Kelias

Kelias

Vingiuotu keliu, kuriuo retai pravažiuodavo mašinos, myniau savo dviratį. Senas ir daug ko matęs, bet važiavo jis vis taip pat puikiai. Niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis jį parduoti ar iškeisti, tačiau ji atėjo dar nesibaigus tai mano eilinei kelionei iš sodo. Rudens vakarai trumpi, neleidžiantys ilgai grožėtis saulėlydžiu, taip primindami, kad vasara jau pasibaigus. Tai man priminė tamsėjantis dangus ir už nugaros likusi saulė, besistengianti pasislėpti tarp medžių viršūnių.

Mėgdavau šiltesniomis rudenio dienomis nulėkti iki sodo esančio maždaug už dvidešimt penkių kiilometrų nuo miesto. O būtent tokia diena tąkart ir pasitaikė. Mane visuomet traukė gamta, o prie sodo esantis didelis ežeras tiesiog kvieste kvietė mane įmerkti meškerę ar tiesiog paspoksoti į tą jo mėlyną paviršių ir akimirkai pamiršti miesto šurmulį. O tas šurmulys tikrai ūždavo galvoje po darbingos savaitės universitete.

Kelias lėkė taip greit kaip tik gali lėkti važiuojant manuoju „senuku“, kuris neturėjo nei pavarų, nei padorių stabdžių, o ką jau ten kalbėti apie amortizatorius ir kitokius privalumus. Tiesa, kai kas jį vis tiik puošė. Tai buvo priekinė ir galinė lempos, kurios švietė kaip tikro motociklo. Jomis labai didžiavausi ir saugojau, nors ir ne itin dažnai tekdavo jomis naudotis. O taip atsitikdavo todėl, kad visada namo parvažiuodavau iki saulėlydžio. Aš taip stengiausi grįžti ik

ki sutemų ne tik dėl geresnio kelio matomumo, bet ir todėl, kad aš nė už ką nenorėjau pasilikti tarp tų gūdžių, šimtamečių girių ir pelkėtų vietovių, kurios supo mano sodą, sutemus.

Tą vakarą būčiau spėjęs pasiekti miestą laiku, bet nuvažiavęs apie devynetą kilometrų sutikau automobilį atskuodžiantį iš priekio kelis kartus greičiau nei aš ir nenorėjusį manęs matyti, o gal ir iš tikrųjų nemačiusį. Kad ir kaip ten buvo, bet man teko gerokai suktelti iš kelio, nes jis važiavo laviruodamas tik tarp jam pačiam matomų kliūčių. Tokia netikėta proga pajutau pakelės griovio gilumą. Negana to, pamačiau, kad po tokio nusileidimo į griovį vienas mano dviračio pedalų guli kiek per toli nuo dviračio, kad jį dar būtų galima laikyti jo neatsiejama dalimi.

Danguje degė paskutinės saaulės žaros, tačiau ant žemės šviesa jau apleidinėjo savo užimtas pozicijas, jose pradėjo kurtis šešėliai ir tamsa. Medžiai aplink mane atrodė didesni ir grėsmingesni, o paukščių balsai girdėjosi vis tyliau. Gamtą apimė tas stebuklimgas metas tarp dienos ir nakties, tas labai ankstyvas rytmetis arba vėlyvas vakaras, mistiškas laikotarpis.

Tuomet nenorėjau tose apylinkėse praleisti nė akimirkos ilgiau nei to reikalavo aplinkybės, todėl skubėdamas, nemokšiškai bandžiau pritvirtinti atsiskyrusį pedalą nuo dviračio. Keliu pralėkusi mašina man pakišo mintį paprašyti pagalbos iš pravažiuojančiųjų, tačiau ši id
dėja taip pat greit mirė kaip ir užgimė, nes kelias nebuvo itin mėgstamas vairuotojų, galbūt dėl savo aštrių posūkių ar dėl to, kad jame neįrengtas apšvietimas. O gal todėl, kad naktį kelią supantys medžiai atrodo lyg prie jo priartėtų, savo šakomis ruoštųsi jį pasiglemžti ir nebeatiduoti?.. Tačiau šios mintys man atrodė kiek nepagrįstos ir stengiausi jas nuvyti šalin.

