Karalių šeimos istorija. Senosios Karalienės paveikslas. Kas būdinga seniesiems karalių namams ?

Karalių šeimos istorija. Senosios Karalienės paveikslas. Kas būdinga seniesiems karalių namams ?

Didžiojo šiaurės karo metu Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras 1709 – 1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Po maro kraštas ištuštėjo, jame liko net 11.000 tuščių sodybų, išmirė 1/3 visų gyventojų. Todėl Frydrichas pirmasis, nuo 1701 m. karūnavęsis Prūsijos karaliumi, paskleidė atsišaukimą į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Kadangi tuo metu Vokietijoj ir Šveicarijoj buvo persiakiojami protestantai, daugelis jų kraustėsi į Prūsiją . Tuo būdu į Mažąją Lietuvą atsikėlė daugiau neei 20.000 pietų vokiečių. Stengiantis apsaugoti juos nuo sulietuvėjimo, buvo išleistas įsakymas kolonistų nemaišyti su lietuviais. Vokiečiai turėjo gyventi atskirais kaimais.Be to, pastariesiems buvo uždrausta mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis.Valdžia rūpinosi , jog kolonistai išliktų tvirta vokietybės atrama. Iš visur sugraibstyti kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu nei doru gyvenimu. Kaip teigiama, į Mažąją Lietuvą jie atnešė girtavimą, tinginiavimą, muštynes ir daugelį kitų lietuviams svetimų papročių.Tuo būdu viso krašto gerovės pagrindas liko lietuviai.Kilus reakcijai prieš vokietinimą, susirūpinta lietuvių kalbos mokyklose išlaikymu, buvo pradėta leeisti naujų katekizmų, giesmynų ir kitokių lietuviškų knygų. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje rašė K. Donelaitis ( 1714 – 1780 ). 18 a. vadinamas Mažosios Lietuvos rašliavos klestėjimo laikais.

Tikrasis Mažosio Lietuvos vokietinimas prasidėjo tik 19 a. Tuo metu lietuvių kalba buvo visiškai išstumta iš gyvenimo : pašalinta iš mokyklų, iš

š teismų , iš visų valdžios įstaigų ir net iš bažnyčių.Be to lietuviai pradėti sąmoningai vokietinti per kariuomenę : vyrai buvo išvežami į tolimus Vokietijos kraštus, kur buvo priversti išmokti kalbėti vokiškai. 1876 m. buvo išleistas įsakymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių.

Iš šio krašto kilusios Ievos Simonaitytės romane “ Vilius Karalius “ atskleistas lietuvininkų gyvenimas apima 20 a. pradžią – laikotarpį nuo 1903 m. iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Šį kūrinį I. Simonaitytė rašė 20 m. Jo idėjiniu pagrindu tampa genčių, kaimynų, atskirų personažų šeimos istorijos. Atskiri likimai, gyvenimai čia tarsi susipina į vieną bendrą istoriją.

Miršta Šalteikių Šalteikis – Šalteikių kaimą sukūrusios kartos paskutinysis atstovas. Taip prasideda romano “ Vilius Karalius “ siužetas. Šalteikis nepaliko sūnų – keista jo dalia ( jo sūnūs, dar jaunais būdami, mirė) tarsi nuoroda į naujos kartos, ateisiančios į Šalteikių kaimą, istorijos prradžią. Vienai iš savo dukterų , Katrei, senasis palieka ūkį ir išleidžia ją į žmonas už Stančiuviškių Viliumo Karaliaus. Šis perima Šalteikių ūkį ir pradeda naujos, Karalių kartos, istoriją.

Viliumas Karalius – senosios lietuvininkų genties atstovas. Iš kartos į kartą besitęsiančios lietuviškų papročių, tikėjimo ir tautinės savimonės puoselėjimo tradicijos giliai įsitvirtinusios ir senojo Karaliaus namuose.

Lietuvis dar pagonybės laikais buvo paslaptingais ir tvirtais saitais susietas su žeme. Žemė tampa jo gyvybine jėga, paguoda, pragyvenimo šaltiniu. Lietuvis ją dirba ir taip išlieka sakrališkas ryšys tarp žemės ir žm
mogaus. Dirbdamas jis išlaiko pusiausvyrą tarp išeinančių ir ateinančių kartų. Darbas palaiko gyvenimo ritmą, žmogus tarsi dalyvauja laiko bei pasaulio raidoje, kaip rašė Donelaitis, kai žmogus dirba,. ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai ., kitaip tariant, jeigu žmonija nepalaikys gyvenimo ritmo, pakriks ir iširs Visatos harmonija. Šiuo atžvilgiu žmogus intensyviai dalyvauja pasaulio raidoje ir senieji tai jaučia. Šios tiesos ateina iš neatmenamų laikų, iš pagoniškojo tikėjimo.Viliumas Karalius tai taip pat supranta. Jis, kaip nykstančių lietuvininkų tautos atstovas, susirūpinęs tautos išlikimu. Karalius mato kaip germanizacija skverbiasi į lietuvių gyvenimą : į jų buitį, į papročius, išstumia jų kalbą. Kaip vienintelę išeitį, pasipriešinimą tautos išnykimui ir žmonijos degradacijai jis mato darbą.Savo kaimynui Vilkui senasis Karalius sako :
– Žmonių daug skęsta. Dabar šilta, tat eina maudytis ir nuskęsta. Tai vis tokie, kurie nemoka nusitverti darbo ir nežino, ką daryti iš nuobodumo.
Taip pat ir savo sūnų Vilių, pavydžiai besižavintį vokiečių šokiais bei akimirksniu išgirsta šokių muzika, senasis Karalius moko :
– Viliukai, juk tu jau turėtum žinoti, kad visa, kas daroma be tikslo ir prasmės yra gėdinga. Veršiukai taip šokinėja ir strakalioja. Bet veršiukai ir lieka veršiukais. O žmogus, turįs protą ir išmintį, negali elgtis kaip beprotis gyvulys.
Senasis Karalius savotiškas “ tylus išminčius “. Vilkas, žiūrėdamas į jį, mąsto : ..Tas tylusis, teisusis žmogus. Karalius tarsi sp
pinduliuoja neišsemiama dvasine išmintimi , sukaupta per šimtmečius , perimta iš protėvių. Savo sūnus jis nori apsaugoti nuo nešvarios , paviršutiniškos , ištvirkimu dvelkiančios vokiškos kultūros. Žmogus , tikras lietuvininkas , turi išlikti orus , save gerbiantis . Tas džiaugsmas , kurį teikia vokiečių išmonės , nepritinka lietuviui . Vokiečiai . jie tegul .Džiaugsmas , anot senojo , yra gyvuliškas , jis betikslis . Žmogus turi išlaikyti taurų dvasinį santūrumą. Senasis tiki , jog išlaikyti galima tik uždarumu , savo gyvenimo būdo branginimu.

Karalių namuose santarvės ir ramybės pagrindu tampa tikėjimas. Tarp tėvo ir vaikų užsimezgęs ramus, skaidrus, archaiška paslaptimi paženklintas dvasinis ryšys : tėvas niekad vaikų nemušdavo. Martynas nepažįsta tėvo diržo. Didžiausia bausme vaikui būdavo šaltas, rūstus tėvo žvilgsnis. Jis sukrėsdavo savo aštrumu, keldavo baimę. . Martynas krimsdavosi valandų valandas .

Susitaikymo akimirkos, kai tėvas su vaiku eina prie bičių, važiuoja į malūną, taip pat gaubiamos neatskleidžiamų, paslaptingų prasmių. Tai jaudina Martyno sielą, tuo momentu jis išgyvena skaidrias vaikiškos palaimos akimirkas. Instinktyviai nori apkabinti ir pabučiuoti tėvą, . bet ir tai Karaliaus šeimoje nepriimta. Tuomet tarpusavio ryšys tarp vaiko ir tėvo užsimezga šiam vos palytėjus Martyno ranką.

Sekmadieniais Karalius šaukia vaikus prie knygų .
– Giedosime. – Ir paskamba šventadieniui skirta giesmė, kuri skrenda iš stubos į daržą, į gatvę . Giesmė kaip bendra malda, vienijanti Karalių šeimą, sauganti, skriejanti dievop, užpildanti visą Šalteikių kaimo erdvę. Viliumas Karalius tiki dieviškosios jė
ėgos galia, tuo paremtas jo šeimos tvirtumas.

Kartu su senojo Karaliaus mirtimi sustojo senas laikrodis. Tarytum senasis karalių šeimos laikas nustoja egzistavęs, kažkur išnyksta, nugrimzta nebūtin. . Atsidaro stubos durys. Ant senųjų namų lyg nusileidžia praeities uždanga. Viskas keistai pasikeičia, laikas ir erdvė tarsi tampa svetimais, nepažįstamais. . Ir Viliaus krūtinėje darosi didelė permaina. Skausmas dėl mirštančio tėvo pamažu traukiasi atgal į kažkokią visai nežymią širdies kertę, o visai priešaky atsistoja pasididžiavimas :
– Aš.. Tai užuomina į naujojo, kitos kartos, kito laiko , naujos pasaulėžiūros Karaliaus atėjimą.

