R. Granausko kūrinyje sprendžiama šviesos ir tamsos, t. y. Blogio ir gėrio, problema. Kūrinyje vaizduojami du priešiški vienas kitam veikėjai: klierikas ir klebonas. Aš norėčiau pavaizduoti klieriką.
Klierikas pasaulį mato savaip ir tai jam netrukdo tikėti dievu ir mylėti jį. Klierikas nori pasipriešinti senajam pasauliui, kuriame iki šiol gyvena klebonas. Šituo klausimu jis drąsus ir užsispyręs, nes nebijo rėžti tą ką galvoja klebonui tiesiai į akis.
Klierikas sako, kad rožė jam yra visko pasaulyje gero bei gražaus įsikūnijimas, tuo metu klebonas sako, kad rožė yra viso pasaulio blogio įsikūnijimas ir ji niekados nežydės. Klebonas tvirtai tiki, kad jo bažnyčios akmenys yra amžini, bet klieriko nuomonė yra visai ne tokia. Klierikas sako, kad rožė auga jau nuo labai senų laikų, o pastatus nuolat naikina karai bei gamtos stichijos.
Klierikas yra teigiamas veikėjas ir jis man labiau patiko negu klebonas, kuris smerkia rožę, kuri yra meilės ir šviesos įsikūnijimas klebono tamsoje.
Šiame kūrinyje sprendžiama karo tarp jaunosios ir senosios kartos problema. Ši problema labai opi ir šiuolaikiniame pasaulyje. Aš manau, kad senukai pagaliau turi suprasti, kad mes visada gyvensime pagal savo, o ne jų, nuostatas.