Juzos satykis su aplinkiniu pasauliu
(pagal J.Baltušio romaną “Sakmė apie Juzą”)
Žmogus, gamta, istorija – trys amžinosios temos, glaudžiai viena su kita susijusios ir dažnai, bent jau lietuvių literatūroje, drauge minimos. Gamta savo pavyzdžiu moko būrus didaktinėje K.Donelaičio poemoje “Metai”, A.Baranausko “Anyksčių šilelio” būtis simbolizuoja ne tik gamtos, bet ir lietuvių tautos likimą istorijos vingiuose; romantiškoji Lietuvos praeitis, nuostabiai graži Tėvynės gamta ir liaudies žmogus – pagrindinės Maironio kūrybos gijos. Jeigu gamta visada yra buvusi lietuviškų raštų herojaus paguoda, tai istorija vaizduojama įvairiai: ir skkatinanti kilti prieš pavergėjus, ir priešingai, užgaidi bei klastinga. Lietuvis, besilaikantis savo papročių ir tradicijų, pasižymintis savita mąstysena ir pasaulėjauta, atėjusia dar iš pagonybės laikų, yra pasmerktas svyruoti istorijos užgaidų vėjyje. Jam palikta tik viena galimybė – šlietis prie gamtos.
Romanas “ Sakmė apie Juzą “ – tai poema lietuvių valstiečiui, sukūrusiam ir išsaugojusiam pagrindines nacionalinio charakterio vertybes. Juza atrodo lyg mitų herojus, kurio gyvenimas – tai beveik ritualinis aktas, siekiantis sutaikyti žmogų su žemė ir pačiu savimi, nešantis liaudiškojo humanizmo šviesą, darbu ir ištikimybe savo krraštui paženklintą sielą.
Juzos paveikslas – tipiškas lietuvio paveikslas. Jis užsidaręs, niūrus, nekalbus. Mylimajai Vinciūnei ištekėjus už kito, Juza vienas kenčia. Jis neieško kaltų, nekerštauja, nesiskundžia netgi artimiausiems: broliui Adomui ir seseriai Uršulei. Tiesiog pasitraukia, dar labiau užsisklendžia savyje. Kaip sužeistas žvėris le
Juza – nesugadintos sielos žmogus, kuris visada gins tik žmogiškąsias vertybes. Todėl ne
Juza pats pasirinko vienatvę, pats dėl jos kenčia. Kairabalė Juzai tampa jo žmogiškumo patikrinimo vieta. Jis gana lengvai apsieina be žmonių, tačiau Kairabalė netampa ramybės vieta. Visas kūrinys persmelktas vidinio nerimo ir įtampos. Juza bando užsimiršti gamtoje ir darbe. Iš senelio Jokūbo Juza paveldėjo ne tik natūralųjį gamtos jutimą. Detaliai aprašytose darbo scenose atsiskleidžia, Juzos santykis su darbu, kaip žmogaus egzistencijos pagrindu. Jo atmintyje iškyla senelio dirbti darbai, jų iškilmingumas. Išmokti dirbti seniau reiškė ne tik sugebėti mosuoti dalgiu ar kirviu. Darbas nuo senų senovės – tai lyg apeigos, lydimos dainų, užkalbejimų. Juzos darbai, kuriuos visus sunku ir suminėti, – tai žmogaus gyvenimą įprasminanti kūryba. Bet ar kūryba turi vertę, kai ji yra pati sau? Juk ir gyvenimas pats savaime dar nėra vertybė. Tik per ryšį su artimais žmonėmis, nuolat jais besirūpindamas, žmogus įp
Žmogus ir visuomemė – tai du poliai, kurie smarkiai traukia vienas kitą. Žmogus yra savotiška jos dalelė, kuri, atitrūkusi nuo savo branduolio, bando vėl su juo susilieti. Bet jai tai nepavyksta, ta dalelė praranda buvimo prasmę ir ištirpsta nebūtyje. Taip ir Juza visą laiką grimzdo į sapną, tolo nuo savo branduolio, nes nesugebėjo paaiškinti to, kas vyksta. Kuo tikrovė nežmoniškesnė, tuo sapnas gilesnis. Ir ištirpo Juzos gyvenimas kaip sapnas, netekęs savo prasmės, nesusiliejęs su savo branduoliu.