juozo gruso kuryba

Baigęs 1931 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, išgarsėjęs prieš karą realistinės prozos kūriniais, atkakliai tylėjęs stalinizmo metais gresiant represijoms, „atlydžio” laikotarpiu iškilo kaip dramaturgas, sukūręs savo veikalais moralinio teismo teatrą. Tradicinės moralinės normos, pasak rašytojo, buvo išardytos XX a. karų ir socialinių lūžių, ir šiuolaikinio dramaturgo uždavinys – išanalizuoti besiformuojančią naują situaciją be pagražinimų ir didaktikos. Savo dramų Tėvas ir sūnus (1945), Herkus Mantas (1957), Meilė, džiazas ir velnias (1967), Adomo Brunzos paslaptis (1967) personažuose Grušas ieško pirmiausia kategoriško imperatyvo, neleidžiančio susitaikyti su blogiu, teikiančio atskirai eggzistencijai vertės, atsparumo ir pateisinimo argumentus, kurių išsižadėjimas sulaužo stuburą ir užmuša gyvenimo prasmę. Įvykiai, žmonių santykiai, net kalbos būdas atsidūrė moralinių vertybių lygtyje, kurios sunkus, įtemptas, likimus triuškinantis sprendimas sudaro kūrinio branduolį.
Tragikomedija Meilė džiazas ir velnias” – moralinio ištuštėjimo ir netikėjimo drama. Dvidešimtmečiai džiazistai, girtuokliai ir mergininkai, trankosi nerviniame siautulyje, trypdami po kojomis meilę, gailestį, žmogišką gerumą. Tai šios valandos „materialistai”, atmetę aukštesnių idealų ir bendražmogiškų vertybių „metafiziką”. „Viskas – čia žemėje! Viskas tik šiandien. Nieko nėra ten, ir nebus nieko ryytoj. Viską noriu pasiimti dabar, tuojau. Ir viską grynais”, – šaukia vienas džiazistas. Tai apkartę cinikai, kurie nebetiki pasaulio pagerinimo projektais, todėl abejingai žiūri į bet kokią neteisybę. „Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe. Susigyvenk su ja”, – jų išmintis. Šitų atbukusių, užgesusių, su

