2.1. FONETIKA
Mokslas, kuris nagrinėja kalbos garsus, vadinasi fonetika.
Lietuvių kalbos garsai yra balsiai (a, ą, o, ū…), priebalsiai (b, c, g, p…) ir pusbalsiai (l, m, n, r, j, v).
Balsiai gali būti trumpieji (a, e, i, o, u) arba ilgieji (a, ą, e, ę, y, į, o, ū, ų).
Priebalsiai gali būti skardieji (b, d, g, z, ž, h, dz, dž) arba duslieji (p, t, k, s, š, ch, c, č, f).
Skiemuo – trumpiausias garsinės kalbos vienetas, susidedantis iš vieno arba kelių garsų. Jo pagrindą sudaro balsis arba dvigarsis.
Dvigarsiai – du to paties skiemens garsai, kurie tariami sudaro glaudų junginį. Dvigarsiai skirstomi į dvibalsius (ai, au, ei, ui, ie, uo) ir mišriuosius dvigarsius (al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur).
2.2. MORFOLOGIJA
Morfologija – gramatikos skyrius, kuris nagrinėja kalbos dalis ir jų kaitybą, žodžio sandarą bei žodžių darybą.
Lietuvių kalboje yra 11 kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas, ištiktukas.
Daiktavardis
Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?
Daiktavardžiai skirstomi į bendrinius (namas, lapė, juokas) ir tikrinius (Lietuva, Kaunas, Vytautas); kaitomi linksniais (namas, namo, namui…), skaičiais (namas – namai) ir yra vyriškosios (stalas, kelias) arba moteriškosios (liepa, saulė) giminės.
Daiktavardžių linksniuotės
Linksniuotė I II III IV V
Vienaskaitos vardininko galūnės –(i)as
–is
–ys –(i)a
–i
–ė –is –(i)us –uo
–ė
Vienaskaitos kilmininko galūnės –(i)o –(i)os
–ės –ies –(i)aus –(en)s
–(er)s
Pavyzdžiai miškas kelias brolis gaidys ranka vyšnia marti upė širdis žvėris pirtis dantis sūnus lietus vaisius derlius akmuo vanduo duktė sesuo
Būdvardis
Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri?
Būdvardžiai skirstomi į paprastuosius (naujas, –a, platus, –i) ir įvardžiuotinius (naujasis, –oji, platusis, –oji); kaitomi giminėmis (platus – plati – platu), skaičiais (naujas – nauji, nauja – naujos), linksniais (naujas, naujo, naujam…) ir laipsniais (naujas, –a, naujesnis, –ė, naujausias, –a).
Būdvardžių linksniuotės
Linksniuotė I II III
Vienaskaitos vardininko galūnės –(i)as
–(i)a –us
–i –is
–ė
Daugiskaitos vardininko galūnės –i
–(i)os –ūs
–ios –iai
–i
–ės
Pavyzdžiai baltas, –a žalias, –a mažiausias, –a gražus, –i šviesus, –i tylus, –i medinis, –ė didelis, –ė mažesnis, –ė
Skaitvardis
Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta?
Skaitvardžių reikšminiai skyriai ir poskyriai
1. Kiekiniai:
a) pagrindiniai (septyni, dvidešimt, milijonas);
b) dauginiai (dveji, trejos, penkeri);
c) kuopiniai (dvejetas, šešetas, devynetas);
d) trupmeniniai (trys penktosios, septynios dešimtosios).
2. Kelintiniai (antras, penkta, dvyliktasis).
Pagal sandarą skaitvardžiai skirstomi į:
1) vientisinius (du, antras, dvylika, dvidešimt);
2) sudėtinius (dvidešimt trys, šimtas keturiasdešimt keturi).
Vieni skaitvardžiai kaitomi būdvardiškai (pirmas, pirma; pirmas – pirmi; pirmas, pirmo, pirmam…), kiti – daiktavardiškai (šimtas – šimtai; šimtas, šimto, šimtui…); yra ir nekaitomų skaitvardžių (dešimt, dvidešimt…).
Įvardis
Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.
