBA- PABĖGIMAS NUO SLEGIANČIŲ MINČIŲ

Romane daug vietos užima meninės kūrybos ir kūrėjo pašaukimo apmąstymai. Juozas Daukintis ruošiasi būti rašytoju ir tampa juo. Herojui kūryba nėra užsiėmimas tarp kitko, hobis greta kasdieninių darbų. Kūryba- didžioji, svarbiausia, esminė jo gyvenimo konstanta. Kūryba- tai skausmingos pastangos atsiverti pačiam sau, priartėti prie savo esmės: „Žodis gimė kaip prasmės, jausmo, poreikio perdavimas, kaip nurodymas“ („P. V.“ 2d. P. 430). Menininkas dažnai svarsto gyvenimo klausimus, vienovės, harmonijos ieškojimus. Iš jo žodžio sklinda ypatinga magija. Tai klasikinės lietuvio jausenos poetinė filosofija. Nuo devintos klasės Daukintis bando rašyti dienoraštį. Tačiau parašytas žodis rodėsi bejėgis išreikšti dvasios būseną. Tik kartais kažkas pratrūkdavo, išsiliedavo pačiu plačiausiu srautu- lengvai Juozui liedavosi žodžiai, sakiniai, ištisos frazės, viskas įgaudavo skonio, jėgos, veržimosi tikslą.Taip veikėjas stengdavosi įveikti nepasitikėjimą, proto sumaištį, krizę.

Juozo Daukinčio pastanga gilintis į save nėra atsitiktinis dalykas, o visą gyvenimą smelkiantis procesas. Herojus stengiasi aplinką pažinti, suvokti per savo prizmę, įsismelkdamas, savimi išgyvendamas. Tas ieškojimas yra labai sunkus, nes visa, ką jis suranda, pasirodo arba ne „tai“, arba tai yra niekam nereikalinga, nesvarbu. Keldamas sau labai didelius kūrybinius uždavinius, godžiai siurbdamas į save pasaulio išmintį, sukauptą didžiųjų menininkų, filosofų kūryboje, Juozas neskuba kategoriškai rūšiuoti to, ką perskaitė, sužinojo. Jis viską turėjo suvokti per save, pasverti, analizuoti, priimti arba atmesti. Pagrindinio veikėjo atsiribojimas nuo aplinkos, nugrimzdimas savin pirmiausia yra jo pastanga išgyventi pasaulį savy, mintimi ir jausmu prasismelkti iki visko, kas yra, egzistencijos gyvuonies. Tai, anot V. Papievio, yra bundančio talento aistra pasistiebti aukščiau už kitus (Papievis V. Ir gyvenimas kaip tas vieškelis// Pergalė. 1990. Nr. 12. P. 78).

Beje, kaip sakytų psichologai, kūrybingai asmenybei tenka susidurti su išorinio pasaulio atšiaurumu. Sekdami Juozo Daukinčio dvasinės asmenybės krizę antrojoje romano dalyje, matome, koks agresyvus jam darosi pasaulis, herojus tampa „reiškiniu, su kuriuo reikia kovoti“ („P. V.“ 2d. P. 256). Jam rengiamas teismas, o jo nutolimas nuo visuotinių įpročių vertinamas kaip apolitiškumo (visiško abejingumo politikai) aktas. Realybė ir akla, ir negailestinga. Juozas Daukintis klaidžioja po niūriomis spalvomis tapomą pasaulį. Taip jame gimsta „trečioji“ tikrovė- savyje susikurta. Sugniuždytas žmogus grimzta į rytiną, bet kūryba gali jį išgelbėti. Žmogaus kelias, kurį galime įsivaizduoti kaip liniją, riečiasi į apskritimą- grįžtama į ten, iš kur išeita, kur liko šaknys. Gręžiamasi į praeitį ir ieškoma tų vertybių, į kurias kažkada buvo lengvabūdiškai numota. Išorinis pasaulis tampa vis atšiauresnis, veikėjas dvasiškai palūžta: „Kartais tik suvaitoji, sugniauži kumščius, kartais stumi stumi nuo savęs viską, ką tau bruka, kas tave supa, kas tau be galo koktu ir svetima.“ („P. V.“ 2d. P. 315).

Leave a Comment