Juozas Erlickas

Apie Juozą Erlicką žinojau kad jis rašytojas ir daugiau nieko. Todėl panorau sužinoti viską apie jį ir paruošiau projektą.
Juozas Erlickas – poetas, dramaturgas, humoristas, satyrikas, dainininkas, lyrikas, klasikas. Gimęs buvusioje Tarybų Lietuvoje, ten yra sukūręs šeimą ir 8 knygas. Poeto motina atmintyje išsaugojo Juozo gimimo aplinkybes, nors šiais savo prisiminimais nesidalijo net su pačiu sūnumi. Juozas gimė 1953-iųjų kovo 3-iąją – Stalino mirties dieną. Žinią apie didžiojo vado mirtį Stefanija Erlickienė išgirdo ligoninėje – Juozukas jau beldėsi į šio pasaulio duris.
Sūnaus gimimo valandos S.Erlickienė jaau nebeprisimena, tik žino, kad tai įvyko šviesiu paros metu. Į gimdyklą įėjęs gydytojas pranešė apie Stalino mirtį ir šiam reikšmingam faktui pagerbti paskelbė tylos minutę. Jos metu daktaras stovėjo šalia gimdyvių pagarbiai susikaupęs. Netrukus po tylos minutės gimė Juozas, kuriam tėvai davė jo dėdės vardą.
Juozui apie jo gimimo ji nėra pasakojusi – tiesiog nebuvo progos apie tai pakalbėti. Kita vertus, rašytojas jos apie tai niekada ir nėra klausinėjęs.
Juozo Erlicko, rašytojo dėdės, giminaičiai gyvena Mažeikių rajone. Dviejuose – Akmenės ir Mažeikių – rajonuose Erlickų reegistruota net penkiolika.

VAIKYSTĖ PRABĖGO VIENKIEMYJE.
Iš Viekšnių ligoninės Juozą Erlicką tėvai parsivežė į Svirkančių kaimo vienkiemį, kuriame jau lakstė jo brolis Antanas. Šiame vienkiemyje užaugo Juozo Erlicko motina. Erlickų šeima čia gyveno iki 1975-ųjų. Čia pat tekėjo Virvytė, kuri buvo berniukų va

asaros maudynių ir žaidimų vieta.

Naikinant vienkiemius, šeima persikėlė i kolūkio pastatytą mūrinį namą Užventėje, penki kilometrai nuo buvusio vienkiemio.
Pirmagimio Antanuko nuotrauką savo albume S.Erlickienė turi daugiausia. Juozas, pasak motinos, fotografuotis nemėgęs, be to, daugumą vaikystės nuotraukų jis perkėlė į savo albumą. Dėl vienos vaiko nuotraukos motina suabejojo: ar čia Antanas, ar Juozas, mat berniukai visada buvo išoriškai panašūs. Šis panašumas liko ir jiems suaugus.
Nuo Svirkaičių vienkiemio iki mokyklos Viekšniuose – apie penkis kilometrus. Kai pradėjo sportuoti Juozas į mokyklą nubėgdavo bėgte, o maršrutinis autobusas, važiuodavęs į Viekšnius, jį pralenkdavęs.
Motina prisimena, kad, be bėgiojimo, būsimasis rašytojas mėgdavo treniruotis, kilnodamas įvairius sunkius daiktus. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje Juozas nufotografuotas rungtyniaujantis prie šaškių lentos viename iš mokyklos turnyrų.
Jau vaikstėje Juozas, anot motinos, buvo tarytum užsisvajojęs ir nekalbus. Mookyklos šokius lankęs, tačiau, kad būtų turėjęs panelę, motina nežinanti. Namuose Viekšniuose mokyklos mokiniui teko dirbti visus ūkio darbus. Jis čia išmoko beveik visko, tik karvės nemelžė.