Pagal reikšmę įvardžiai skirstomi taip:
1) asmeniniai (aš, tu, jie);
2) sangrąžinis (savęs);
3) savybiniai (tavas, saviškis);
4) parodomieji (šis, anas, toks);
5) pažymimieji (kitas, kiekvienas, niekas);
6) klausiamieji ir santykiniai (kas, kuris, keli);
7) nežymimieji (kažkas, kai kas, bet kas).
Vieni įvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais (tas – ta; tas – tie; tas, to, tam…), antri – skaičiais ir linksniais (aš – mes; aš, manęs, man…), treti – tik linksniais (viskas, visko, viskam…).
Veiksmažodis
Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ar būseną ir atsako į klausimus ką veikia? arba kas vyksta, darosi, atsitinka?
Pagrindinės veiksmažodžių formos yra bendratis, esamojo laiko trečiasis asmuo ir būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo (vyti – veja – vijo).
Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis (bėgu, bėgi, bėga…), skaičiais (bėgu – bėgame), laikais (bėgu, bėgau, bėgdavau, bėgsiu), nuosakomis (bėga, bėgtų, bėk).
Veiksmažodžių asmenuotės
Asmenuotė I II III
Esamojo laiko trečiojo asmens galūnė
–(i)a
–i
–o
Pavyzdžiai veža laukia tyli žiūri mąsto graso
Neasmenuojamosios veiksmažodžių formos yra šios:
1) bendratis (eiti, rašyti);
2) dalyvis (einąs, einanti, ėjęs, ėjusi);
3) pusdalyvis (eidamas, eidama);
4) padalyvis (einant, ėjus);
5) būdinys (eite, eitinai).
Bendratis – nekaitoma veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą ir atsako į klausimą ką daryti? Ji nerodo nei asmens, nei laiko, nei skaičiaus (šaukti, vežti, grįžti).
Dalyvis yra linksniuojama veiksmažodžio forma, žyminti iš veiksmo kylančią daikto ypatybę, veiksmo aplinkybę, patį veiksmą. Dalyviai kaitomi linksniais (žvilgąs, žvilgančio, žvilgančiam…), giminėmis (žvilgąs – žvilganti), skaičiais (žvilgąs – žvilgą, žvilganti – žvilgančios), laikais (skaitąs, skaitęs, skaitydavęs, skaitysiąs); turi veikiamąją ir neveikiamąją rūšis (rašąs – rašomas, skaitęs – skaitytas, būsiąs – būsimas).
Pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, žyminti antraeilį veiksmą, atliekamą to paties veikėjo. Pusdalyviai kaitomi giminėmis (laukdamas – laukdama), skaičiais (laukdamas – laukdami).
Padalyvis yra veiksmažodžio forma, žyminti antraeilį veiksmą, atliekamą kito veikėjo. Padalyviai kaitomi laikais (einant, ėjus, eidavus, eisiant).
Būdinys yra veiksmažodžio forma, paryškinanti veiksmažodžio reikšmę ir atsakanti į klausimą kaip? (bėgte, bėgtinai).
Prieveiksmis
Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį arba būdvardį.
Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į:
1) būdo (gražiai, staiga, kitaip);
2) kiekybės (maždaug, trissyk, dviese);
3) vietos (kur ne kur, čia, šalin, arti);
4) laiko (vakar, tąsyk, niekada, seniai);
5) priežasties (tyčia, kažkodėl, dėl to).
Prieveiksmiai, padaryti iš kokybinių būdvardžių ir turintys galūnę
–(i)ai, gali būti laipsniuojami (gerai – geriau – geriausiai, gražiai – gražiau – gražiausiai).
Prielinksnis
Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais (nuo, ant, po, su, ties).
Jungtukas
Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, kad, kai, nes).
Dalelytė
Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų prasminių atspalvių (dar, gi, ne, juk, nebent, vis).
Jaustukas
Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (a, ach, che, ačiū, deja, valio).
Ištiktukas
Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsus ar vaizdus (brakšt, mirkt, trukt, miau).
