Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jam priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą.Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. Praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų prieglobstyje kasmet šventino didžiąsias savo šventes. Kalendorinės šventės yra susiję su žmogaus amžiumi arba jo gyvenimo tėkme. Latvių tautosakos rinkėjas ir tvarkytojas K.Baronas, kurį latviai vadina dainų tėvu, amžių, t. y. žmogaus gyvenimo eigą padarė dainyno tvarkymo pagrindu. Tūkstančiais dainų baltai apdainavo žmogaus amžiaus tėkmę. “Nei slavai, nei germanai, mūsų artimiausieji kaimynai, rašo E. Brastinis, neturi vykusio atitikmens mūsų amžiui. Jie ir nėra amžiaus jautę taip šventai, kaip mes. Šiame pasaulyje niekas negali būti žmogui svarbesnis ir vertingesnis už jo amžių. RASA(Joninės),ILGĖS(Vėlinės),KALĖDA(Kalėdos),GAVĖNIA(Užgavėnės),MELAGIO DIENA, MOTINOS DIENA, VELYKOS. Kaip dabar įminti šiuose žodžiuose įrašytąją žodžių prasmę. Viena aišku, kad šias šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir Amžinajai Kūrybinei Išminčiai. Gyvendami gamtos ritmu, jie jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų specializuotas ,tačiau praradęs visumos jausmą, žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingos ir sąmoningos Dieviškumo apraiškos. Jie turėjo dvasinę sąmonę ,kurią būtu galima pavadinta dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių garbinimas, bet natūralus ir netgi sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakintančiomis ir atslūgstančiomis visumos galiomis,su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu. Galėtume paklausti, kodėl centrinė lietuvių šventė RASA švenčiama birželio pabaigoje. Dažniausiai šios šventės minėjimas siejamas su vasarvidžio naktimi. Tačiau yra kita, gilesnė ir sunkiau pastebima priežastis. RASA švenčiama rasojant rugiams, kitaip sakant, kai augmenija pasiekia aukščiausio suvešėjimo tašką –brandą. Tuomet gamta kupina didžiausios gyvybinės galios. Branda- tai didžiulio jėgų susitelkimo, rasties metas. Brandos motyvas įrašytas ir viename pagrindinių šventės ženklų – Kupuolės- pavadinime. Jis tapo netgi Rasos šventės sinonimu. Dangaus skliaute perkopusi aukščiausią tašką , saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirties motyvu dvelkiančios ILGĖS. Gamta išgyvena kritinį laikotarpį-virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltų žiemos sapnų rimtį. KALĖDA-visuotinio „nusikalėjimo“, nuovargio metas. Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Pakrypsta rogių vėžė patižusiame sniege, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, keliasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai metas, kai švenčiama pabudimo, gimimo šventė -GAVĖNIA. Pateisint melą ir apgavystę buvo priimta tik MELAGIO DIENĄ. Užtekdavo tik sušukti “aprilius“ arba „balandis“, ir patikėjęs ,kad jo batas atsirišęs ar saga ištrūkusi, nusišypsodavo arba blogiausiu atveju nusispjaudavo, kad užmiršęs tokią dieną. MOTINOS DIENA, švenčiama bene viso kultūringo pasaulio, ji ir Lietuvoje minima. Tai buvo mums gal visų švelniausioji, visų mieliausioji , visų kilniausioji ir drauge visu gailiausioji šventė- visų švenčių šventė. Ne iškilmės, ne apeigos, ne viešos pažibos ir puošnūs simboliai sudarė tos šventės esmę,- tik suptilingi atsiminimai, skaidrūs ir nuoširdūs susikaupimai dvasios gelmėse. VELYKOS- Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės – Velykų – plotį bei gelmes.