J.Erlickas baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Mokyklos direktorius A.Gedvilas prisimena, kad literaūros mokytojas mokinio J.Erlicko rašinių ištraukėles cituodavo savo kolegoms mokytojų kambaryje. Jau tada Juozas mokėjo kalbėti poteksčių kalba.
Buvęs mokyklos direktorius A.Gedvilas yra užrašęs atmintiną atsitikimą, kai J.Erlickas į šeštadienio talką atsinešė žaislinį kibirėlį ir kastuvėlį. Su šiais darbo įrankiais vaikinas stovėjo rikiuotėje šalia savo klasės dr
raugų, o jo laikysena ir veidas rodė didelį susikaupimą. To užteko, kad visi pajustų nekaltą opoziciją tuometinei talkų organizavimo pompastikai ir mobilizuojančioms kalboms.
Politinių žaidimų absurdą Juozas Erlickas įžvelgė dar mokykloje. Vėliau tai virto subtilia valdžios kritika, kuri rusena beveik kiekvieno mirtingojo širdyje. Daugiapakopėse klasiko potekstėse, tiesa, nelieka saugus ir smulkus valdžios kritikuotojas, kuris irgi turi silpnybių. Ir šiame J.Erlicko kritikuojamame pasaulyje rašytojui artimi žmonės, atrodo, randa tam tikrą dermę ir jaučiasi savo vietoje.
“Lietuvoje yra tik du švyturiai – vienas Klaipėdoje, kitas Juozas Erlickas, o trečias čia visai nereikalingas”, – apie savo padėtį pasaulyje ramiai ir su humoru postringauja rašytojo brolis Antanas
Baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku. Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu („erlickynė“). 1997 metais J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją, jo vardu Vilniuje pavadinta kavinė, kartu su džiazo muzikantu P. Vyšniausku jis įdainavo audiokasetę savo eilėraščių tekstais.

Erlickas paprastai kalba ne savo vardu, o užsidėjus primityvaus žmogelio, grafomano, iškvaišusio viršininko kaukę. Eilėraščiuose jis imituoja sentimentalių romansų ir šlagerinių dainelių jauseną, įsijausdamas į tam tikrą psichologinį tipažą arba parodijuodamas žinomus kūrinius, kaip T.Tilvytis. „Ir štai šiandien jau viršum plano / Detalę tekinsiu, kuri /
Bus kaip ir tu, mieloji mano, / Tiek pat brangi ir apvali”. Erlickas lengvai valdo sudėtingą eiliavimo techniką, žaidžia kalambūriniais sąskambiais ir epigraminėmis užsklandomis, kurdamas ironiško tono visai modernios – „keturvėjiškos” – lyrikos posmus.
Koks vakaras skaudus, nelinksmas,
Ir saulė leidžias ašarodama.
Einu tarsi įnagininkas
Per miestą, šilumos ieškodamas.

O mėnuo – pusdalyvis – kyla,
Ir kalbasi žvaigždžių taškai,
Kad gero būdo aplinkybės
Mane paliko amžinai.

JUOZO ERLICKO KNYGOS:

Juozo Erlicko kūryboje suaugusiems, tiek vaikams aktualizuojamas santykis su literatūrine tradicija. Nuo 1979 m. leidžia satyrinės prozos knygas, dramos ir poezijos kūrinius, kuria ir atlieka dainas. Jo knygose viena svarbiausių – meilės tema. Štai jo knygos:
Pirmąją humoreskų knygą ,,Kodėl?“ išleido 1979 m. joje yra humoreskųir humoristinių eilėraščių.
Knygoje ,,Raštai ir kt.“ (1987) Erlickas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, epigramiškus rubajatus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas – juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai.

,,Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu” – taip vadinasi 1990 m. pasirodžiusi pirmoji Juozo Erlicko knyga vai¬kams. Turbūt ne

ebus per drąsu teigti, kad ši knyga – brandžiausias debiutas lietuvių vaikų poezijoje per visą jos istoriją. Nieko stebėtino – į vaikų literatūrą J. Erlickas atėjo su nemaža rašytojo patirtimi: kaip savitas humoristas, suaugusių skaitytojų simpatijas jau pelnęs knygomis Kodėl?, Raštai ir kt. Tituliniame “Bilieto iš dangaus” puslapyje skaitome: „Eilėraščiai ne suaugusiems”. Toks netradicinis adresato įvardijimas – pokštas, akimoju patraukiantis vaikų dėmesį ir lei¬džiantis nuspėti vyraujančią stilistinę šios knygos tendenciją – komizmą. Pažymėtina, kad rašytojo santykiai su vaikų ir suaugusiųjų kūryba yra kelių tipų: vienų rašytojų kūriniai suaugusiesiems ir kūriniai vaikams – visiškai skirtingi dalykai, kiti ieško vidinės giminystės su mažųjų pasauliu, spren¬džia tokius klausimus, kurie svarbūs ir dide¬liam, ir mažam. J. Erlickas priklauso pasta¬riesiems. Be to, jam itin būdingas vadinamasis autoepigonizmas: iš knygų suaugusiesiems kūry¬binius savo paties atradimus J. Erlickas perkelia į knygas vaikams. Efektas stulbinantis. Erlickiškojo poetinio mąstymo „keistenybės” eilė¬raščiuose vaikams įgyja papildomą prasminį krūvį – jos tampa psichologiškai motyvuotos.

