knygnešiai

1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Keletas iš daugelio knygnešių

Jurgis Bielinis

Juozas Angrabaitis

Juozas Sakalauskas

Kazys Ūdra

Iš kairės:
A. Abromaitis,
A. Povylius,
J. Čepulis,
V. Žirgulienė

Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes nuolat suu nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose dešimtmečiuose,– 1864 – 1904 metus. Tą laikotarpį mes paprastai apibūdiname trim žodžiais – spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiai apardė tuos krantus.

Kai žiiūri į kelių šimtmečių Lietuvos istoriją, labai aiškiai matyti, kiek nedaug buvo lietuvių kalbą ginančių, saugančių ir puoselėjančių oficialiųjų jėgų ir kiek daug tokių, kurios ją žingsnis po žingsnio stūmė iš gyvenimo. Valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių kalbą Ru

usijos imperijos vyriausybė, kuri asimiliacijos ir nutautinimo tikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas ir spaudą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis, kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius.

Tuo pačiu metu lietuvių tautos pagrindinė socialinė dalis – žemdirbiai buvo paleisti iš baudžiavos. Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaip niekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda. Tai turėjo beveik visos Europos tautos, ypač tos, kurios išlaikė savo valstybingumą arba bent jo tradicijas.

Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas buvo tęsinys III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, įvykusio 1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būti viešpataujančiųjų pavaldiniais. Rusijos imperija tuomet tapo Europos žandaru.

Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mookyklas ir lietuvišką spaudą, bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima ką nori duoti, ką nori atimti. Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savo atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių šilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai negalėjo sunaikinti.

Tie 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavos išsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gi

imtojo žodžio. Ji suartino visą tautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautinei savimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kad Lietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausi lietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos bei Lenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijas išsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūs valstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvo reikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiama neuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras, jo policija, žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinis aparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios.

Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti mūsų miestuose didvyriuose, buvusiuose Mažojoje Lietuvoje: Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje, Martyno Jankaus sodyboje Bitėnuose.

Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai. Buvo mėginama gauti leidimus atskiriems leidiniams atspausdinti Imperijos teritorijoje, buvo siunčiami valsčių ar kitokie kolektyviniai prašymai caro valdžiai ar kitoms instancijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Tačiau ryžtingiausia kova – tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai. Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos simboliu. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos, pasienio kariuomenės pu

uolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėlės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”, “Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”, “Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt.