Justinas Marcinkevičius Istorinė drama “Mažvydas”

Istorinė drama “Mažvydas”

Mažvydas kūrinyje iškyla pirmiausiai kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o ja kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Autorius jau pradinę situaciją prisodrina etinio turinio įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių aplinkinių tarpą, ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį. Kai Tirva suklumpa prieš Mažvydą, atgailaudamas dėl parduoto Cicerono tomo, Mažvydas pripuolęs kelia:

Ką tu čia, Tirva, saugalvojai? Kelkis!

Sakau tau, kelkis! Pamanyk, knyga!

Žmogus brangesnis nei knyga.O

Ypač,

Kai jis iš purvo kelias. Kai žyydi

Gražiausia jo šaka.

Šitokia pažiūra į žmogų, kaip į didžiausią vertybę, būdinga visai Justino Marcinkevičiaus kūrybai. Šame kūrinyje labai akivaizdi, pastovi meilės tematika, paremta gerais darbais, orientuota į konkretų žmogiškumo pasireiškimą, iškeltą prieš abstraktų humanizmą.
Centriniai šios trilogijos personažai daug kuo artimi. Juos sieja meilė tėvynei, noras aukotis dėl jos, istorinės visuomeninės poveikis žmogui, kaip individui. Taip pat jaučiamas ir skaudus pažinimo kelias, kurį kiekvienam lemta nueiti. Mažvydo pastangos suvienyti kraštą žodžiu panašėja į vienijimą kalaviju, kai kryžiuočiai puolė Lietuvą. Mažvydas prieš pareigą teisus – jis privalėjo giinti žodį, suteikti Lietuvai balsą, nesiduoti įveikiamas nehumaniškų istorinių aplinkybių. Tačiau jo kūriniuose nusižengiama etiniams principams – moters, Tėvynės meilei; kuomet išdavystė atsigręžia tragiškais žmonių likimais. Tokio žmonių aprašymo pasirinkimą dalinai lėmėi istorinė medžiaga bei pats Justino Marcinkevičiaus santykis su Mažvydu. Ma

ažvydo asmenybė labai žmogiška, vaiduojamas kaip taurus lietuviško žodžio gynėjas. Kartais jis net per daug idealizuojamas.
Mindaugas, Laurynas rėmėsi liaudiška išmintimi, o Mažvydas jau tiesiogiai atstovauja liaudiškiems žmonių pradmenims. Kūriniuose iškyla geriausios liaudies dvasinių jėgų išraiškos. Nėra žymaus skirtumo tarp jo ir varguolių, juk sakoma, kad tikėjimas žmogumi atgaivina sielas, o jausmus išreiškia jo kūryba. Mažvydas vaizuodajamas, kaip tėvynės, kalbos, liaudies, darbo, gamtos gynėjas, aukštintojas. Jo visuomeninis idealas švietėjiškas – kova už istorijos ir žmogaus tobulėjimą. Pats “Mažvydas” – savotiška žmogaus filosofija. Žmogaus egzistencijos esmė atsiveria Mažvydo monologuose. Tai dvasinio išgyvenimo akimirkos. Mažvydas giliau ir skaudžiau pajunta individualios egzistencijos esmę. Kankinantys klausimai – “kas aš?” “kam aš?”. Šie klausimai iškelia tiesioginį ryšį su istorijos pajautimu, pareigos įsisamonimu:

.aš turėjau

ateiti į čia privalėjau

prakalbinti jų sielas

suteikt amžinybėje balsą

tai žeemei

tai Lietuvai

Aš jos liežuvis

Kurs šaukia

Istorijos tamsai ir vėjui :

Aš čia aš čionai

Mano meilė

Malda ir tikėjimas mano

Žaizda vis negyjanti mano

Gyvenimas mano ta žemė

Po dievo dangum

Lietuva .

Mažvydo kaip pirmosios lietuviškos knygos kūrėjo, misija neeilinė, kertantis skirtingomis religijomis, ir įdėjomis Rytų Prūsijoje, augant lietuvių nutautinimo grėsmei. Mažvydo pilietiškumą, pasiryžimą ginti gimtąjį žodį išaugino ne vien orumas, bet ir tikėjimas kūrybinėmis galiomis:

Giesmė – tai mūsų šauksmas tamsoje,

Tai mūsų žvilgsnis į tenai, kur einam.

Mažvydas – monodramos principu parašytas kūrinys, leidžiantis pasireikšti centriniam personažui. Nors “Mažvydas” turi ne

eįprastų motyvų, yra grįstas humanizmo idėjomis ir vidinių išgyvenimų raida, bet būtent ši trilogijos dalis sceniškai sodriausia. Kūrinys polifoniškas, vyrauja filosofinis pradas, vaizdo daugiaplaniškumas – pasualis vaizduojams visų aplinkinių akimis. Situacijos, vaizdai, vietos ir laiko priedai yra itin mobilūs, išraiškingi, susiejantys istoriją ir dabartį, objektyvius ir subjektyvius momentus.

Leave a Comment