2.3. LEKSIKA
Kurios nors kalbos žodžių visuma vadinasi leksika (o žodžių mokslas – leksikologija).
Homonimai – tai vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės žodžiai (plaukų kasa ir pinigų kasa).
Sinonimai – artimos arba tos pačios reikšmės žodžiai. Jie reiškia tą patį (panašų) daiktą (arklys – žirgas – kuinas), daikto požymį (drąsus – narsus), veiksmą (bėgti – lėkti – dumti).
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai (šviesa – tamsa, geras – blogas).
Tarmybės – tik tam tikroje tarmėje vartojamas žodžiai (grobas žemaičiams „žarna“, o aukštaičiams „šonkaulis“).
Archaizmai – pasenę, dabartinėje kalboje beveik nevartojami žodžiai (ašva „kumelė“, liaupsė „garbė“).
Neologizmai (naujadarai) – nauji kalbos žodžiai, atsiradę morfologinės žodžių darybos būdu (mėnuleigis, tankis).
Skoliniai – iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai. Jie skirstomi į:
1) tikruosius skolinius (agurkas, muilas, gatvė);
2) svetimybes (bantas, sietka, kurtkė);
3) tarptautinius žodžius (estetika, sopranas, reportažas).
Frazeologizmai – pastovūs žodžių junginiai, savo reikšme artimi vienam žodžiui (dėti į akį „miegoti“, pagyrų puodas „pagyrūnas, žmogus, mėgstantis girtis“).
2.4. SINTAKSĖ
Sintaksė – gramatikos dalis, kuri nagrinėja žodžių junginius ir sakinius.
Žodžių junginys
Du savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu gramatiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį.
Žodžių junginyje vienas žodis yra svarbesnis, pagrindinis. Iš jo kyla klausimas, į kurį atsako kitas žodis. Šis žodis priklauso pagrindiniam žodžiui ir vadinasi priklausomasis (junginyje geroji senelė pagrindinis žodis yra senelė, o priklausomasis – geroji).
Derinimas – toks žodžių ryšys junginyje, kai priklausomojo žodžio forma priderinama prie pagrindinio žodžio formos (laukiama viešnia).
Valdymas – toks žodžių ryšys junginyje, kai pagrindinis žodis reikalauja tam tikros priklausomojo žodžio formos (siunčiu (kam? ką?) draugui laišką).
Šliejimas – toks žodžių ryšys junginyje, kai pagrindiniam žodžiui nereikia kokių nors priklausomojo žodžio kaitomų formų (ateis rytoj).
Sakinys
Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.
Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis (Lyja).
Pagal sakymo tikslą sakiniai skirstomi į:
1) tiesioginius (Už lango tyliai teka Nemunas);
2) skatinamuosius (Leistumėte mus namo);
3) klausiamuosius (Ko taip nusiminęs?).
Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakyti pakeltu tonu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais (Ak, tylėk, neužsimink apie tai!).
Žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus, yra sakinio dalys
Veiksnys ir tarinys sudaro gramatinį centrą.
Sakiniai, sudaryti tik iš pagrindinių sakinio dalių, yra neišplėstiniai, o turintys nors vieną antrininkę sakinio dalį – išplėstiniai sakiniai (Saulė leidosi. ir Saulė leidosi į padūmavusius vakarus).
Sakiniai, kurie turi pasakytą arba numanomą veiksnį, yra asmeniniai sakiniai (Lazda turi du galus. Gulime miške po eglėmis ir laukiame).
Sakiniai, kurių tarinys žymi veiksmą arba būseną, nesusiejamą su vardininku išreikštu veikėju, yra beasmeniai sakiniai (Viduj iššluota. Šviesu).
Vientisinis sakinys
Sakinys, turintis tik vieną gramatinį centrą, yra vientisinis sakinys (Priešus skyrė sekli upė).
Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimą kas? (Baisus sprogimas sudrebino žemę).
Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tariniai yra keturių rūšių: grynieji (Kentėjimas brandina žmogų); suvestiniai (Lietus ėmė pilti čiurkšle); sudurtiniai (Abiejų vyrų kalba buvo trumpa); mišrieji (Mikui reikėtų būti atsargesniam).