užvėrėjusių sielų ateina gelbėti Beatričė, skaisti, romantiška, mylinti septyniolikmetė, bet, kolektyviai išprievartauta, turi nusižudyti.
Dramoje „Adomo Brunzos paslaptis” žmogus neišlaikė kankinimų gestapo rūsiuose ir išdavė draugą. Istorijos kataklizmų priremtas prie sienos – padorumas ar gyvybė, jis išsižadėjo moralės, nes neišdrįso mirti. Ir liko dvilypis, suskaldytas į du balsus – vienas kaltina, kitas teisina. „Kur prasideda mano atsakomybė? Kur baigiasi?” – klausia Adomas. O jo antrininkas Brunza ramina: istorija spardo tave tai į vienus vartus, tai į kitus; esi tik utėlė ant pasaulio veido. Adomo nepaguodžia nei žmogaus – istorijos produkto, nei moralinio reliatyvizmo sampratos. Žmogus privalo atsakyti už savo veiksmus, nepaisant visų juos nulėmusių aplinkybių. Jei vienas kitą skandinsime, išdavinėsime, žudysime, o po to suversime kaltes sąlygoms, nebeliks pasaulyje jokios atsakomybės, o gėrio ir blogio sąvokos pasidarys beprasmės. Grrušo – dramaturgo – pozicija visada bekompromisinė, pagrįsta nuostata: žmogus yra istorijos subjektas, turįs pasirinkimo teisę.
Grušo dramų pirminis elementas – moralinė savimonė. Kiekvieną charakterį, net labiausiai nusmukusį, autorius įstato į tokias situacijas, kur jis privalo atsigręžti į save, apžvelgti savo egzistencijos visumą, išdėstyti savo raison d’etre. Šitaip atsiveria charakterio esmė, kurią sudaro tam tikros etinės vertybės ir principai. Visa dramos konstrukcija supinta iš tokių moralinės savimonės aktų, kurie kryžiuojasi ir grumiasi tarp savęs. Tai suteikia kūriniui pulsuojančios psichologinės įtampos. O kadangi į kiekvieno herojaus psichiką yra nu
ugramzdinta tam tikra vertybių sistema, kuri čia savo ruožtu juda ir keičiasi, tai šitų psichikų susirėmimai išreiškia ir visuotinių vertybių grumtį. Grušo dramos savo sandara primena didžiąsias prancūzų klasicizmo tragedijas – individas žūsta, o visuotinių vertybių hierarchija išlieka savo aukštame soste; būties chaosą apvaldo logiškai tiksli konstrukcija; pasakojimo tonas – didingas.
Abstrahavimo galia, glūdinti dramaturgo žodyje, ir didinga frazės tonacija, pakilusi virš šnekamosios kalbos judrumo, atliepė istorinės dramos poetiką, kuri Grušo kūriniuose – Herkus Mantas (1957), Barbora Radvilaitė (1972), Švitrigaila (1976), Mykolas Glinskis (1984) – buvo grindžiama tuo pačiu konfliktu – žmogiškumo susikirtimu su nežmogiškais aplinkos įstatymais ir dogmatinėmis mąstymo sistemomis. Vėlesniuose žanro kūriniuose veiksmas nebeturi uždaros erdvės, veikėjai tampa filosofinių ir kultūrinių vertybių judančiais šifrais, konkrečios scenos perauga į metaforas, o dialogas į aforistinį paradoksą. Logiškas brėžinys, toks aiškus ir vientisas ankstyvesnėje pjesėje, sulaužomas į dinamiškas skeveldras, išbarstytas į asociacijas ir kontrapunktiškus pakartojimus. Lietuviškos dramos sanklodoje tokie Grušo kūriniai, kaip Pijus nebuvo protingas (1976), Cirkas (1976) įtvirtino naują paradoksinių šuolių, aštrios deformacijos, filosofuojančių metaforų, asociatyvinių derinių, desperacinio šauksmo ir nustėrimo intonacijų poetiką.
Modernios dramos stilistika stipriai paveikė ir Grušo prozą, kuri buvo grindžiama klasikinio realizmo ištobulintais psichologinio determinizmo principais (romanas „Karjeristai”, 1935; novelių rinkinys „Sunki ranka”, 1937). Naujoje novelių knygoje Rūstybės šviesa (1969) atmestos tradicinės epinio pasakojimo formos – nėra konkrečių vietos ir laiko koordinačių, neaišku, kur ir kada prasideda ir
r baigiasi veiksmas. Grušas išveda savo herojus iš vienkartinio įvykio vagos į abstrakčių idėjų beribiškumą, išardo santykių tinklą, kuris sieja jį su kitais, ir palieka tuštumoje be apsauginės papročių ir kasdieninių rūpesčių sienos, kad išryškėtų visiškai nuoga žmogaus prigimtis. Tai, kas atsiveria žmoguje istorijos kataklizmų laike, nepasiduoda linearinio vaizdavimo principams. Globalinės masinių žudynių amžiaus problemos netelpa į pavienę istoriją ir atskiro žmogaus likimą. Keisti neindividualizuotų figūrų monologai, kuriuos valdo intensyvus sakinio ritmas, pilnas įsisiūbavusio polėkio ir rūsčios didybės, pakilęs virš įprastų emocinės išpažinties intonacijų į lietuvių prozoje negirdėtą dramatizuotą konstruktyvumą. Simbolių, metaforų, poetizmų gausą lydi ironiški paradoksai – abejojimas viskuo, kas tik ką buvo iškilmingai teigta, o aukšto poetinio jutimo tonacija degraduojama į groteską – žmogaus ir žvėries giminystės grimasas („Kur riba tarp žvėries ir ne žvėries?”). Šitaip susidaro novelėje poliariniai srautai, vidinis sūkuringumas ir sproginėjimas. Grušas pirmasis realizavo prozoje abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, paplitusius to meto tapyboje ir poezijoje.

Leave a Comment