Knygoje “Bilietas iš dangaus” pagrindinis veikėjas Jonas Grigas.Joje klasikinės vaikų literatūros personažų vardais J. Erlicko eilėraštyje Jonas Grigas yra ankstesniojo Grigo priešingybė -jis sugrįžęs į „dorą kelią”. Ši moralizuotojų nuval¬kiota frazė humoristiniame vaikų eilėraštyje turėtų nuskambėti ironiškai. J. Erlicko poezija vaikams, nepaisant užrašo „ne suaugusiems”, iš tiesų turi dvi semantines plot¬mes: vieną – orientuotą į skaitytoją vaiką, o kitą – į suaugusįjį. Tad frazės „dorą kelią” galimą keliaprasmiškumą greičiausiai pajus tik suaugęs, o vaikas ją suvoks tiesiogiai, juolab kad Jonas Grigas kuo rimčiausiai susirūpinęs, kaip pasirinkti tinkamą kelią. Užbėgant už akių, reikia pažymėti, kad kelio motyvas -vienas svarbesnių J. Erlicko knygose vaikams. Taigi skaitytojai net kelis kartus sugluminami įprastas traktuotes ver¬čiant aukštyn kojomis. J. Erlickas domisi „pačia kalbėjimo ir mąstymo išraiška”. Rašytojo vaikų poezijoje komizmas kuriamas plėtojant specifiškai vaikiškas suaugusiųjų kalbos interpretacijas. Pasaulis, kuriame gyvena Jonas Grigas, toli gražu nėra idiliškas. Greičiau priešingai. Dažno eilėraščio pagrindas – dramatiški subjekto išgyvenimai. Sužadinti lakios vaiko vaizduotės, jie kelia juoką. Ne viename eilėraštyje J. Erlickas šaiposi iš vaikiškų baimių. Šiek tiek sti¬lizuodamas šiuolaikinį vaikų folkloro žanrą šiurpes, J. Erlickas su šypsena piešia nakties baimės iškreiptą namų vaizdą:

Naktį spintos durys Supas mėnesienoj

Veriasi kaip karstas, – Juodas, begalvos,-

Ten kostiumas juodas Kaip baisu gyventi

Supasi pakartas. Šitokiuos namuos.