Pirmuosius pavasario daigelius pakeis smaragdinė pavasario žaluma, kuri vis aukščiau saulei kopiant dangaus skliautu ,kaups gyvybines galias naujam gyvybės pradėjimui.RASA(Joninės)- Ar tik ne gražiausia visų metų šventė! Pati ilgiausia diena, trumpiausia naktis, šilčiausias laikas. Saulė- šio smagumo didžiausia kaltininkė, ir žmonės džiūgaudami reiškė jai pagarbą ir stengėsi palaikyti jos stiprybę: degindavo per naktį laužus ant kalnų, iškeldavo ant karties liepsnojančią stebulę.Joninės-ir didžiausias žalumo, augmenijos suvešėjimo metas. Laiko riba (saulės kelias danguje pasiekia aukščiausią tašką!), kaip žmonių tikėta, suteikia nepaprastų savybių. Visų pirma gydomųjų, tikėtina, kad tada įgyjama ir nepaprastos galios. Antai, radęs paparčio žiedą, tampa aiškiaregis, prieš jį atsiveria laimė ir turtai. Tą naktį daromi įvairūs lemtingi burtai, metami vainikai į vandenį, spėliojama apie vedybas. Po saulės laidos Joninių naktį kyla pavojus karvėms. Raganos iš karvių gali atimti pieną, kartais ir susargdinti. Tai daugeliu atvejų konkrečios blogavalės kaimietės „čėrauninkės“. Jos pavojingos, iki kol nukrinta rasa. Todėl, pastebėję Joninių rytą pievoje brydę, kai kurie kaimiečiai dar pirmaisiais mūsų šimtmečio dešimtmečiais tebesakydavę, kad tai „raganų brydės“, kad „tai blogų žmonių eita“. Tai vienur, tai kitur žmonės šitai atsimindavo iki mūsų šimtmečio vidurio. Joninės –ir vardo dienos šventė. Jono vardo Lietuvoje, ypač populiarus Aukštaitijoje . Dažnoje šeimoje tuo vardu pavadinamas ne vienas asmuo. Joninės tapdavo ir šeimos šventė. Varduvininkus pagerbdavo visas kaimas. M.Katkus rašo, kad per Jonines “vinčiavodavo“, rišdavo kaltininkus, papuošdavo juos vainikais. Kitur vainikais išgražindavo jų duris, kėdes. Visa tai prasimanydavo kaimo jaunimas, jam tai buvo smagių linksmybių metas. Kupoliavimas- tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Daugiausia žinių apie kupliavimą turime iš Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos. Seniausias jų užrašė 1832 m. Šulcas. Jis aprašė, kaip Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės keliais būriais eina į savo kaimų laukus ir, kartu su kitomis gėlėmis, renka ramunes. Kai atsitiktinai dvi kupliaujančių grupės, esąs paprotys pasisveikinti senu padavimu. Pakankamai gėlių pririnkusios mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį- „kopolį“. Jį iškeldavo gale kaimo, prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie stengėsi „kopolį“ pagrobti. Tarp įvairių šokių, kuriuos šokdavo apie „kopolį“ , vienas, kaip nurodo Šulcas turėjęs tam tikro panašumo į prasilavinusių vokiečių mėgstamą šokį „Galopadą“. Tos mergaitės, kurios saugo kartį, susiima už rankų, sudaro ratą apie ją ir paima į vidurį kitas dvi mergaites. Tada mergaičių ratas šoka apie abi viduryje esančias tokios dainos taktu:
Ryla, rala, padėdaus!Rylužže, ralužže, padėdaus!
O kai ratelis sustoja, tada abi mergaitės viduryje pradeda šokti pakaitomis dainuodamos:
Ryla, rala, tau dėkui,Rylužže, ralužže, tau dėkui.1-oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, ko ieškot?Rylužže, ralužže ko ieškot?2-oji šoka ir dainuoja: : Ryla, rala, marčaičių,Rylužže, ralužže, marčaičių.1-oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala kokios?Rylužže, ralužže kokios?2-oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, IllutėsRylužže, ralužže Illutės.
Aš manau jog tai yra merginų žvalgytuvių daina. Seniau nevesti, neištekėti, nesukurti šeimos būdavo „negražu“. Dauguma jaunikių susituokdavo nemylintys vieni kito, net nepažystami. Geriausiu atveju susitikę vieną, tris kartus. Bet laikui bėgant jie sukurdavo labai darnią ir gerą šeimą. Šioje dainoje labai ryškių atsišakojimu nėra. Yra du atsišakojimai tai, kad berneliai prašo ieškoti mergelės, o kitas atsišakojimas jo jau klausia kur yra „Illutė“. Palyginimų šioje dainoje nėra, o paralelės taip pat nėra. Epitetų čia yra, bet čia jie taip stipriai nepasižymi: „marčaičių“. Šioje dainoje yra deminutyvų. Tai būtų „Illutė“. Deminutyvai- tai žodžių „sumažybinimas“. Jie naudojami jog, tekstas atrodytų gražesnis švelnesnis. Šioje dainoje krinta į akis nuolat pasikartojanti frazė ryla, rala, ryluže, raluže, kurios prasmė niekuo nesusijusi su žvalgytuvių tema, tai tik šūksninė eilutė, ištirpstanti melodijoje, jausme. Tada iš to rato ateina pašauktoji mergaitė, o ta, kuri ją šaukė, stoja į ratą ir tokiu pat būdu tęsiama toliau. Apie 1860-1870 m. Joninių naktį Mokolų k. mergos eidavo į laukus dainuoti ir visą naktį dainuodavo. Vyrai panašiai kaip ir Mažojoje Lietuvoje, eidavo mergų gąsdinti. Jeigu kuri merga Joninių naktį neišeidavo dainuoti, tos vartus pajuokai apkaišydavo įvairiomis nuo kelio surinktomis piktžolėmis.
Lietuvių Joninių dainų, nors užrašyta yra nedaug, bet jos gana savitos ir vertos dėmesio. Jose ryškus žalumos, žolynų motyvas, o tiksliau ryškiai išaukštinama žalioji augalija. Kupolia- žolių ir gėlių puokštė- yra pagrindinis Joninių dainų priedainis. Dažnai ji poetizuodama : iškeliama jos pati gražioji gėlė(kupolio rožė), kreipiamasi į ją labai švelniai(kupolijyte ,kupolėli),išaukštinama jos kilmė:Kas kupolę sėjo, Kas ravėjo? Mėnulis sėjo, Saulė ravėjo.