Pažyminys yra antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto požymį ir atsako į klausimą koks? kokia? kieno? Pažyminiai yra skirstomi į derinamuosius (Blogi darbai akis bado) ir nederinamuosius (Artėjo pavasario darbai).
Papildinys yra antrininkė sakinio dalis, kuri atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? (Brolis sakė teisybę).
Aplinkybės yra antrininkės sakinio dalys, kurios atsako į klausimus kur? kada? kaip? kiek? kodėl? kuriuo tikslu? Pagal reikšmę aplinkybės skirstomos į: vietos (Toliau nuo kranto sujudėjo vanduo); laiko (Temstant lietus pradėjo dar smarkiau pilti); būdo (Vargais negalais išėjome į pamiškę); kiekybės (Kas daug šneka, mažai daro); priežasties (Taip visados atsitinka dėl išsiblaškymo); tikslo (Eime į kiemą apsidairyti); sąlygos (Ieškodamas vis tiek rasi); nuolaidos (Ir duris uždarius, laikas bėga).
Aplinkybės, kurios tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes, vadinamos tikslinamosiomis aplinkybėmis (Kadaise, seniai seniai, čia jūros dugno būta).
Sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą ir susijusios su kuria nors viena sakinio dalimi, yra vienarūšės sakinio dalys (Senas laikrodis skaičiavo sekundes, minutes, valandas).
Sakinio dalių nagrinėjimo sutartiniai ženklai:
———– veiksnys
==== tarinys ~~~~ pažyminys
–––– papildinys – – – – aplinkybė
Žodžiai ir posakiai, klausimais nesusiję su sakiniu
Žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį ar daiktą, vadinamas kreipiniu (Auki, dainuoki prie kelio, lietuviškas gluosni!).
Įterpiniais pasakomas autoriaus požiūris į reiškiamą mintį, pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų (Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia).
Vientisinio sakinio skyryba
1. Brūkšnys tarp veiksnio ir sudurtinio tarinio vardinės dalies rašomas tada, kai jungtis būna praleista, o vardinė dalis reiškiama daiktavardžio arba skaitvardžio vardininku (Vilnius – Lietuvos sostinė. Dukart du – keturi).
2. Brūkšnį tarp veiksnio ir suvestinio tarinio bendraties rašome tada, kai praleistas pirmasis suvestinio tarinio dėmuo (Mūsų pareiga – mokytis).
3. Brūkšnį rašome gretimųjų pasakymų antroje dalyje vietoje praleisto, bet iš pirmos dalies numanomo žodžio (Iš vienos stalo pusės sėdi motina, iš kitos – tėvas).
4. Kableliais išskiriame du ar kelis derinamuosius neišplėstus pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio (Buvo rytas, giedras, ramus).
5. Vienas ar daugiau nederinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio ir išsiskiriančių savo intonacija, išskiriami kableliais (Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego).
6. Išplėstiniai dalyviniai ir būdvardiniai pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais. Prieš pažymimąjį žodį tokie pažyminiai neskiriami (Žuvis, užaugusias upėje, pašauks jūra. Upėje užaugusias žuvis pašauks jūra).
7. Vientisinis ar išplėstinis priedėlis (pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu), einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais arba brūkšniais (Vilija, mūsų upių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų. Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia).
8. Priedėlis, einantis prieš pažymimąjį žodį, kableliais neskiriamas (Rašytoja Žemaitė yra visiems žinoma).
9. Tikslinamosios aplinkybės išskiriamos kableliais. Jei jos turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač, tai išskiriamos drauge su tais žodžiais (Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka. Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas).
10. Bejungtukės vienarūšės sakinio dalys skiriamos kableliais (Praūžė, pradundėjo karo vėtra). Dvi vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, kableliais neskiriamos (Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes). Kai prieš vienarūšes sakinio dalis kartojasi jungtukai ir, ar, arba, nei, kablelis dedamas prieš antrąjį ir tolimesnius jungtukus (Susiliejo ir tikrovė, ir sapnai). Prieš priešinamuosius jungtukus o, bet, tačiau, tik, jungiančius vienarūšes sakinio dalis, kablelis dedamas visada (Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai).