(Baisūs namai)
Tai pat Nepriklausomybės lakais J. Erlickas išleido knygą “Gyvenimas po sniegu” (1991), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevičius, o vietiniai saugumiečiai ir partiečiai įnirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei („Kad sugrįžtų vanagai iš anapus ir išsidalintų dvarelius?”), Erlickas, „Lietuvos aido” bendradarbis, labai aiškiai lokalizavo komiškąjį būties absurdiškumą sovietinės sistemos išugdytoje subkultūroje. Aštriais štrichais jis kūrė apibendrintą „homo sovieticus” portretą. Autorius ir kalbėjo jo vardu. Erlickas taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyšį, o nieko nepadaro, vaikigaliai užplumpina kiemsargį, o motina pataria: „Išmeskit į konteinerį. Kitą paimkit”). Jo tekstai – ryškiausias šio pereinamojo etapo ironiškasis metraštis.
,,Žalias pareiškimas”, antroji J. Erlicko knyga vaikams, rašyta Sąjūdžio laikais, – knygynuose ji pasirodė 1992 m. Aprengta kukliu viršeliu, nespalvota, pageltusio popieriaus puslapiais, ji primena varganą tuometinę mūsų buitį.
J. Erlicko lyrinio subjekto netenkina buvi¬mas apčiuopiamame empiriniame pasaulyje – kad ir transformuotame vaizduotės, bet vis dėlto apribotame dabarties erdvės ir laiko. Jis žino esant ir kitų erdvių. Negalėtume teigti, kad J. Erlickas akivaizdžiai griauna materialistinį pasaulio suvokimą – to daryti 1990 m. jam nebūtų leidusi cenzūra. Tačiau prisidengdamas poetine vizija jis vis dėlto atveria kitokios, anapusinės, būties perspektyvą. Paprastais, vaikui suprantamais žodžiais poetas pasakoja apie amžinatvės šalį. Ji lokalizuota būtent ten, kur pagal mitologinį pasaulio supratimą dera būti mirusiųjų erdvei, – „ten už girių, toli”. Apie šios erdvės pobūdį leidžia spėti ir archetipinė kelio semantika: „Ten sueina visi / Nukeliauti keliai”. Tačiau čia nėra žemiškų mirties ženklų, priešingai – „Ten seneliai jauni, / O tėvai – kaip vaikai”. Čia visiškai kitokie egzistencijos dėsniai: „Miega tavo žaislai / Ten toli palikti, / Ir kas buvo seniai – / Ten be galo arti”. O įstabiausia – jauti visą eilėraštį persmelkiančią ir tave, skaitytoją, pasiekiančią tos šalies trauką. Meninis vaizdas šiame eilėraštyje vėl kuriamas pasitelkiant karnavališkąjį „pasaulio atvirkščiai” principą. Taigi šis principas J. Erlicko poezijoje vaikams turi universalią paskirtį – jis skirtas tiek komizmui, tiek dramatizmui, tiek filosofinėms nuostatoms reikšti. Šioje ,,Žaliasis pareiškimas“ knygoje žaista J.Janonio, Mairionio, K.Binkio, S.Nėries ir kitų autorių eilių citatomis bei parafrazėmis – dažniausiai siekiant parodijinių tikslų.
Knyga buvo skirta vyresniesiems moksleiviams – taip nurodyta paskutiniame jos puslapyje. Taigi skirta tiems, kurie, nusirišę pionieriaus kaklaraištį ir išsisegę komjaunuolio ženkliuką, drauge su tėvais ėjo į Dainuojančios Revo¬liucijos aikštes. Maždaug pusę šio rinkinio eilėraščių pavadintume pilietiniais. Nespėliosim, kokiais sumetimais J. Erlickas pasirinko savo adresatu šio komplikuoto amžiaus skaitytojus – vaikus, kurie nebenori būti vaikais.
Konfliktiškas yra ir J. Erlicko eilėraščių subjekto, kuris šioje knygoje įvardytas kaip autoriaus „aš”, santykis su realybe. Didžiausia antivertybe laikoma sovietinė ideologija. Atviriausiai ji neigiama oratorinio tipo eilėraščiuose. Ryškios orientacijos į jaunąjį skaitytoją šiuose kūri¬niuose nėra – nebent išskirtume eilėraštį ,,Kaklaraištis”. 1980-ieji, demaskuojantį antihu¬manišką pionierių organizacijos esmę. Niveliacijos neišvengė ir J. Erlicko kūriniai. O atpažįsti šį poetą iš netikėto stilistinių plotmių supriešinimo, ir, kas itin svarbu, – stilistiniai J. Erlicko triukai puikiai praplečia idėjinį jo kūrinių kontekstą. Kai eilėraščio ,,Yra šalis” naratorius, kalbėjęs revoliucinei lietuvių poezijai budingais lozungais ir priešpriešiais rėžęs tos pačios stilistikos antilozungus, netikėtai stilistiką pakeičia, – štai tada ir išryškėja visiškas dviejų pasaulių nesuderinamumas:
Jie šaukė mums Marksas tebus už vadovą! Jie šaukė: už didįjį reikalą stokim!
Kas sena – tevysta, daigai naujo kalas! Jie kirto Europon ir Azijon langus.
Tačiau net ir Marksą per pusę jie pjovė: O mano senelis prakirto tik stogą
Mums – tiktai biustą, o sau – kapitalą. Ir pupą augino – įlipti į dangų.
Pilietinei J. Erlicko poezijai priskirtini ir satyriniai naracinio tipo eilėraščiai, kuriuose pikto, sarkastiško juoko smaigalys nukreiptas į sovietinės ideologijos įkūnytojus.

