InterpretacijaKristijonas Donelaitis ,,Metai“. Pričkaus monologas
Donelaičio poema ,,Metai“ yra švietimo epochos kūrinys, kuriame ryškėja pagrindinės to meto idėjos, t. y. prigimties lygybės, mokslo, proto. Autorius veikiamas literatūrinės tradicijos, nevengia plačių šviečiamųjų bei moralinių pamokymų. Pričkus kalba apie jaunystę parinkdamas jai tinkamiausius sinonimus ,,durnas, snarglius“.Jaunimas dūksta, gyvena chaotišką, nuodėmingą gyvenimą: ,,…jauns žmogus durnai dūkinėdams Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja Ir per daug durnuodams sau iškada pasidaro.“ – žalos pasekmės rodo veikėjo neigiamą požiūrį į jaunystę, ji tarsi neišvengiamas blogis. Donelaitis aprašomųjų gamtinių poemų stebėtojišką autorinį ,,aš“ pakeičia visišku pasakotojo susiliejimu su objektu, todėl jis leidžia kalbėti ir veikti vaizduojamiems žmonėms – būrams. Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir būrų – kviečia, suburia juos, kad paliudytų gyvenimo rūstumą. Jis moko juos, primindamas, kad nuodėmingą gyvenimą pradėjo Ieva ir Adomas. Kreipiniu ,,Ak Adom!“ išreiškia priekaištus dėl įstatymų laužymo. Jis nori pasakyti, kad tvarka buvo pažeista, bet žmogus neturi jos pažeidinėti dabar. Gyvenimo egzistencija yra pagrįsta darbu bei gyvenimu meldžiantis ir garbinant Dievą. Šalia žmonių gyvenimo jis sugretina gamtą, kuri yra labai svarbi, sukurta Dievo ir nepažeista nuodėmės – nekalta: ,,Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu dievo Vasarą su šiltomis dienelėms jaučiame grįžtant.“ Žmogaus brendimo istorija prasideda vaikyste, kurios pirma pakopa – mokslas, tai tarsi tam tikra gyvenimo kokybės riba. Pričkus lygina ponų ir būrų vaikų gyvenimą: ,,Poniški vaikai, su būriškais susisėdę, Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso“ – Epitetai (pabraukti) atskleidžia visuomenės socialinį susiskaldymą, tačiau jis tvirtai laikosi nuomonės, kad visi žmonės yra lygūs ir netgi prilygina juos paukščiams, juk jie taip pat išlekia į pasaulį suteikę tėvams daugybę rūpesčių ir dažnai net nepadėkoję:
,,Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršins Ir už procią menkai dėkavos išlėkę. Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro; Irgi be vargo būt negal nei viens šime sviete.“ Pričkus pristato būrų ir ponų vaikus, kaip lygius su lygiais, nes ir vieni ir kiti auga verkdami, yra mušami, ir vienodai mylimi: ,,Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.“ – tuo abiejų sluoksnių gyvenimas nė kiek nesiskiria. Pričkus remdamasis asmenine gyvenimo patirtimi, aktyviai įsiliedamas į minios kasdienybę, puikiai pažįsta visus gyventojus (tai matyti iš jo dialogų su gyventojais, pvz.: ,,Gryta, – tariau, – kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus?”), todėl jis gali daryti tokias prielaidas juos lygindamas. Visgi vaikai jaučiasi esantys kitokie – žiuponės turi gražias lėles, o burkos savųjų gėdijasi. Ir vaikai augdami pajaučia tą skirtumą, kurio nematė ,,purvus krapštydami“. ,,O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom, Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo; Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.“ – vaikų žaidimus pakeitė sunkus darbas, taip po truputį jie neteko vaikystės turėdami sunkiai dirbti ,,piemenio skrandą/ Jau užsimovęs, ožkas ir kiaules varinėji“. Dėl tokių permainų vis didėja socialinė nelygybė, pakeitusi prigimties lygybę. Veikėjas šiurkščiai apibūdina žaislų pakeitimą darbu. ,,Mislyk tikt! koktu dūšelei čia pasidaro.“ – šaltyšiaus nedžiugina toks būrų elgesys. Pripažindamas visuomeninės situacijos žalą žmogaus charakteriui, Pričkus žmogaus prigimtį traktuoja nuo ,,Adomo nupuolimo“ ir ,,gimtąją nuodėme“ paaiškina visas kitas pasaulio negeroves. Pričkaus monologas baigiasi optimistiškai. Per veikėją savo požiūrį į gyvenimą išreiškia autorius K. Donelaitis, kūrinį baigdamas paralele su gamta. Gytis Leitonas XIb klasė