11. Po apibendrinamojo žodžio prieš vienarūšes išskaičiuojamąsias sakinio dalis rašomas dvitaškis (Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio, Beržo). Kai apibendrinamasis žodis eina po vienarūšių sakinio dalių, tai prieš jį rašomas brūkšnys (Ir laukuose, ir miškuose – visur buvo daug sniego).
12. Kreipiniai sakinyje skiriami kableliais (Tekėk, saulele, tekėk). Išplėsti kreipiniai išskiriami drauge su pažyminiais (Lauk, brangioji sesute, manęs).
13. Įterpiniai paprastai išskiriami kableliais (Kitą kartą, savaime aišku, jis nepadarys tokios klaidos), skliausteliais (Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kuris ir dabar paupyje tebegyvena), brūkšniais (Rudeniop – prabėgs greit laikas – susitiksim vėlei). Tarp sudėtinio sakinio dėmenų įsiterpę įterpiniai išskiriami kableliais ir brūkšniais (Būna tokių valandėlių,– Krizas jas gerai žino,– kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva).
14. Įterptiniais žodžiais nelaikome dalelyčių: antai, atseit, berods, būtent, destis, galbūt, mat, rasi, rasit, taigi, taip, turbūt (Galbūt jis žinojo ar numanė, kur aš esu). Įterptiniais žodžiais nelaikome prieveiksmių anaiptol, apskritai, greičiausiai, paprastai, tikrai, tikriausiai, veikiausiai; prielinksninių konstrukcijų iš principo, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso (Žmogus iš tikrųjų atrodė geras).
15. Lyginamieji posakiai skiriami kableliais, kai jie eina pridurtinėmis sakinio dalimis (Ir mylėjo jį Vytukas, tartum savo draugą).
16. Sakinio dalimis einantys lyginamieji posakiai kableliais neskiriami (Pasisveikino lyg brolis su seseria).
Sudėtinis sakinys
Sakinys, turintis du ar kelis gramatinius centrus, yra sudėtinis sakinys (Užsnūdo vėjas, nustojo šlamėti rugiai).
Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dėmenų, sujungtų sujungiamaisiais jungtukais ir intonacija, yra sujungiamieji sakiniai (Saulutė tebešvietė linksmai, bet vėjas jau ūžavo).
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai pagal jungtukų sintaksinę reikšmę yra keturių tipų:
1) sudedamojo (Auklėtoja atsigręžė, ir jų akys susitiko);
2) priešpriešinio (Šaltis ant stiklų buvo išrašęs įvairiausias gėles, tačiau motina ne į jas žiūrėjo);
3) skiriamojo (Arba to žodžio niekas jo nemokė, arba jisai užmiršo jį);
4) paremiamojo (Tą dieną pavėlavome į traukinį, taigi reikėjo grįžti atgal).
Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dėmenų, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais, santykiniais įvardžiais, kai kuriais prieveiksmiais ir dalelytėmis, yra prijungiamieji sakiniai (Povilas daug žinojo, nes buvo už mane gerokai vyresnis).
Sudėtinį prijungiamąjį sakinį sudaro pagrindinis sakinys ir jo priklausomasis dėmuo – šalutinis sakinys, kuris gali būti: veiksnio (Buvo girdėti, kaip apačioje ramiai teka vanduo); tarinio (Kokia pradžia, tokia ir pabaiga); papildinio (Noriu pamatyti, kaip žmonės gyvena); pažyminio (Ne, neatminė Juza vasaros, kokia atsivėrė šiais metais); aplinkybės (Ten, kur baigiasi miškas, prasideda ganyklos. Kol saulė šviečia, neatstoja nuo žmogaus ir šešėlis).
Sudėtiniame prijungiamajame sakinyje gali būti ne vienas, o du ar keli šalutiniai sakiniai. Pvz.:
Pasidarė taip tylu, (pagr. sakinys)
jog mes visi girdėjome, (1 laipsnio)
kaip ant kairiosios vado rankos tiksi laikrodis, (2 laipsnio)
į kurį jis žiūrėjo neatplėšdamas akių (3 laipsnio).
