Žmonės-vergai, dar neseniai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu metu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tačiau buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo int vienas kitą ir, stipriai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams, išvysma rusus!“ – Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama: jinai ir nemėgino karštesniųjų suturėti. Koks ištraukos ryšys su visu kūriniu?Kokie Jono Biliūno pasaulėžiūros ir kūrybos bruožai atsispindi ištraukoje?Kadangi ištraukoje kalbama apie istorinius įvykius, trumpai apibūdinkite aprašomą istorinę situaciją. Kaip ji susijusi su apysakos parašymo laikotarpiu?Į kokias dalis galima būtų suskirstyti ištraukos tekstą?Kaip žmonės gyveno seniau? Kokiais epitetais jie apibūdinami?Kaip jie reaguoja į pirmuosius gandus apie laisvę?Kuo ypatingas ištraukos veikėjas? Kokiuose dar J.Biliūno kūriniuose toks veikėjas veikė?Apysakoje „Liūdna pasaka“ rašoma apie istorinių aplinkybių įtaką žmonių gyvenimui, apie tai, kaip istorija gali sužlugdyti žmonių likimus. Autorius nuosekliai pasakoja apie Juozapotos ir Petro gyvenimą, kuris atrodo laimingas, bet labiausiai jiems trūksta teisės gyventi laisvai, patiems spręsti savo likimą. Pasakojimo pradžioje Petras, grįžęs iš miestelio, kalba apie jų laukiančią laimingesnę ateitį. Ištraukoje matome bendrą nuotaiką, kuri apima žmones ir kuriai nepasiduoti Petras taip pat negalėjo.
J.Biliūnas nuo jaunystės domėjosi tuo metu labai populiariomis socialdemokratinėmis idėjomis, dalyvavo kairiųjų organizacijų veikloje (už tai net buvo pašalintas iš Tartu universiteto). Rašytojui rūpėjo skriaudžiamų ir vargstančių žmonių likimas, tačiau ne visada buvo priimtini kovos už laisvę būdai, kuriuos siūlė kai kurie jo bendražygiai, todėl su socialdemokratais jis ryšius nutraukė, bet idėjų neatsisakė. 1861 m. panaikinus baudžiavą Lietuvos kaime niekas nepasikeitė. Žmonės čia kentė dvigubą priespaudą: sulenkėjusių savo dvarų ponų ir Rusijos imperijos valdininkų. Kaimo žmonėms buvo neprieinamas išsilavinimas, dauguma jų neturėjo savo žemės, gyveno labai skurdžiai. Laisvės viltis 1863 m. trumpam suvienijo ponus ir valstiečius – vieni troško nacionalinio išsivadavimo, o kiti socialinio. Kai J.Biliūnas rašė savo apysaką, situacija vėl buvo iš dalies panaši, tik dabar socialinio išsivadavimo siekė ne valstiečiai, o darbininkai.Reakcija skirtinga, palaipsniui stiprėjanti: iš pradžių tai buvo tik tolimas aidas pasaulio įvykių, tad žmonės jo net nepastebėjo, jis jiems „įspūdžio nepadarė“. Pirmaisiais gandais netikima, nes per daug jie atrodo nuostabūs, todėl neįmanomi kaip pasakoje. Iš įprastų gyvenimo vėžių žmogų išmušti sunku. Dabar žmonės „netikėtai sujudo“. Kolektyvinis ištraukos veikėjas veikia kaip vienas asmuo. Tokių veikėjų pasitaikė ir kituose J.Biliūno kūriniuose: viename iš ankstyvųjų apsakymų „Pirmutinis streikas“, apsakyme „Laimės žiburys“. Tai rūstus veikėjas, kurio svarbiausias siekis – išsilaisvinti, pasiekti laimę. Galima sakyti, jog toks yra apskritai visų žmonių siekis, būtent jis vienija žmoniją. Todėl ir ištraukos kolektyvinis veikėjas negali atsispirti laisvės pagundai.Žmonės-vergai, dar neseniai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu metu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tačiau buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo int vienas kitą ir, stipriai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams, išvysma rusus!“ – Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama: jinai ir nemėgino karštesniųjų suturėti. Iki pasikeitimo žmonės buvo vergai, bet būti vergu nėra normali žmogaus būsena. Pirmas pastraipos žodis pabrėžia, kad pirmiausia jie buvo žmonės, tačiau jie susitapatino su vergais, leido save tokiais laikyti. Tai nulėmė toliau paminėtos jų savybės: „tokie ramūs ir bailūs“.Žmonių-vergų sujudimas atrodo netikėtas, nes visi buvo pripratę prie tokio gyvenimo. Ne iš karto jie priima naujas idėjas, viltis, nes tos naujos viltys labai jau gražios, baisu, kad jos gali neišsipildyti. Žinios taip pat neaiškios: „buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas“. Ko tikėtis iš tokių miglotų žinių? Net du kartus pabrėžiamas jų neaiškumas: „neaiškus skardas“, „kažin kokias atamainas“. Jie sužino apie tris dalykus: „išliuosavimą“, sukilimą ir to pasekmę – atamainas. Bet ar tai bus teigiama pasekmė, jiems lieka neaišku, abejotina. 8. Kaip elgiasi įvairūs žmonės išgirdę gandus apie laisvę?9. Kas paskatina juos galutinai patikėti savo jėgomis ir ateitimi? Kodėl?Elgiasi skirtingai: „ne visi garsiau prabilo“, „visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti“. Akivaizdu, kad iki tol žmonės nedrįso net svajoti apie geresnį gyvenimą, jie buvo tarsi užmigę, susitaikę su savo likimu. Svajoti – tai jau drąsus poelgis, bet imtis veiksmų dar nedrįstama, geriau palaukti, kol viskas paaiškės. Kovoti pačiam už savo likimą reikia drąsos, o vergams drąsa nebūdinga, tad tik kai kurie išdrįsta drąsiau prabilti.9. Atbudusiems žmonėms reikia vado, autoriteto, kuris patvirtintų gandus, pakviestų į žygį. Tokiu autoritetu tampa svarbiausias XIX a. valstiečių autoritetas – kunigas. Prakalba ir dokumentas („poperis“) įtikina žmones, kad jau atėjo laikas. 10. Kuo skiriasi ir kodėl jaunesniųjų ir vyresniųjų požiūris? Kokias jaunų ir senų žmonių pasaulėžiūros ypatybes atspindi jų reakcija.11. Kokių neįprastų žodžių ir jų formų yra tekste? Kokiu tikslu autorius juos vartoja? Kokių naujų teksto supratimo galimybių šios formos suteikia?12. Ar šiai ištraukai būdingas J.Biliūnui įprastas lyrizmas? Kokių naujų prasmės ypatybių įgauna tekstas, jei pasakojama lyriškai?12. Koks yra svarbiausias kolektyvinio ištraukos veikėjo siekis? Kokias vertybes jis gina? Ar šios vertybės tebėra tokios pat ir mūsų laikais?