Treji metai, skiriantys trečią J. Erlicko knygą vaikams ,,Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose” (1995) nuo antrosios, regis, nedidelis laiko tarpas. Bet to pakako, kad pilietinė poezija įgytų naujų bruožų. „Kas yra bolševikas, zampolitas, politrukas, Leninas?” -tokius klausimus eilėraščių naratoriui užduoda vaikas; jį galima tapatinti su pasikeitusiu skai¬tytoju – su sovietine realybe jis jau nesusidūręs. Atsakymai pateikiami satyriniais portretais, tik piešiami jie kiek kitaip. Sovietinės realybės nepažinusiems vaikams ji atrodo perdėm keista ir neįtikima – primenanti pasaką. Ir J. Erlickas satyriniam pasakojimui apie sovietmetį dabar renkasi mito, pasakos, baladės modelį. Taip pat šioje knygoje yra išsaugoma ir palaikoma literatūrinė tradicija.
1995 m. išėjusioje knygoje ,,Bobutė iš Paryžiaus” J. Erlicką humoristą, vaiko akimis žvelgiantį į pasaulį ir visaip jį vartaliojantį, J.Er¬licką satyriką, su pilietiniu angažuotumu plie¬kiantį sovietinės ideologijos išsigimėliškumą, keičia J. Erlickas lyrikas. Žinoma, randame šioje knygoje eilėraščių, besisiejančių su ankstesniais rinkiniais, kaip, beje, ir ankstes¬nėse buvo grynojo lyrizmo pavyzdžių. ,,Bobutė iš Paryžiaus” nustebina lyrinės savi¬raiškos atvirumu – tokiu, kad net drovu. Palyginti su ,,Žaliu pareiškimu”, trečiojoje knygoje santykis su pasauliu visiškai kitas – tai meilės teigimas. Džiaugsmingą būties išgyvenimą vaikystėje laiduoja tėvų meilė. Šios knygos pasaulėjautai būdinga poe¬tiškumas ir etiškumas, ryški vertybinė orien¬tacija. Vertybių sistemos atramos yra vai¬kystė, kūryba, gimtoji kalba, Tėvynė, gyve¬nimas. Gamtiškasis žmogaus būties aspektas apskritai labai būdingas šiai J. Erlicko knygai.
,,Bobutėje iš Paryžiaus“ poetas parodo seno žmogaus nuovargį, vienišumą – vienur atsiremdamas į mitologinę-folklorinę tradiciją. Empatiškas poeto įsijautimas į seno žmogaus dalią užlieja eiles švelniu grauduliu. Mirties traktuotė nevie¬nareikšmė. Eilėraštyje toks žmogelis ji vaizduojama kaip galutinė gyvenimo baigtis. O eilėraštyje ,,Toli nuo paukščių“ mirtis yra tik žemiškojo gyvenimo pabaiga, atverianti žmogaus prigimties dualizmą ir atskirianti vieną nuo kitos dvi jo esybės dalis. Šiame kūrinyje suteikiama kitokios egzistencijos viltis.

Rašytojas Juozas Erlickas užaugino didžiulį lauką gražių, žalių ir linksmų eilėraščių. Visi jie sutilpo knygoje “Aš moku augti” (2003). Tai rinktiniai populiaraus rašytojo, poeto, eilėraščiai, mėgstami įvairaus amžiaus skaitytojų. Eilėse – satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystė, gamtą, praeitį:

Augti – smagu! Užaugti – neblogai. Blogiausia – peraugti.

Peraugėlio gyvenimas liūdnas. Nebeskiria kiaulės nuo debesies, nebesidžiaugia lauko
akmenėliais, tik vargsta pats augindamas akmenis inkstuose.

Nei grožio, nei naudos.

Tai sykį ir pagalvojau: ar ne geriau užsiauginti eilėraštį? Jį lengva prižiūrėt, jam gana šilumos ir gerų žodžių.

Net ir užaugęs eilėraštis nepuola žmonių, bet sergsti juos nuo peraugimo.

Amen.

O iš tikrųjų, „Aš moku augti“ – poezijos rinktinė, į ją sudėti anksčiau įvairiuose rinkiniuose ir spaudoje skelbti tekstai. Knygos paantraštė – eilėraščiai ne suaugusiems, tačiau eilėraščiai skirti ne tik vaikams, bet ir visiems, kurie nepamiršo malonumo žaisti žodžiais, ieškoti naujų, netikėtų prasmių, stebėtis ir juoktis. Skirti neperaugusiems. Pasak paties autoriaus: „Augti – smagu! Užaugti – neblogai. Blogiausia – peraugti. Peraugėlio gyvenimas liūdnas“. Beje, knyga iliustruota paties autoriaus. Iliustracijos primena trejų ar penkerių metų vaiko keverzones, tačiau jos tikrai smagios ir juokingos.

Tais pačiais 2003 metais poetas išleido knygą “Apsireiškimas”. Jos tikslas ir užmojis – parodyti nuostabų naujo gyvenimo išplitimą senojoje Lietuvoje. Knygoje daug istorinės informacijos, kuri sudaro nepaprastai vertingų visumų. Daug faktų, skelbiamų apreiškimuose, jau yra mokslo patvirtinta, ir tai labai pakelia veikalo autoritetą. Juozas Erlickas imasi mokytojo vaidmens. Taigi negana grožėtis meistriška forma, ornamentu, simboliu – būtina atsiminti, kad už jų slypi autoriaus troškimas pamokyti, įspėti bei sudrausti lietuvius.