Laikas tiksėjo nenumaldomai ir man šiaip ne taip pavyko su miško augalijos pagalba pritvirtinti tą nelemtą pedalą, kurį ėmiau minti atsargiai ir dėl to važiavau gana lėtokai. Sutemo. Kur tik akys žvelgė – visur tamsa ir aš įsijungiau savo dviračio lempas. Jos nenukentėjo per mano nusileidimą į griovį ir bent tuo galėjau džiaugtis.

Šviesa, kurią skleidžiau tirpo mane supančių girių tamsoje ir aš tikėjausi kuo greičiau pasiekti autostradą, į kurią įvažiavęs tolumoje išvysčiau savo miestą. Deja, bet nieko panašaus artimiausiu metu tikėtis negalėjau, nes ką tik pravažiuotas ženklas skelbė, kad iki miesto liko šešiolika kilometrų, o tai reiškė, kad autostrada, kuria nuolatos ūžia automobiliai, laukė manęs už trylikos kilometrų.

Važiuojant dviračiu girdi ne ką geriau nei pensininkas, karo veteranas. Visa tai dėl nuolatos švilpiančio vėjo pro ausis, sudarančio triukšmingą foną. Bet taip atsitinka tik iš tikrųjų važiuojant dviračiu, o tuomet aš vos riedėjau dėl nelaimingojo pedalo ir girdėti ga
alėjau kiekvieną šlamesį. Tačiau aš negirdėjau nieko. Buvo taip tylu, kad girdėjau kiekvieną savo dviračio girgžtelėjimą, tačiau nieko iš tamsos apgaubtų girių bei pelkių, besiribojančių su keliu priešingoje jo pusėje. Iš pradžių tai erzino, kiek vėliau pradėjo kelti nerimą, kol galiausiai sąmonėje sudygo baimė daigai. Tuomet pirmą kartą supratau, kad tyla gali išvaryti iš proto.

Pradėjau niūniuoti kažkokią melodiją. Ji mane kiek nuramino, tačiau neilgam. Laikas slinko velniškai lėtai, kartais atrodydavo, kad stoviu vietoje, jog amžinai suku ratą toje pačioje vietoje, niekad nepasibaigsiančioje naktyje be mėnulio, be žvaigždių. Staiga pajutau, kad mane kažkas seka, nuosekliai tykina ir stebi kiekvieną mano judesį. Atsisukti niekaip nesiryžau. Žinojau, kad tokiu greičiu besivelkantį dviratį gali pavyti net ir penkerių metų vaikas, todėl pasprukti nuo Seklio vilčių turėjau nedaug.

Iš priekio pasirodė dvi švieselės, kurios tai dingdamos, tai vėl atsiradamos greitai artėjo. Pralėkė mašina. Atsigręžiau atgal, akimis palydėjau pralėkusį automobilį ir pamačiau, kad jokio Seklio, jei toks iš viso buvo, neliko nė ženklo. Nenorėdamas, kad jis sugrįžtų, tuomet buvau tvirtai įsitikinęs, kad kažkas ten vis tik buvo, pradėjau važiuoti toliau.

Tolumoje išvydau šviesas, širdis išsyk suspurdo krūtinėje pamačius tas oranžines švieseles, tokias menkas, bet kartu tokias artimas namams. Mašinų kažkodėl gausmo negirdėjau, bet tai manęs netrikdė, myniau savo dv
viratį ir slinko jis didžiausiu greičiau, kokį tik galėjo išvystyti būdamas tokios būklės.

Gaisras. Priekyje manęs plito ugnis. Nebuvo jokios autostrados, tik viską ryjantys ugnies liežuviai ir pragariškas karštis. Nežinojau ką daryt, tiesiog sustingau vietoje. Plentas degė ne ką prasčiau nei medžiai, atrodė, kad tuoj ir oras užsiliepsnos. Tokios ugnies man neteko matyti nei iki tol, nei po to. Kaip vakar prisimenu tą baisią, nesuvaldomą jėgą, pačią pragaro ugnį.

