Jono Aisčio “Augo sode” analizė interpretacija

Jono Aisčio “Augo sode” analizė ir interpretacija

Naujasis romantizmas atsigrezia i XIX a. budinga romantine pasaulėjauta: susizavejima laisva kurejo asmenybe, svajoniu, istatymu, jausmu, mistinio ilgesio motyvus. Neoromantikams atrode, jog protas negali paaiskinti žmogaus buvimo zemeje prasmes. Tik nuojautos ir joms paklustanti vaizduote atveria žmogaus paslapti. Atgime romantiku pamegti ramios zvaigzdetos nakties vaizdai. Sapnas, stebuklas, meile, deimantai, pasaka, svajone – tai buvo svarbiausi neoromantinio meno bruožai. Jonas Aistis – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas. Jonas Aistis savo eilerasciu nenuklysta i neaprepiamas platybes. Jis žvelgia i save pati ir mus supančia gamta. Apraso soda, medžius, krumus. Nors veiksmas vyksta labai siaurame rate, bet mintims poetas suteikia didele laisve. Kalbedamas apie augalus, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui. Eilerastyje nedaug zodziu, bet jie isreiskia gilias mintis, svajones, abejones, iprasmina laimes troskima. Nors eilerascio erdve apibrezta, taciau poeto vaizdine kalba sustiprina jausmus, padeda isigilinti i zodziu prasme, leidžia suvokti nesustabdoma laiko tekme. Eilerasti „Augo sode“ sudaro trys posmeliai. Juose cikliskai keiciasi metu laikai. Tai vasara, ruduo ir ziema. Pirmajame posmelyje metu laika apibudina zodziai: „Augo sode serbenta asarinem kekem“. Tai vasaros apibudinimas, nes tik siuo metu laiku serbentu krumai pasipuosia nuostabiomis uogu kekėmis. Mazai zodziu, bet pries mus iskyla grazus serbentu krumai ir malonus vasaros prisiminimai. Antrasis posmelis apibudina rudeni: „Buvo melynas ruduo, raudonavo vysnios“. Skaitytojas mintimis sugrizta i soda, kuriame skyne ir valge sias nuostabias uogas. Poetas to ir siekia, noredamas sustiprinti sekančios eilutes zodziu prasme. Trečiajame posmelyje autorius apraso ziema. Ne salciu, bet švelnumu padvelkia zodziai: „Apkaisys baltais sniegais saule vysnios saka“Keiciantis metu laikams, keiciasi ir lyrinio subjekto nuotaika. Vasaros metu vyrauja tyra, švelni, paslaptinga, lyriska nuotaika, kuri išsakoma zodziais: „Buvo meile taip sventa! Niekam nepasakem…“.

Aprasydamas rudeni autorius su nostalgija apie galinga, nesustabdoma laiko tekme, vercia susimastyti apie žmogaus bejegiskuma pries laika: „Bego dienos kaip vanduo, kaip vanduo negrizta“.Abejone ir giliu liudesiu žiemos apibudinime nuskamba poeto zodziai: „Bet ar laime vel kada bus girta kaip vakar?!“ Tai tylus, skausmingas, lydimas skaudžios abejones sauksmas, issiverzes is poeto sirdies, kuris suvirpina kiekviena skaitytoja. Tai zodziai , kurie mus sujaudina savo atvirumu, nuoširdumu, giliu supratimu to, kad viskas praeina.Poeto menine kalba remiasi vaizdingais zodziais kaip „serbenta asarinem kekem“, „meile taip sventa“, „melynas ruduo“, „apkaisys baltais sniegais“, „ ar laime vel kada bus girta kaip vakar?!“.„Augo sode“ vos triju posmeliu eilerastis, taciau skaitytojas randa jame savo sirdziai artimu, suprantamu minciu, pergyvenimu ir net svajoniu.