ILGĖS(Vėlinės)-Krinta pageltę lapai, šiurena rudens vėjuje šalnos pakąsta žolė. Su vis ilgėjančiomis naktimis, dar labiau atspindinčiomis rudeniško liūdesio nuotaiką, artėja Ilgės. Įsiklausykite į žodžio Ilgės skambesį, ir jame pajusite rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą, o kartu ir ilgesį. Ilgių pavadinime slypi giliausia šventės prasmė. Vėlinėse liūdesys yra natūralus. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Rudens ir prisiminimų apie artimųjų netektį liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko labai tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai-žmogaus versmės- Amžinosios Tėvynės ilgesys. Vaišės rudens šventėse būdavo gausios. J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms. Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to atneša kito maisto, ir aukoja Dievui Žemininkui, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusiais užlaikei,Javų ir visko gero davei, nuo ugnies, geležies, ligųIr visų mūsų priešų apsaugojai.
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūs, Dieve,Teikis priimti mūsų aukąIr maloningai valgyti mūsų valgius.
Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas-tai vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia. Šiandien mums labai svarbu, kad jos būtų tik trečiaeiliu rūpesčiu. Neturėtų labiausiai rūpėti kapų puošimas ir jų lankymas. Svarbiausias rūpestis- sakralinės nuotaikos kūrimas, dvasinio ilgesio žadinimas. Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: “Už visus mūsų bičiulius”. Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais. Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Kai vėlės pasivaišindavo, joms buvo sakoma: “Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.” Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai. (A.Kargaudienė) Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės. Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina. Prisimindami keliaujančių protėvių žygdarbių dvasią, einame į miško Romuvą ąžuolo ar į piliakalnį. Tai tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti (šaukti, žadinti).Laužo šviesoje senuoju papročiu beriame i žemę grūdą, kad numarinę tai, kas nedora ir neverta lietuvio vardo, kaip tas grūdas, sudaigintume savo sielose šviesesnės būties daigus.
KALĖDA(Kalėdos)-Nuplėšė vėjas paskutinį lapą, žemę sustingdė gruodas. Adventas. Tai pats tamsiausias laikotarpis , netikrumo ir laukimo metas: artėja šiųmečio pasaulio pabaiga. Visi prisimename, kad kūčių naktis ilgiausia, gamta labai nuvargusi , o žmogus tuomet dažniausiai pamirštamas. Netikrumo ir laukimo metas-Adventas nuteikia budėjimui ir vilčiai. Advento sekmadieniais, -prisimena M. Katkus,- trečią valanda ryto visus žadindamas kaimo gatve praeidavo būgnininkas. Kas tilpdavo į roges, važiuodavo į bažnyčią. Likusieji susirinkdavo didžiausioje kaimo troboje maldai ir giedojimui Rinkdavosi ir vaikai. Taip, palaikant ar žadinant viltį, visi budėdavo, laukdami Kalėdų. Ruošiantis Kūčioms ypač padirbėti turi žmogaus kojos. Reikia apeiti visus artimesnius bei tolimesnius kaimynus, gimines atiduoti skolas ir visų atsiprašyti: „Atleidžiu. Ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas “. Švarinamas ir kūnas. Prausiamasi ir maudomasi iškūrentoje pirtyje. Dangaus skliaute sužibo pirmosios žvaigždės. Pasiruošę , skaistūs dvasia ir kūnu, visi renkasi prie Kučių stalo. Kūčių vakaras- šeimos šventė. Visi turi būti namuose. „Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti neparvažiavęs kūčių laiku? Net vagis nakties mėgėjas , tą naktį esti namuose- ir jį apsiaučia kūčių ramumas“(M.Katkus). Valgomas avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė. Būna ir saldžių valgių – obuolių, riešutų, kad visą metą gyvenimas būtų saldus. Daromi kūčiukai (prėskučiai, sližikai) su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 patiekalų. Šeima prie stalo sėda. suspindus Vakarinei žvaigždei. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalina “kūčių duoną”. Visi geria iš vieno indo apeigų alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia – tai svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų. O taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauja, obuolį, riešutą valgydami, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi. Kaime “kūčių duona” buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris. – Kas čia eina? – Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie kūčių stalo. Stengiamasi kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Tačiau svarbiausia – šventinė ugnis. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė, židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies. Kūčių vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M.Pretorius XVIIa rašė, jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga: Šeimininkas klupsčias pripildydavo 3 šventinius kaušelius alaus ir paleisdavo visiems ratu. Paskui ėmė į rankas kepalėli duonos ir pridėjęs prie žemės meldėsi – “Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume.” Po to pakėlęs duoną į viršų, sakė: – “Dieve, pasotink mus”. Žemynėlę taip gerbė nugerdami kiek alaus ir nuliedami ant žemės: – “Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus”. Iki kalėdų negalima buvo kirsti medžių. O jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir gailiai dejuodavo (Kaltinėnų apyl.). Tokios nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to neduoda ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui, naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse. Kūčių dieną vengdavo užrūstinti Perkūną – nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų. Valgant kūčias reikia paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą miške būnant reikia prisiminti kokią savaitės dieną buvusios kūčios, tuomet gyvatės nepuls. Kai kurios kalėdinės giesmės apdainuoja pasaulio atgimimą. Tai “Vidury lauko stovi grūšelė. Kalėda” ir kt. Iki kalėdų giedamos giesmės – dainos su priedainiais – leliumoj aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda ir kt.KALĖDA
Kam tavo vilkeli akelės šviesios, kalėda Pas karalių buvau ksionžkėles čitojau, kalėda Kam tavo vilkeli auselės stačios, kalėda
Pas karalių buvau, vis karaliaus klausiau, kalėda Kam tavo vilkeli liežuvėlis ilgas, kalėda Pas karalių buvau torielkėles šluosčiau, kalėda Kam tavo vilkeli uodegėlė ilga, kalėda Pas karalių buvau pakojėlius ploviau, kalėda Kam tavo vilkeli kojelės grietos, kalėda Pas karalių buvau lakštelius nešiojau, kalėda.Tai yra kasmetinių papročių daina. Šioje dainoje yra du atsišakojimai. Tai kad vienas klausia, o kitas atsako nors tai daina apie Kalėdas. Klausimai nesusiję su Kalėdomis. . Dainoje yra ir epitetų- tai vaizdingi pasakymai: akelės šviesios, auselės stačios, liežuvėlis ilgas, uodegėlė ilga, kojelės greitos. Epitetai pagrąžina dainą , suteikia gyvybingumo. Čia yra daug deminutyvų: vilkelis, akelės, ksionkžėlės, auselės, liežuvėlis,tarielkielės,uodegėlė,pakojėliai,kojelės,lėkšteliai. Šie žodžiai suteikia dainai švelnumo. Šitoje dainoje ryškiai matosi personifikacija- įasmeninimas, tai yra kai negyviems daiktams yra priskiriamos, suteikiamos gyvų žmonių savybės. Personifikacija šioje dainoje yra suteikiama vilkui- tai kai vilkas turi atsakinėti į klausimus. Šioje kaip ir kitoje dainoje į akis krenta nuolat pasikartojantys žodžiai „kalėda“. Šie žodžiai primena apie Kalėdas. Kūčių nakties nepaprastumas yra pamatas visiems kalėdiniams ir naujametiniams burtams. Jų yra užrašyta labai daug ir įvairių. Yra įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda viską sužinoti. Nemažai burtų susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Giesmėse kalbama apie elnią devyniaragi, žvelgiantį į vandenį ir skaičiuojantį savo ragus. Daugybė burtų skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi grūdai – sėklos pasėjami šventvakaryje. Po kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenudengtas – vėlėms. “Ne bet kokią dieną mūsų protėviai pasirinko, o tokią, kai Saulė Motulė Trumpėje stovi. Ir mums niūrus trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams. Ir taip miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių ribą” – rašė E.Šimkūnaitė. Kalėda simboliškai vaizdavo sugrįžtančią Saulę. Giesmės ją vaizduoja moterimi su perlų vainiku: “Vai atvažiuoja šventos kalėdos geležų ratai, šilkų botagai”. Kalėdinių giesmių elnias devyniaragis – tai vienas seniausių įvaizdžių, reiškiančių metų laiką, o ir Saulę. Saulė – tai “aukselio kupka”, tai ir “rožė” sužydėjusi Kalėdų rytą. Tarpukalėdžiu buvo nešiojamas Saulės atvaizdas – “žvaigždė”. Dainose minimas “Juodas kudlotas” – tai derliaus ir turto dvasia. Kalėdų rytą grodavo su skudučiais, giedodavo kalėdines giesmes. Kalėdų rytą verda šiupinį su kiaulės uodega. Ant kalėdinio stalo po nakties dar randama kūčių vakarienės likučių. Reikia pavalgyti ir jų bei duoti gyvuliams. Pirmoji Kalėdų diena tai poilsio diena, net į svečius neinama. Linksmybės prasidėdavo tik pavakary, o ypač antrą Kalėdų dieną. Antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Seni žmonės atsimena, kai kalėdotojai eidavo per kaimą, vis sekdavo, kad jie užeitų į kiekvieną trobą. Tik tada bus galima tikėtis, kad tais metais kaimą aplenks nelaimės. Kalėdotojai buvo laimės nešėjai. Atėję į trobą jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas, kaip ir visuose virsmuose, reiškė naikinimą to, kas jau sena ir nauja. Tačiau svarbiausia- tai kalėdotojų linkėjimai ir laiminimai. Jie buvo tikroji Kalėda-dvasinė dovana. Visi vaikai ir suaugusieji labai laukė Kalėdų. GAVĖNIA(Užgavėnės).Užgavėnių pavadinimas tos yra dėl krikščionybės įvedimo. Senasis šventės pavadinimas yra- Gavėnia. Užgavėnėms ruošiamasi kaip dideliai šventei. Svarbiausia- pasirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis jau vasarą- jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų- buvo išryškinama nosis, iškreipiama burna, daromos simetriškos akys.
Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis, su Kanapiniu ir didžiulė vyro arba moters iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis – Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas. Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose – kad tik žmonės matytų. Lašininio ir Kanapinio dvikova vykdavo lauke. Susikaudavo du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti padeda Kanapiniui. Kovotojai – įvairūs „gyvuliai“, „žvėrys“, „paukščiai“, keisti raiteliai: „lašininskiečiai“ – stori, riebūs, o „kanapinskiečiai“ – išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. Kovotojai būna labai sumanūs – juokingi žodžiai, lakios dainos, keisti ginklai, kad žiūrovams tenka juoktis pilvus susiėmus. Kovos pabaigoje, paprastai nelauktai pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, kolei persimetusi prie „kanapinskiškių“ nulemia liesųjų pergalę. Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Josvainių apyl. sakydavo, kad „nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliumi sugrįžti“. Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Tada jie slapčiomis apsitaiso „žydais“, “čigonais“, „arkliais“, „ožiais“ bei kitaip ir traukia per kaimą. Vaikai nekantraudami kaimą perbėgo dar prieš pietus. Arklius Užgavėnėms šventiškai papuošdavo: supindavo karčius ir įrišdavo į juos kaspinus, užkabindavo ant kaklų žvangulius arba varpelius. Ir štai neįprasta 12-15 persirengėlių eisena šėldama pajuda. Ji traukia nuo sodybos prie sodybos, iš kaimo į kaimą, laidydamasi sniego gniūžtėmis, lankydama kaimynus, krėsdama juokus, rodydama savo išmonę. Priekyje žingsniuoja muzikantai, tai armonika, tai maža armonikėle grieždami, mušdami būgną, pūsdami vamzdelius, tarškalėlius tarškindami. Žemaitijoje- ne išimtis ir dūdų orkestras. Atsirado ir tokių, kurie pamėgdžiodavo muzikantus: barškino keptuves, braukė lazdelėmis per kočėlus ir taip toliau. Muzikantų priekyje paprastai žengdavo pats eisenos vadas, „žydų jenerolu“ vadinamas, su mediniu kardu prie šalies ir virkaujančia armonika rankose. Su vyrais keliaudavo ir paaugliai bei viena kita į šokius jau einančių mergaičių. Pėstieji eidami šoko, iškreipdami melodijas dainavo juokingas daineles arba ką nors smagaus pasakojo. Tarp rogių, eisenos viduryje, sukaliojosi ant pavažos ir rato pritaisyta Morė.Keliauninkai užsukdavo į sodybas pasiklausti kelio ir ar negirdėję, kas ir kur parduoda „šyvą žirgą“ arba „telyčią bergždžią“. Tačiau šeimininkai rasdavo parduoti tik lašinių. Pagaliau ir visi suvirsdavo į kiemą, tik Morę atokiau palikdavo. Eidami į kiemą, „žydai“ uždainuoja vienokią ar kitokią dainą, pavyzdžiui:Šalta žiema šalin eina
1.Šalta žiema šalin aina Kai pavasaris ataina. 2k.
2. Šėmi jauteliai bauboja, Avinėliai arcavoja 2k.
3.Pasijungsiu šėmus jaučius Aisiu artų malynėlia. 2k.
4.Sėsiu kviečius ir rugelius A pasėjis-apakėsiu 2k.