Neatrodė, kad kas ją būtų atvažiavęs gesinti, o ji vis plito ir plito, taip greitai, kad man teko susimąstyti apie savo gyvybės gelbėjimą, nors dar prieš kelias minutes gaisras atrodė kaip nevykusi nuotrauka iš atvirutės. Viską naikinanti ugnies siena man leido suprasti viena – nuo jos nepabėgsiu. Užtat galiu pabandyti pasislėpti.

Leistis šlaitu, žemyn į pelkę, rudenio naktį, atrodytų visiška beprotybė, bet tik ne tokiomis aplinkybėmis. Dviratį tvirtai laikydamas už rėmo tempiau su savimi. Šakos ir šakelės braižė rankas, kažkas nudiegė koją, kol pagaliau šleptelėjau į liūno dumblą. Kojos susmigusios iki kelių patikino mane, kad tikrai jį pasiekiau.

Karštis nuo gaisro tvoskė net ir ten, o pati ugnis kol kas pakankamai sėkmingai yrėsi pelkės pakraščiais link manęs. Tad negaišdamas panardinau dviratį į dumblą, o pats, jausdamas pasišlykštėjimą tuo, ką darau, bridau gilyn į pelkę.

Tamsoje ji atrodė klaikiai. Viskas juoda: vanduo, dumblas, augalai, kurie atrodo kaip iš kito pasaulio. Pamaniau, kad jei mane kažkas kelyje sekė, tai tegu tą patį pabando padaryti čia, kaip tik po šios minties ir smigtelėjau taip, kad tik mano akys liko kyšoti virš vandens ir dumblo. Svarbiausia – nepanikuoti. Bet pabandyk tai pasakyti žmogui, kuris plaukdamas ežeru staiga pirmą kartą gyvenime pajunta, kad po kojomis nebesiekia žemės arba tam, kuriam ant lūpos nutūpia bitė. Tokiais atvejais žodžiai „nepanikuoti“ tėra raidžių kratiniai, o žmogaus galvoje įsivyrauja chaosas, vadinamas panika. Taigi tik gerokai gurkštelėjęs šalto pelkių vandens su priemaišomis ir pravalęs juo savo nosies latakus, šiaip ne taip iš jos išsiropsčiau.

Buvau taip susijaudinęs savo likimu šioje pelkėje, kad net užmiršau gaisrą, kuris. dingo. Jo nebuvo nė pėdsakų, bent kiek galėjau įžvelgti brisdamas iš liūno atgalios ir traukdamas dviratį iš purvo. Ko gero atrodžiau panašiai kaip tos pelkių pabaisos iš pirmųjų holivudinių siaubo filmų. Pats sau atrodžiau juodas kaip šachtininkas, ką tik ištrauktas iš giliausios anglių šachtos. Juodą ir apanglėjusį tikėjausi rasti ir mišką, bet nieko panašaus neišvydau. Jis šlamėjo, medžiai lėtai lingavo, kažkur suūkė pelėda. Akys matė, o protas negalėjo tuo tikėti – nei ugnies, nei iš viso jokių ženklų, menančių apie jos apsilankymą. Tik giria, kuri tapo vėl gyva, o gal ir visuomet tokia buvo.

Grįždamas namo numečiau savo ištikimą palydovą, dviratį, prie šiukšliadėžės. Abejojau, ar kada nors dar su juo galėčiau kur nors važiuoti, net ir sutaisytu. Parsiradęs namo palindau po dušu ir su kiekvieną sekundę pranykstančiu purvu nuo mano kūno vis sunkiau darėsi patikėti tuo, kas įvyko. Galvos skausmas, pradėjęs mane kamuoti nuo to laiko, kai atsiradau mieste, slobo kaip ir atmintis apie tai ką patyriau toje vėlyvoje kelionėje iš sodo.

Dar ilgai tekdavo prabusti šlapiam nuo šalto prakaito naktį, kai danguje nešviečia mėnulis ir nespindi žvaigždės. Ir kiekvieną tokį nubudimą savęs paklausiu: kas tai buvo? O atsakymas sukasi galvoje čia panirdamas, čia vėl išnirdamas iš šalto ir juodo pelkių vandens.

Leave a Comment