Iš paskutiniojo Šalteikio dukrų kaime lieka Katrė, senojo Karaliaus žmona. Šiuo personažu Ieva Simonaitytė sukuria stiprios, kupinos dvasinės inteligencijos, savigarbos bei santūrumo moters charakterį.

Katrė Karalienė – namų židinio sergėtoja. Po Šalteikio mirties ji tampa savotiška ašimi, aplink kurią ima suktis naujo vardo šeimos istorija. Ji – gyvybės nešėja, gyvybės saugotoja, centrinė gyvenimo figūra.

Patriarchalinėje visuomenėje buvo priimta, jog moterį į žmonas dažniausiai išleidžia už to vyro, kuris turi gerą ūkį, gerą materialinį statusą ar yra kilęs iš kilmingų šeimos. Katrė Karalienė, taip pat gyvendama patriarchalinėm tradicijom paremtoje žmonių bendruomenėje, turėjo paklusti savo tėvo valiai, kai jis šiai, mylinčiai Tautrimų Jokūbą, paliko tvarkyti ir dirbti ūkį . Tai buvo didžiausias skausmas jos gyvenime <.> tas, kuris gyvenimo viltį palydi į grabą. Tuo pat kartu sudužo ir Katrės Karalienės svajonės apie rojaus gyvenimą su mylimuoju Tautrimu ; šis paliko ją ne tik vieną ūkininkauti dideliame ūkyje, bet ir vienišą tarp beišsisklaidančių meilės svajonių, kenčiančią ir palaužtą nevilties skausmo.

Gyvenimo netektys sustiprino Karalienę, ji tapo išmintingai rami, santūri senosios lietuvininkų kartos moteris.

. Katrė su visa kuo sutiko tylėdama. Tylėdama norėjo ir kantriai nešti tą neva uždedamą jai kryžių : Viliumą Karalių. Jos šeimyninis gyvenimas prasidėjo ne meilės aistrų kupinas. Tačiau . slinko su metais, nedaug keisdamas spalvą. Bet Karalienei toks jis kaip tik ir patiko. Tylus, ramus, meilėje ir sutikime.. Tik labai stiprios dvasios moteris gali pamilti nemielą, ne pačios išsirinktą vyrą. Tačiau tai liudija apie Katrės vidinio pasaulio harmoniją. Jos sielos giedra ir tyrumas, įgimta pagarba žmogui padeda Karalienei surasti kelią į Karaliaus dvasią ir tarp šių žmonių atsiranda nebylus tarpusavio supratimas, lydimas išminties. Ir senoji Katrė ir Viliumas gyvenimą priima tokį, koks jis duotas. Vertybė yra išgyventi ir nuolankiai susitaikyti su savo likimu, kad ir koks negailestingas jis atrodytų. Toks nusiraminimas byloja apie Karalienės subrendimą, kylantį iš nežemiškos patirties, iš prigimties; jos dvasinės laikysenos orumą.

.Karalienė tiki nujautimu . Tai svarbiausias jos stiprybės bruožas. Gyvenime ji vadovaujasi intuicija, todėl Katrės išmintis yra giluminė, nežemiškos kilmės.

Senosios gyvenimo patirtį tarsi atspindi jos rankos . Karalienė pasižiūri į savo rankas ir šypsosi <.> Jos rankos jau nebedailios, nudegusios, sudirbtos, stambios gyslos išpurtusios. Oda rupi ir stambiai languota. Pirštai stori, supleišėję ir jau sukumpę nuo sunkių darbų. Pro langus, atsivėrusius ant rankų ji tarsi regi visą savo gyvenimą. Į jį, kaip ir į rankas, kaip ir į viską šiame pasaulyje Karalienė žvelgia su liūdna šypsena. Jos rankos byloja apie sunkų darbą ; Karalių šeimoje būtent ji buvo toji savo darbu šeimos gyvenime kurianti ritmą, palaikanti gyvybės pulsavimą ir taip sauganti šeimą nuo iširimo.

Senatvėje žvelgdama į savo gyenimą, Karalienė mąsto :
.O tačiau negaliu skųstis savo likimu, gyvenimas buvo užpildytas. Keturi vaikai, mieli vaikai, visi sveiki, gražūs. Moters kaip motinos gyvenimas prasmingas tuomet, kai ji atneša į žemę naują gyvybę. Tuomet ji užpildo savo pasaulį ir atlieka jai paskirtą užduotį. Senajai karalienei kaip giliai tikinčiai, didžiausia gyvenimo vertybe tampa gyvybės pratęsimas.

Leave a Comment