KODĖL MES SKUBAME UŽAUGTI
Laikas bėga labai greitai… Čiarytas, čia jau ir vakras. Čia pirmadienis, čia ir savaitės pabaiga – sekmadienis. Taip greit prabėga ir savaitė, mėnuo, metai. Praėjusius metus skaičiuojame švęsdami savo gitądienius.
Tai vis dėlto kodėl mes skubame užagti?
Atrodo, dar neseniai ėjome į darželį, užmigdavome klausydamiesi mamų sekamų pasakų-__ Runosiukas__ , __ Raudonkepuraitė__ ir daugelį kitų. Darželyje mūsų laukdavo draugai, pramogos, žaidimai. Tačiau , kaip ir viskas gyvenime, anščiau ar vėliau baigiasi…
Štai ir mokykla. Pirma klasė. Nauji draugai, nauji mokytojai. Nedrąsiai mūsų rankučių pravertos mokyklos durys. Ouž jų – gyditojais, kiti – mokytojais, treti – dar kuo kitu.
Greit prabėgo penkeri metai. Štai tu jau ir penktokas ! O atrodo, jog dar vakar ėjai į darželį ar į pirmą klasę . Sunkiausia turbūt šiame periode, kai keičiasi draugai ,b mokytojai. Ne visiems lengva prisitaikyti prie naujos aplinkos. Bet laikui bėgant senus draugus pakeičia kiti, o prie mokytojų irgi pripranti. Tačiau penkta klasė – tai laikotarpis, kai turi pradėti rimčiau žvelgti į mokslus , nes nespėsi užsimerkti, kaip jau būsi abiturijentas.
Paauglystė – tai laikas, kuris , kaip sakoma, išveda jaunuolį iš proto. Ne tiek mokslai rūpi kiek ta pirmoji meilė, pirmasis būčinys, prisipažinimas meilėje. Prasideda ir bėgimai iš pamokų , nenoras mokytis. Tačiau augant visą tai labai ir praeina. Juk ir mes patys pradedame suvokti, kad guvenime reikia siekti mokslų, o tik paskui šeimą. Nors daugelis mano bendraamžių turbūt pasakytų , jog norėtų būti užaugę, kad nereikėtų kankinis mokykliniame suole. Tačiau kam taip skubėti? Juk viskas ateina laiku. Tikrai suspėsime ir pakvailioti , ir ryžtis rimtiems sprendimams. Juk visas gyvenimas mums prieš akis. Dabar, kai paklbu su tėvais, jie norėtų vėl sugryžti į mokyklą, kur jų nekankino jokie rūpesčiai , vargai . O mes norėtume apsikeisti su jais. Vargu ar pabuvę suaugusių kailyje bent vieną dienelę norėtume dar pabandyti . Tikrai ne…
Baigę mokslus vidurinėje, kai kurie jau pradeda kurti šeimas, kiti dar siekia aukštesniųjų mokslų. Kam apsikrauti tokioje jaunystėje vaikais? Juk reikia būti apsirūpinusiems, kad galėtum juos išlaikyti.
Ir dabar , pažiūrėjusi į savo tėvus, suprantu, kaip sunku išlaikyti šeimą, kaip sunku auklėti vaikus. Kartais nepatinka, kai tėvai pabara, bet suprantu ir tai, jog jie tai daro, kad man būtu geriau. Juk su paaugliais tikrai nėra taip lenva ir paprasta susišnekėtiar susitarti. Bet žinau, jog aš savo vaikus irgi taip auklėsiu, o jie galvos, jog aš nieko nesuprantu. Viskas gyvenime eina rate, jei tu nesuprasdavai savo tėvų , tai tavo vaikai nesupras tavęs. Keista, kaip viskas gyvenime apsisuka…
Tikrai neskubėkime gyventi. Neskubėkime užagti. Viskas ateis savu laiku. Neieškokime pirmosios meilės , kai bus laikas ji pati mus suras. Suspėsime pasilinksminti, ištekėti. Nelįskime gyvenimui už akių. Eikime pasroviui ir bukime laimingi. Nepastebėsime , kaip tapsime tėvais, senelias, proseneliais… Bet visa tai turi ateiti savaime. Neskubėkime gyventi ar užaugti…