Kalbos reikšmė ir kilmė

KALBOS REIKŠMĖ IR KILMĖ

Mokslas, tiriantis kalbą, vadinamas KALBOTYRA, arba LINGVISYIKA. Pastarsis terminas padarytas iš lotynų kalbos žodžio lingua (tariama lingva) „kalba“.

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Jeigu nebūtų kalbos, neturėtume mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių dienų mokslas ir technika. Tiik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susijęs su kalba, žmonės galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nevertinti.

Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių susi žinojomo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti KOMUNIKACINĘ funkciją (iš lotynų kalbos žodžio communicatio, tariama komunikacijo, „susisiekimas, bendravimas“). Kalba, netekusi šios funkcijos, virsta mirusia. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė(ESTETINĖ funkcija), tautinės savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos isstorija, psichologija (REPREZENTACINĖ funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu pasaulio mokslininkų didžiai vertinama dėl jos archajiškų formų, kokių nėra išlaikiusi nė viena gyva indoeuropiečių kalba. Todėl mūsų gimtoji kalba yra ir didžiulė pasaulinės kalbotyros vertybė, ku

urią mes turime branginti ir saugoti kaip pasaulinio mokslo objektą.

Kalbos kilmės problema yra nepaprastai sunki ir sudėtinga. Anksčiau buvo sukurta visokių spėjimų, hipotezių. Vieni manė, kad žmonės išmokę kalbėti pamėgdžiodami gamtos garsus, kiti – kad kalbai pradžią davę tam tikri jaustukai, kuriais imta reikšti įvairias emocijas, dar kiti – kad buvę pradėta nuo specialių sušukimų, lydėjusių kolektyvinį darbą. Tačiau visi tie aiųkinimai iš tikrųjų yra nepagrįsti. Imkime kad ir gamtos garsų mėgdžiojimų hipotezę. Tokių žodžių kuriems pradžią yra davę gamtos garsai (pvz.: kukų, am am, kriu kriu, ir išvestiniai kukuoti, amsėti, kriuksėti), turime nedaug. Daug daugiau kalbose yra esama žodžių, kurie nieko bendra neturi su gamtos garsais, pvz.: namas, akmuo, brolis ir didžiausia daugybė kitų. Taigi kalba negalėjo atsirasti dėl gamtos garsų mėėgdžiojimo. Panašiai lengva sukritikuoti ir kitas hipotezes. Juk ir jaustukų bei specialių „garbinių sušukimų“ kalboje nedaug, net dar mažiau negu garsažodžių.

Naujaisiais laikais mokslas kalbos kilmę ėmė sieti su žmogaus kilme. Sąvoka „žmogus“ imta taikyti tik kalbančiai būtybei.

Mokslininkai dabar vieni ieško bendrumų tarp žmonių kalbos ir gyvulių susižinojimo priemonių ( iš tikrųjų tarp jų bedugnė) ir bando aiškinti kalbos atsiradimą kaip ilgos evoliucijos procesą (bet jokių pirminės kalbos formų pasaulyje nėra, net pačios barbariškiausios tautos turi tobulą kalbos sistemą), kiti mano, kad ka
alba atsirado staiga, kaip tam tikras žmogaus sąmonės „prasiveržimas“, lygintinas su elektros iškrova. Tokia pažiųra pastaraisiais laikais darosi vis populiaresnė. Taigi šių dienų mokslas dar negali tiksliai atsakyti į klausimą, kaip atsirado kalba.

Kalbos, arba tiksliau kalbėjomo, kilmės problemą reikia griežtai skirti nuo konkrečios dabar esančios ar seniau buvusios (jau mirusios)kalbos atsiradimo problemos. Ti du skirtingi dalykai. Antai prancūzų, italų, ispanų ir kitos vadinamosios romanųkalbos yra kilusios iš vienos senosios – liaudinės lotynų kalbos. Tai įvyko jau istoriniais laikais ir lengvai susekama iš tų kalbų rašytinių paminklų. Todėl norint išsiaiškinti romanų kalbų kilmę, reikia ištirti, tokiu būdu laiudinės lotynų kalbos tarmės ilgainiui virto savarankiškomis kalbomis, kaip, kada ir dėl kokių priežasčių jos viena nuo kitos ėmė tolti. Ir lietuvių kalbos kilmę aiškinantis, reikia ištirti, kaip ir kodėl didelės indoeuropiečių kalbų šeimos plote susiformavo mūsų protėvių baltų kalbos, kaip ir kada rytinių baltų pietų dalyje susiklostė kalbinis vienetas, turįs būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes, kuriam ir buvo duotos lietuvių kalbos vardas.

Apskritai kalbos (kalbėjimo) kilmės problema lieka hipoteze, bet konkrečios kalbos atsiradimą ir susidarymą gali akivaizdžiai įrodyti kalbos mikslas, neretai ir istorijos duomenys.

Kiekviena šių dienų kalba yra nuėjusi ilgą istorijos kelią. Tai daugelio amžių sudėtingos raidos produktas. Todėl, aiškinant dabartinių kalbos garsų ir formų kilmę, reikia la
abai kruopščiai ištirti visą tos kalbos istoriją, tiksliau – jos garsų ir formų raidą. Tai labai sunkus ir sudėtingas istorinės kalbotyros darbas.

Leave a Comment