O 2004 metais Juozas Erlickas išleido knygą ,,Prisimynimai”. Tai dvyliktoji rašytojo knyga. Kurioje jis rašo apie eurozoną, apie visą Lietuvą, žmones ir save. Leidyklos ,,Tyto alba” darbuotojai labai nustebo, nes klasikas Juozas Erlickas pareiškė, kad knygos pavadinimas bus ne ,,Prisiminimai” ,o ,,Prisimynimai” . Todėl, kad knygos pavadinimas gali sukelti visokių neaiškumų, netgi ,,filosofavimų”. Rašytojas Juozas Erlickas teigia, kad knygoje yra ir vertingų patarimų, kaip tokiu atveju elgtis: ,, Jeigu jums kelyje nuleido padangą, jokiu būdu nenuleiskite rankų, o laikykite jas pečių aukštyje delnais žemyn maždaug ties ta vieta, kurioje įtariate esant varikliui.”.

VISOS JUOZO ERLICKO KNYGOS:

,,Kodėl” 1979m.

,,Raštai ir kt.” 1987m.

,, Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu” 1990m.

,,Gyvenimas po sniegu” 1991m.

,, Žalias pareiškimas” 1992m.

,,Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose” 1995m.

,,Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu” 1995m.

,, Knyga” 1996m.

,,History of Lithuania” 2000m.

,,Aš moku augti” 2003m.

,,Apsireiškimas” 2003m.

,,Prisimynimai” 2004m.

POETAS IR MUZIKA.

Juozas Erlickas yra jau išleidęs du savo muzikos albumus ir neseniai išleido trečia . Naujausias jo muzikos albumas vadinasi ,,Pauzė”. Jame – keturiolika dainų. Eilės pačio Juozo Erlicko. Kurį pristatė muzikos klube ,,Anapilis”. Atėjusieji į koncertą turėjo išskirtinę progą pirmieji išgirsti naujausias autoriaus dainas.

Prieš koncertą surengtos spaudos konferencijos metu humoras liejosi laisvai. Juodas humoras. J.Erlickas kaip visuomet tryško sąmoju ir noriai atsakinėjo į jam pateiktus klausimus. Autorius patikino, jog naująjį muzikos albumą jau užsisakė pusantro milijono Australijos lietuvių. Visi žino J.Erlicko dainininkei Džordanai Butkutei skirtus žodžius: „Jei gali nedainuoti, tai nedainuok“. Į klausimą, kodėl pats dainuoja, autorius toliau šmaikštavo: „Kodėl paukštis gieda? Tam, kad prisiviliotų patelę“. Paklaustas, kuo prisidėjo naujojo albumo dainoms kuriant muziką, J.Erlickas atsakė, jog D.Slipkus jo agrarines dainas išvertė į prancūzų kalbą. „Norėjau groti gitara, bet mano pirštai per stori. Iškart spaudžia tris stygas. Nemanykit, jog nemoku groti. Aš dūdų orkestre muzikavau, todėl žinau natas“.

Paklaustas, kaip žmogus gali išsigydyti nuo alkoholizmo, netradiciniu požiūriu išsiskiriantis J.Erlickas atsakė: „Iškovojus Nepriklausomybę, priklausomybė nuo alkoholio išlieka. Koks gėrimas man labiausiai patinka? Aš geriu ne dėl to, kad man būtų skanu, o dėl to, kad esu priklausomas. Jūros, kaip ir ylos, maiše nepaslėpsi“, – atvirai savo mintis dėstė J.Erlickas.

DABAR.

Dabar Juozas Erlickas gyvena Vilniuje. Vienas, nes jau dešimt metų išsiskyręs. Turi dvi dukras Miglė ir Radvilė. Dirba ,,Lietuvos ryto” redakcijoje. Šiuo metu kaip poetas teigia: ,,Pati didžiausia mano svajonė dar neišsipildė – įspirti balandžiui į uodegą. Būdavo, sėdžiu ant suoliuko, prisistato pulkas riebių lyg Seimo nariai balandžių. Atsistoju, pabėgėju – jau spirsiu vienam. Visada jis sugeba pirmas pakilti. Kaip neteisingai sutvarkytas pasaulis.”.

Leave a Comment