Jono Jablonskio sukurti naujadarai. Referatas
Vienas iš žymiausių lietuvių kalbininkų, lietuvių kalbos kūrėjų bei normintojų yra Jonas Jablonskis. Jis gimė 1860m. gruodžio 30d. Kubilių kaime. Sulaukęs 12 metų įstojo i Marijampolės gimnaziją. 1881m. sėkmingai ją baigęs išvyko i studijuoti Maskvą.1885m. ,baigus studijas, Jablonskiui nepavyko gaut mokytojo vietos Lietuvoje, tačiau 1889m. jis ją gavo Mintaujos gimnazijoje.Būdamas senųjų kalbų mokytoju Mintaujos, vėliau Revelio gimnazijoje, jis tuo pačiu metu stropiai dirbo gimtosios kalbos darbą ir jį tęsė vėliau, kada, dėl tautinio darbo netekęs mokytojo vietos Revelyje, vos galėjo sau ir savo šeimai pelnyti pragyvenimo šaltinių. Tą darbą jis tęsė ir netekęs sveikatos, nebegalėdamas vaikščioti ir vėliau net rašyti, dėl to savo mintis tegalėjo tik diktuoti. Jablonskis parašė daugelį lietuvių gramatikų ir monografijų apie įvairias gramatikos dalis. Jis buvo surinkęs tiek iš senovinių tekstų, tiek iš dabartinių tarmių daug vertingos medžiagos, bet daugiau yra rūpinęsis ne kalbos istorija, o rašomosios kalbos valymu- naujadarų kūrimu bei žodžių taisymu. Pirmąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę bendrinės kalbos (ir terminologijos) tėvas Jonas Jablonskis 1918m. pasitiko su lietuviškais geografijos terminais dienovidinis, pusiaujas, ašigalis, atogrąža, vandenynas, žemynas, ledynas, ugnikalnis, akiratis. Tačiau tada nebuvo geografijos terminų žodyno ir bendrinės kalbos norminamojo žodyno, todėl jie nespėjo gerai įsitvirtinti. Tačiau Jablonskio sulietuvinti matematikos terminai išliko beveik nepajudinti. Tai lėmė ne tiek matematinio protavimo griežtumas, kiek sociolingvistinės priežastys – šios terminų grupės vartojimo uždarumas. Vieni pirmųjų Jablonskio taisytų naujadarų yra žodžiai vistorija,vistarija (=istorija), kurie, jis aiškino, atsiradę dėl klaidingos etimologijos. Nemaža naujadarų, kurių dauguma 1921-1925m. sukūrė Terminologijos komisija, Jablonskis yra iš principo atmetęs kaip nereikalingus, nė neaiškindamas, kiek jie taisyklingi, pvz.: dėsmė = tema, gymė = gimtis.
Morfologiniai daiktavardžio taisymai pirmiausia rodo, kad Jablonskio stengtasi išlaikyti kuo sistemingesnį linksniavimą: jam netiko vienoje linksniuotėje painiojamos skirtingų kamienų galūnės. Čia pat Jablonskis nurodė, kad tie daiktavardžiai, kurie vienaskaitos kilmininke turi –ies, įnagininke gauna galūnę –mi, pvz.: po sutarčia = po sutartimi. 1900m. Jablonskis turėjo įrodinėti, kodėl bendrinei kalbai netinka vienaskaitos kilmininko galūnė –as (motinas), o turinti būti – -os (motinos) Netaisyklingus priesaginius daiktavardžius Jablonskis daugiausia yra taisęs dėl netiksliai suvoktos priesagų reikšmės. Lietuvių kalboje daiktavardžių (taip pat ir kitų kalbos dalių) priesagos yra gana specializuotos. Naujadarų kūrėjai ne visada yra paisę tos specializacijos. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ilgą laiką buvo neskiriamos priesagos –esys ir –ėsis. Su pastarąja (jos tikroji reikšmė – veiksmo rezultatas) būdavo sudaroma nemaža veiksmažodžių abstraktų (arba veiksmų pavadinimų). Jablonskis juos taisė:bildėsis = bildesys, pašnekėsis = pašnekesys. Kuriantis ir augant bendrinei kalbai, radosi ir veiksmažodžių naujadarų. Vieną gausesnių Jablonskio taisymų pluoštą sudaro veiksmažodžiai su priesagomis –auti, -auja, -avo. Tarp jų savo intensyvumu išsiskiria veiksmažodžių mokytojauti ir ganytojauti taisymas. Jablonskis yra taisęs tiek frazeologizmų, tiek nominalizuotų junginių. Frazeologizmai į kitas kalbas retai kada verčiami pažodžiui, t.y. jie retai kada sutampa, todėl Jablonskiui netiko tokie pažodiniai vertimai. Pasipiktinęs kartais jiems nė pakaitalo neduodavo (ne visiems frazeologizmams jų esama), pvz.: pastatyk jam klausimą šonkauliu; Štai faktas ant veido; Karas prasidėjo ir baigsis, o tu ne prie ko = o tu nekišk čia nosies, tau čia nėra darbo, tau nėr čia ko kištis, čia ne tavo dalykas… Kai kuriuose frazeologizmuose vietoj pažodžiui išversto kurio komponento Jablonskis duodavo lietuvišką atitikmenį, pvz.: motina verkė, rankas laužė = grąžė; turėjai kiek ir juodai (=alkanai) dienai pasilikti. Jablonskiui sunkiausiai sekėsi taisyti nominalizuotus junginius. Dauguma jų įsigalėjo mūsų kalboje, ypač publicistiniame ir moksliniame stiliuje. Ypač daug Jablonskis taisė junginių, sudarytų iš kokio veiksmažodžio ir prie jo einančio abstrakčiojo daiktavardžio, pvz.: turėti galimybės,galimumą = galėti,išgalėti. Jablonskis yra nemaža taisęs ir sudurtinių žodžių: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, verčiant kitų kalbų terminus, dažnai būdavo pasidaroma lietuvių kalbai nebūdingos struktūros darinių. Daugelį sudurtinių žodžių (kaip ir frazeologizmų), kaip visai nereikalingų, Jablonskis iš principo atmetė, juos tik po kartą pataisęs, kartais neduodamas nė atitikmenų. Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek J.Jablonskis, bet, antra vertus, ir niekas už jį nėra jų daugiau išmėtęs iš kalbos. Daugiausia jų netiko jam dėl įvairių darybos dalykų. Tačiau, kaip ten bebūtų, Lietuva buvo ir yra labai dėkinga savo rašomosios kalbos “tėvui”- Jonui Jablonskiui.Naudota literatūra:A.Piročkinas “Jono Jablonskio kalbos taisymai”, Kaunas, 1986m.;J.Jablonskis “Rinktiniai raštai”, Vilnius, 1957m.;http://www.ipc.lt/liet/endze-straips.htm;http://www.lki.lt/leidiniai/t8.htm#SANTRAUKOS;