Tokie sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys susieti be jungtukų ar jungiamųjų žodžių, vadinami bejungtukiais sakiniais (Nėra arklio – nereikia ir kamanų).
Kai sudėtinį sakinį sudaro trys ir daugiau dėmenų, jie gali būti jungiami ne vienu, o keliais būdais. Tokie dviem ar trimis jungimo būdais sudaryti sakiniai yra mišrieji sudėtiniai sakiniai (Garlaivis plaukė sunkiai, ir atrodė, kad kartais pailsęs sustoja vietoje).
Sudėtinio sakinio skyryba
1. Sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys vienas nuo kito paprastai atskiriami kableliais (Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę). Tais atvejais, kai jungtukai ir, ar, arba jungia dėmenis, kurių prasminio savarankiškumo nenorime pabrėžti, kablelis prieš tuos jungtukus nededamas (Virš stogų švietė saulė ir skraidė balandžiai).
2. Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniai dėmenys visada skiriami kableliais. Jei šalutinis dėmuo įsiterpia į pagrindinį, kablelis dedamas prieš šalutinį dėmenį ir po jo (Reikia pasakyti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Žmogus pamatė, kad neperkalbės pelėdos, ir nusiminęs grįžo į savo niūrų urvą). Keli greta einantys vienos rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kableliu, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešinamasis jungtukas (Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva. Reikėjo dirbti, o ne svarstyti, su kuo eiti, kuriuo keliu žengti).
3. Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenys skiriami kableliais, kabliataškiais, brūkšniais, dvitaškiais. Skyrybos ženklai tokiuose sakiniuose priklauso nuo to, koks prasminis santykis yra tarp dėmenų ir kokia intonacija jis reiškiamas.
Kableliais skiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys, kurie pasako vienu laiku arba vienas po kito vykstančius veiksmus ir reiškinius (Moterys nuščiūva, įsivyrauja tyla), taip pat dėmenys, kuriais gretinami skirtingi ar priešingi dalykai arba kurių vienas nusako sąlygą, o kitas – pasekmę (Byra dirvoj, byrės ir jaujoj).
Kai sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenys savo prasme yra pastebimai atsiję vienas nuo kito arba dėmenų viduje yra kableliais skiriamų sakinio dalių, dedamas kabliataškis (Medžiai lapuočiai daugiausia dar tik sprogo; kelmais žaliavo bruknių uogienojai).
Sudėtiniame bejungtukiame sakinyje brūkšnys dedamas, kai pabrėžiamai supriešinamas dėmenų turinys (Šaukiu – niekas neatsako), vieno dėmens turinys pabrėžiamai sąlygoja kito turinį (Ginčai prasidėjo – griebkis kepurės), antruoju dėmeniu pasakoma pasekmė arba išvada (Sapnavau naktį gaidį – nelaimė bus), antrąjį dėmenį galima pakeisti šalutiniu papildinio, veiksnio ar būdo aplinkybės sakiniu su jungtuku kad (Man pasirodė – tu juokies). Sudėtiniuose bejungtukiuose sakiniuose dvitaškis dedamas, kai antroji dalis paaiškina, sukonkretina pirmosios dalies turinį (Senolėlės trobelė šalta: nėra žabarų pasikūrenti).
