Juzos satykis su aplinkiniu pasauliu

Juzos satykis su aplinkiniu pasauliu
(pagal J.Baltušio romaną “Sakmė apie Juzą”)

Žmogus, gamta, istorija – trys amžinosios temos, glaudžiai viena su kita susijusios ir dažnai, bent jau lietuvių literatūroje, drauge minimos. Gamta savo pavyzdžiu moko būrus didaktinėje K.Donelaičio poemoje “Metai”, A.Baranausko “Anyksčių šilelio” būtis simbolizuoja ne tik gamtos, bet ir lietuvių tautos likimą istorijos vingiuose; romantiškoji Lietuvos praeitis, nuostabiai graži Tėvynės gamta ir liaudies žmogus – pagrindinės Maironio kūrybos gijos. Jeigu gamta visada yra buvusi lietuviškų raštų herojaus paguoda, tai istorija vaizduojama įvairiai: ir skkatinanti kilti prieš pavergėjus, ir priešingai, užgaidi bei klastinga. Lietuvis, besilaikantis savo papročių ir tradicijų, pasižymintis savita mąstysena ir pasaulėjauta, atėjusia dar iš pagonybės laikų, yra pasmerktas svyruoti istorijos užgaidų vėjyje. Jam palikta tik viena galimybė – šlietis prie gamtos.

Romanas “ Sakmė apie Juzą “ – tai poema lietuvių valstiečiui, sukūrusiam ir išsaugojusiam pagrindines nacionalinio charakterio vertybes. Juza atrodo lyg mitų herojus, kurio gyvenimas – tai beveik ritualinis aktas, siekiantis sutaikyti žmogų su žemė ir pačiu savimi, nešantis liaudiškojo humanizmo šviesą, darbu ir ištikimybe savo krraštui paženklintą sielą.

Juzos paveikslas – tipiškas lietuvio paveikslas. Jis užsidaręs, niūrus, nekalbus. Mylimajai Vinciūnei ištekėjus už kito, Juza vienas kenčia. Jis neieško kaltų, nekerštauja, nesiskundžia netgi artimiausiems: broliui Adomui ir seseriai Uršulei. Tiesiog pasitraukia, dar labiau užsisklendžia savyje. Kaip sužeistas žvėris le

enda į miško tankmę, kad vienas išsilaižytų savo žaizdas, taip Juza pasitraukia į Kairabalę, kad pats neimtų guostis ir kitų paguodos žodžių neklausytų. Jis tikisi, kad vienatvė, atsiskyrimas nuo žmonių, nauji darbai ir rūpesčiai užslopins didelį širdies skausmą ir neviltį. Juzai pavyksta įsibrauti į laukinės gamtos sferą, po truputį ją užvaldyti. Gamta laikinai jį ramina, tačiau visiškai pasislėpti nuo savo jausmų, nuo išorinio pasaulio jam nepavyksta. Bet tai ir neįmanoma, nes jį lanko ne tik ilgesingi prisiminimai, brolis Adomas, bet ir aplinkinis pasaulis, kuriame, atrodo, toli, toli nuo jo Kairabalės vyksta kraupūs dalykai: žudynės, karai. Tai vyksta kitur, toli nuo Juzos pasaulio, tačiau nerekalingas ir nesuprantamas jam šis pasaulis pats reiškia savo teises – iš kiekvieno žmogaus pasiimti duoklę. Juzos namai tampa prieglobsčiu tam, kuuris ujamas, kurio laikas skriausti kitus jau praėjo ar dar neatėjo. Juza, savanoriškai pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, nenorįs nieko žinoti apie visokias politikas ir plačiojo pasaulio reikalus, nenorom įtraukiamas į to pasaulio gyvenimo verpetą. Štai keturiasdešimtaisiais Juza priglaudžia nuo Tarybų valdžios besislapstantį Stonkiuką, vėliau žydo Konelio šeimą, karo metais – sužeistą partizaną. Priglaudžia, nesiaiškindamas ir nelįsdamas į jų reikalus, pamaitina, nes toks jau jo pašaukimas, o valdžias pakeis ir gyvenimą sutvarkys ir be jo.

Juza – nesugadintos sielos žmogus, kuris visada gins tik žmogiškąsias vertybes. Todėl ne

eatrodo pagrįstas Juzos keršytojo poelgis, kai jis paskandina Stonkiuką. Karo metais santykiuose su žmonemis išryškėjo ir kitos dvi visai nesuderinamos jo savybės – šykštumas ir dosnumas. Pabėgėlius Juza maitina, viskuo padeda nesikišdamas į jų reikalus, o štai atėjus broliui Adomui jis šykšti ir gaili pinigų. Juzos elgesio motyvai gana migloti. Kažkas iš vidaus jį spiria pasielgti nežmoniškai, o po to gailėtis. Ir tolsta Juza nuo žmonių, nešdamasis tylią užslėptą neapykantą visam pasauliui.

Juza pats pasirinko vienatvę, pats dėl jos kenčia. Kairabalė Juzai tampa jo žmogiškumo patikrinimo vieta. Jis gana lengvai apsieina be žmonių, tačiau Kairabalė netampa ramybės vieta. Visas kūrinys persmelktas vidinio nerimo ir įtampos. Juza bando užsimiršti gamtoje ir darbe. Iš senelio Jokūbo Juza paveldėjo ne tik natūralųjį gamtos jutimą. Detaliai aprašytose darbo scenose atsiskleidžia, Juzos santykis su darbu, kaip žmogaus egzistencijos pagrindu. Jo atmintyje iškyla senelio dirbti darbai, jų iškilmingumas. Išmokti dirbti seniau reiškė ne tik sugebėti mosuoti dalgiu ar kirviu. Darbas nuo senų senovės – tai lyg apeigos, lydimos dainų, užkalbejimų. Juzos darbai, kuriuos visus sunku ir suminėti, – tai žmogaus gyvenimą įprasminanti kūryba. Bet ar kūryba turi vertę, kai ji yra pati sau? Juk ir gyvenimas pats savaime dar nėra vertybė. Tik per ryšį su artimais žmonėmis, nuolat jais besirūpindamas, žmogus įp

prasmina savo būtį. O Juza palieka žmonių pasaulį. Taigi Juzos pastangos užsimiršti darbe, gamtoje pasirodo beviltiškos, jos atskleidžia herojaus kankinančią dvasinę gėlą.

Žmogus ir visuomemė – tai du poliai, kurie smarkiai traukia vienas kitą. Žmogus yra savotiška jos dalelė, kuri, atitrūkusi nuo savo branduolio, bando vėl su juo susilieti. Bet jai tai nepavyksta, ta dalelė praranda buvimo prasmę ir ištirpsta nebūtyje. Taip ir Juza visą laiką grimzdo į sapną, tolo nuo savo branduolio, nes nesugebėjo paaiškinti to, kas vyksta. Kuo tikrovė nežmoniškesnė, tuo sapnas gilesnis. Ir ištirpo Juzos gyvenimas kaip sapnas, netekęs savo prasmės, nesusiliejęs su savo branduoliu.

Leave a Comment