Čia taip pat kasmetinių švenčių daina. Ši daina priklauso Užgavėnėms, kad čia Užgavėnių daina tai pasako pats pavadinimas. Čia yra du atsišakojimai. Tai kad dainuojama apie žiemą, kaip ji eina lauk iš mūsų kiemų, o paskui pradedama dainuoti apie pavasario darbą. Deminutyvai -jauteliai, avinėliai, malynėlia, rugeliai. Palyginimų šioje dainoje nėra, o epitetų yra. Epitetai: šėmi jauteliai, šalta žiema. Įasmeninimų šioje dainoje taip pat nėra. Vadas paprastai kalbėdavo su žydišku akcentu. Sodybos šeimininkui pasidomėjus, iš kokio krašto ateiviai, šie atsakydavo : „ui, ar juns nežinot, kad žyds viską dirb atbulai“. Šeimininkas „žydus“ įleisdavo tik jei žydai parodydavo dokumentą, pasą. O kai ateiviai įeidavo į kiemą tai jie pradėdavo groti įvairias daineles. Taigi Užgavėnės neturi pastovaus laiko, todėl vienais metais Užgavėnių nuotaika būna daugiau žiemiška, kitais- pavasariška. MELAGIO DIENA, senųjų amžių žmonės manė, kad pasaulis pilnas įvairiausių dvasių- gerų ir piktų, kad kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savo dvasią. Todėl žmogus stengėsi įtikti šioms dvasioms, palenkti jas į savo pusę ir išprašyti malonę sau ir savo šeimai. Plačiai buvo žinomas paprotys garbinti pavasarį prisikeliančius augmenijos dievus, nes rudenį palaidotas, tai yra pasėtas grūdas pavasarį prasikala ir sužaliuoja. Bet pasitaikydavo ir taip, kad sužaliavę laukai pasidengdavo storu sniego sluoksniu arba užėjusi sausra viską išdegindavo. Kartais būdavo jog temperatūra pasiekdavo +38- +42C,o kartais nukrisdavo iki-17C.Visa tai žmonėms kėlė nerimą. To viso kaltininkas buvo balandžio mėnuo. Ir tada žmonės nusprendė jog balandžio 1-ają reikia pasakoti pramanytus dalykus ir taip apgauti šventąsias dvasias. Tada jie melavo kiek galėjo ir netgi melą apdainuodavo. Melas- tai netiesa, išreikšta žodžiu ar veiksmu, klaidinančiu kitus. Yra žmonių, kurie neskiria ar sunkiai skiria, kur vaizduotė, o kur realybė, ir dažnai įsivaizduojamą dalyką pateikia kaip išgyventą atsitikimą. Tai jau egoistiškas veiksmas, nes individo interesai kertasi su bendruomenės interesais. Tokį melagį ir apgaviką mūsų senoliai buvo linkę be pasigailėjimo smerkti. Pasižiūrėkime kiek daug mūsų tautosakoje priežodžių, kategoriškai neigiančių melą:
Su melu toli nenuvažiuosi.Melagiui ir tiesą sakant niekas netiki.Pameluosi- nenumirsi, o daugiau nepavierysi.Teisybė kaip rėtyje vanduo.Melo trumpos kojos ir t.t. Pastaruoju metu labai vykusiai juokauja ir žiniasklaida. Vienas labiausiai nusisekusių televizijos juokų buvo paskelbtas išradimas apie tai, kaip iš nespalvoto vaizdo televizoriaus pasidaryti spalvotą: esą reikia ant ekrano užmauti nailoninę kojinę. Tą vakarą daugelis šeimų praleido prie televizoriaus žiūrėdami į savo suplėšytas kojines ir laukdami pasirodant spalvų! Ir todėl mes dabar turime šitokią šventę. MOTINOS DIENA-motinos pagerbimo, džiaugsmo ir apmąstymų diena. Tai šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, kalbos, gerumo mokytojos, papročių, liaudies dainų ir pasakų puoselėtojos bei kūrėjos diena. Tai didelės atsakomybės diena. Juk nuo motinos ir vaikų ryšio priklauso žmogaus, visuomenės, tautos socialinis brandumas, dažnai ir ateitis. Daugelis pasaulio tautų pirmame mūsų šimtmečio ketvirtyje motinai pagerbti įvedė specialią šventę- Motinos dieną. Trečiame šimtmetyje imta švęsti ji ir Lietuvoje, bet nuo penkto dešimtmečio pradžios iki 1987 m. ji buvo tartum užmiršta.1988 m. visa Lietuva vėl buvo pakviesta švęsti Motinos dienos. Respublikinėje ir rajoninėje spaudoje šia proga buvo paskelbta apie 250 straipsnių, pasisakymų, eilėraščių. Nors motina kaip vertybė visiems suvokiama, tačiau daug kam kilo klausimų- ką šią dieną privalu daryti. Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos. Motinų garbinimas siekia pačius seniausius laikus. Žmonės įvairiose šalyse nuo seno garbino moteriškąsias dievybes, būtent dėl tos pačios priežasties – motina buvo siejama su gyvybės nešėja. Taigi visos Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gėją, romėnai – Artemidę, egiptiečiai – Izidę, o lietuviai – Žemyną. Tai žemės deivės. Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems gerą likimą. Likimą lėmė ir sergėjo graikų Eiletijos, rusų Rožanicos, lietuvių Laimos. Visiems gerai žinoma meilės deivė, taip pat glaudžiai susijusi su motinos, t. y vaisingumo, funkcija, skirtinguose kraštuose vadinta skirtingu vardu: Afrodite, Venera, Milda. Įvairiuose kraštuose randama šių deivių garbinimo įrodymų – moteriškos lyties statulėlių. Iš Narvos kultūros (III. tūkst. pr. Kr.) rasta medinių, gintarinių statulėlių. Mažojoje Lietuvoje – akmeninių statulų, vadinamų akmens bobomis. Pasaulyje paplitus krikščionybei, moteriškų deivių kultas pasibaigė, bet motina vis tiek neužmiršta – pradėta garbinti Jėzaus motina Marija. Motinos sąvoka ir funkcijos nuo senų laikų iki dabar labai pakito. Motina- liaudies dainų ir pasakų tobulintoja, kūrėja bei mokytoja. Per dainas, patarles, pasakas, mįsles ji iš kartos į kartą perdavė vaikams tautos išmintį, mokė pažinti gyvenimą, mylėti tėvynę. Iš liaudies dainų žinome, kad visi rūpesčiai anksčiau krisdavo ant motinų pečių. Jos valdydavo visą ūkį, prižiūrėdavo samdinius, dirbdavo visus namų ruošos darbus, augindavo vaikus. Jos išgyvendavo sunkų išsiskyrimą su dukromis, išleisdamos jas už nemylimų vyrų, sunkų išsiskyrimą su sūnumis, išleidžiamais į karą, skaudžią jų žūtį. Patarlėse apie motiną sakoma: „Minkštos motinos rankos, bet sunkios jos ašaros“. Šiuolaikinės motinos jau nebėra vien namų šeimininkės, šeimos židinio sergėtojos. Nemaža jų dalis yra savarankiškos moterys, ne tik auginančios vaikus, bet ir dirbančios darbą, kuris, pagal ankstesnę sampratą, būtų laikomas vyrišku. Anksčiau motinos užaugindavo ne tik tris, bet septynis ar net dešimt vaikų. Dabartinė motina išaugina po vieną, du, daugiausiai penkis vaikus. Nepaisant visų skirtumų, visos motinos nuolat jaudinasi dėl savo vaikų. Tuo jos ir yra motinos. Ir kaip bežiūrėsi, žmonija neišnyksta tik dėl jų. Bene vaizdžiausiai motinos vaidmuo išreikštas našlaitės raudose laidojant motiną, dainose ir pasakose apie motiną. Palaiminga motinos globa net ir po mirties lydi vaikus. Mums, lietuviams, ši diena yra mielesnė negu visiems kitiems pasaulyje. Kuo mes skiriamės nuo pasaulio- vaizdžiai pasako mums dainos mūsų, kur vargo žmogelis, nemokėdamas savo jausmų išreikšti ir nemokėdamas jų paslėpti, sukūrė nesuskaitomą daugybę motinos meilinamųjų pavadinimų, palydėdamas juos dar meilesniais epitetais, sukurdamas nesuskaitomą daugybę dainų, išplaukusių iš to jausmo:mama, mamulė, mamulytė, mamytė, mamaitė, mamyčiukė, mamučiukė, mamulytė, mamužė, mamužėlytė, motinėlė, motinytė, motulė, motutė… Šiuos žodžius sutinkame daugybėje lietuvių liaudies dainų. Mums, lietuviams, ši diena yra mielesnė negu visiems kitiems pasaulyje. Kuo mes skiriamės nuo pasaulio- vaizdžiai pasako mums dainos mūsų, kur vargo žmogelis, nemokėdamas savo jausmų išreikšti ir nemokėdamas jų paslėpti, sukūrė nesuskaitomą daugybę motinos meilinamųjų pavadinimų, palydėdamas juos dar meilesniais epitetais, sukurdamas nesuskaitomą daugybę dainų, išplaukusių iš to jausmo. Tiesa, dabartiniai lietuviai nebėra tokie sentimentalūs, jie vis rečiau vartoja meilius mažybinius vardus. Senoji karta gali apkaltinti jaunimą atšiaurumu, nepagarba savo tėvams, jei nesupras, kad keičiasi tik išraiškos būdas, o ne žmogaus jausmai. Nepabuvę savo motinų kailyje nesuprasime, ką jos dėl mūsų išgyvena, tačiau bent retkarčiais parodykime joms savo dėkingumą, galbūt ne taip atvirai, kaip buvo įpratę mūsų senoliai, bet bent nedideliais ženklais. Pasveikinkime savo mamas su Motinos diena. VELYKOS …Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią. Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas visose Evangelijose aprašytas Kristaus įžengimas į Jeruzalę: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Jn 12, 13), „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius“ (Lk 19, 36), „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas“ (Mt, 21, 8). Vakarų Europoje ši diena vadinama Palmių sekmadieniu. Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis. Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?“. Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“. Kaimo kerdžius eidavo per trobas ir radęs miegantį piemenį plakdavo, nes šeimininkės tą rytą piemenų nekeldavo. Plakdamas sakydavo: „Verba plaka, verba plaka. Paganyk telyčią, nepamesk trynyčių. Už nedėlios – Velykėlės, gausi margą velykaitį.“ Šeimininkė dėkodavo: „Dėkui, dėkui dėde, kad pašventinai mūsų piemenaitį, visą vasarą jis bus budrus. Už tai aš tau Velykoms duosiu sūrį ir porą kiaušinių.“ Didžiosios savaitės apeigas pradėdavo vaikai Didįjį trečiadienį, atlikdami silkės išvarymo apeigas. Vienas paskui save tempia ilgoką lentgalį – „silkę“ ir šaukia: „Eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių!“ Paskui „silkės“ vilkėją eina būrelis vaikų, kurie velkamą „silkę“ plaka vytinėmis. Didįjį trečiadienį „silkė“ buvo vieną kartą velkama apie bažnyčią, Didįjį ketvirtadienį – du kartus, o Didįjį penktadienį – tris. Po tokių silkės išvijimo apeigų jos nebevalgydavo. Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas pas kutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose per Šv. Mišias tą dieną užsigavi, t.y. nutyla varpai ir vargonai, kurie tylės iki Didžiojo šeštadienio pamaldų. Nuo varpų nutylimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi „juodojo pasninko“. Kai kas tomis dienomis visai nevalgė, kiti – tik duoną ir vandenį. Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plovė sienas, šveitė stalus, dulkindavo patalynę, rūbus. Tą dieną šukavo ir valė gyvulėlius – avinukus ir paršiukus, išplaudavo visus skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs. Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos, kuriose prisimenant Kristaus kančią pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius. Didysis penktadienis- atgailos ir susikaupimo diena. Dirbama mažai ir laikomasi tylos. Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Ugnis ir vanduo – vieni reikšmingiausių žmonijos simbolių. Iki XX a. 6-jo dešimtmečio vidurio ugnis ir vanduo būdavo šventinami prieš pietus, o po II-jo Vatikano susirinkimo – vakare. Ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas. Jiems ši pareiga suteikdavo daug įspūdžių. Kiaušinis yra bene vaizdžiausias virsmo, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. Kiaušiniai nuo senų senovės buvo vartojami visose šventėse ar įvykiuose, susijusiuose su naujo ar naujos gyvybės atsiradimu. Kiaušinius nešdavosi kaip dovaną ir valgydavo kiaušinienę lankydami naujagimį, kiaušinius valgydavo, o jų lukštus išbarstydavo pradėdami sėją. Kiaušinius valgydavo, o kai kuriose apylinkėse ir dažydavo per Jurgines, pirmą kartą išgindami gyvulius, sekminėse piemenų vaišėse irgi pagrindinis patiekalas būdavo kiaušinienė. Todėl ir per pagrindinę pavasarinio virsmo šventę Velykas kiaušiniai būdavo svarbiausias apeiginis valgis, pažymintis gamtos ir žmogaus pavasarinį atsinaujinimą. Tačiau neaišku, nuo kada kiaušinius pradėta marginti. Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno. Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius. Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus. Ritinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi. Velykų apeigos• Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus. • Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi. • Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis…“ ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą. • Vaikinai per Velykas eidavo dėdinėti. Jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti. • Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalauninkai visur buvo laukiami, jeigu kuriuos nors namus aplėkdavo, tai jų šeimininkai pasijusdavo įžeisti. Jeigu kas nors atsakydavo giedojimą, neduodavo arba mažai duodavo kiaušinių, keliautojai imdavo išjuokti: užgiedodavo „Duok Traice šventa amžiną atilsį, danguje amžiną gyvenimą“ (Kapčiamiestis), apibardavo šeimininkę- „kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų“, arba „kad tavo visos vištos po pečium ištintų, kaip kupetos šieno, kad tu jų su arkliu neištrauktai, o traukdama kad tu pečių sugriautai, ir kad , kaip tu apleisi vištą, tai kad ne viščiukai, o Vanagėliai išeitų“. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementus. Be sūpuoklių velykinis džiaugsmas senajame Lietuvos kaime- neįsivaizduojamas. Mergaitės supdamos dainuodavo įvairias dainas Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu.Taigi visos šios nuostabios šventės buvo švenčiamos dar gilioje senovėje. Suaugusieji ir vaikai laukė visų savo švenčių, linksmybių. Bet buvo ir tokių kurie nemėgo vienos ar kito šventės, bet nebuvo tokių kurie visiškai nepripažino savo papročių, tradicijų, linksmybių… Kažkurie gal nesuprasdavo ką reiškia viena ar kita šventė, bet jie tada žiūrėdavo kaip tą šventę švenčia kiti ir bandydavo juos pamėgdžioti. Dabar taip kaip senovėje nėra, bet labai panašiai, iki šių dienų yra išlikusios įvairios tradicijos, papročiai…Kiekvienas savo gyvenimą supranta kitaip, vieni jį nori nugyventi ramiai, o kiti nori jį praleisti linksmai, su šypsena veide!
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Juozas Kudirka,1991.Joninės.Vilnius, p 11-20. Kęstutis Urba,2000.Knygų dienos. Kaunas, p 130-149. Juozas Kudirka,1990.Kūčių naktis. Vilnius, p 9, 36. Juozas Kudirka,1989. Motinos diena. Vilnius, p 3-46. Nijolė Marcinkevičienė, 1990. Melagio diena. Vilnius, p 3-8. A.Žarskus,1990.Rėdos ratas, Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, p 3-21 Juozas Kudirka,1992.Užgavėnės.Vilnius, p 3-29,43-46. Juozas Kudirka,1992.Velykų šventės. Vilnius, p 3-78.