Nesakykime
Analizas ant dienų apart atitikti reikalavimams atredaguoti atsinešti į ką nors begaliniai betvarkė čipsai dalykas tame daugumoje didelis ačiū, didelis dėku dvasiniai eilėje atvejų einamasis mėnuo e-mailas, imeilas esmėje hamburgeris hotdogas imti už pagrindą išmetinėti išsireiškimas kad įrodyti kaip nekeista kaip taisyklė kas liečia kažkas tai kornfleiksai laike pamokos laukas, laukelis (sąsiuvinio)
madoje matomai meilėje prisipažinti mielaširdingas pagrinde pampersai parkingas pas save (būti)
pasėkoje pasijusti laimingu pasiskolinti pas ką nors pasitobulinimo kursai pergyventi pilnai pleiofai popkornai prabalsuoti priedo priimti priemones prileisti primierka principe puzlis, pūzlė reikalas liečia sekančiai skaityti spausdinti po antrašte statyti balsavimui supanti aplinka šaltai atsinešti (reaguoti)
tame tarpe tikrumoje užmanyti užskaityti vat, vot vesti save vienok vietoj to, kad visumoje ženytis žinoti Sakykime analizė, tyrimai šiomis dienomis, netrukus, greitai be, išskyrus atitikti reikalavimus suredaguoti, paredaguoti atsižvelgti, paisyti ko nors be galo, labai netvarka (bulvių) traškučiai svarbiausia, mat, dalykas tas daugiausia, dažniausiai, paprastai labai ačiū, labai dėkui dvasiškai dažnai, neretai šis (tas) mėnuo elektroninis paštas iš esmės, pagal savo esmę mėsainis, mėsos suvožtinis dešrainis laikyti pagrindu, imti pagrindu priekaištauti, prikaišioti posakis, pasakymas kad įrodytume, norėdami įrodyti keista, kad ir labai keista paprastai, dažniausiai, visada dėl kažkas, kai kas (kukurūzų) dribsniai per pamoką paraštė madinga matyt prisipažinti, kad myli gailestingas iš esmės, daugiausia sauskelnės (automobilių) aikštelė būti, sėdėti savo kabinete todėl, dėl to pasijusti laimingam pasiskolinti iš ko nors tobulinimosi kursai jaudintis, sielvartauti, nerimauti visai, visiškai, iki galo, gerai atkrintamosios rungtynės (kukurūzų) spragėsiai balsuoti, pabalsuoti be to, ir dar imtis priemonių tarti, manyti, sakyti primatavimas iš principo dėstas, dėlionė, galvosūkis kalbama apie taip, šitaip laikyti, manyti, skaičiuoti spausdinti su antrašte siūlyti balsuoti aplinka būti abejingam, nesirūpinti tarp jų, iš jų tikrai, iš tikro, iš tiesų sumanyti, sugalvoti įskaityti va, štai elgtis, dėtis kuo nors tačiau, vis dėlto užuot apskritai, iš viso vesti, tekėti, tuoktis mokėti, pažinti, nusimanyti
Taisyklingai rašykime ačiū anąkart (aną kartą)
ąsotis atodūsis atogrąža aukcionas ąžuolas batalionas be abejo beje bet kas biliardas bjaurus, –i buljonas čempionas daugmaž deja drąsa draskyti, drasko, draskė džiūvėsis elgesys fortepijonas galąsti, –anda, –ando galbūt grasyti, graso, grasė grąža grėsti, gresia, grėsė grimzti, –zta, –zdo grįsti, grindžia, grindė griuvėsiai grįžti, –žta, –žo heroizmas herojinis, –ė yda ieva yla įmygis ypač ypatybė ypatingas išgąstis išsyk, iš sykio išvien, iš vieno išvis, iš viso kai kas kaipmat, kaip matai kas nors kąsti, kanda, kando kęsti, kenčia, kentė kitąsyk (kitą sykį)
klientas kol kas kurgi kūryba ląstelė lęšis lįsti, lenda, lindo liudyti, –ija, –ijo makiažas mąslus, –i milijonas nejau(gi)
ne per daug ne veltui patriotas paviljonas pažįstamas, –a pernelyg pianinas pjauti, pjauna, pjovė plagiatas pusseserė rąstas ręsti, renčia, rentė ryžtis, –tasi, –osi sąlyga sąsiuvinis siųsti, siunčia, siuntė skląstis skųsti, skundžia, skundė spąstai spjauti, spjauna, spjovė spręsti, sprendžia, sprendė stadionas stebuklas sūkurys šiandien švęsti, švenčia, šventė taip pat tęsti, –ia, –ė tyčia tręšti, tręšia, tręšė variantas vis dėlto visgi vis tiek vis vien(a)
žąsis