Daktaras Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio mėnesio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiaus,Vilkaviškio apskrity.Štai paties Basanavičiaus žodžiai apie savo gimimą : “-Ant šio baltojo “kalno”svieto lapkričio 12/23 d. 1851m., 7-tą valandą vakare ateinant, dėl nežinomos priežasties , teko man gimti i n a s p h i x i a , taigi pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas.Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebūklą, po geros sako, valandos aš atsigaivalėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėjo į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio24 d, 4 h po pietųbuvau Bartininkų bažnyčioje klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono nuo kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta. Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kursai mano gyvenime, tarytum, man daug nelaimių atgabeno.”* Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo-gerai tėvų prižiūrimas ir mylimas, kaip vienintėlis sūnus. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti;įdomūs psakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių – ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą. “-I savo tėvo girdėjau pasakojant, kad mūsų sentėviai buvę ateiviai iš užnemunės iš kur tai nuo Vilniaus… Mano tėvo pavardė XVII – XVIII šimtmečio dokumentuose – metrikų knygose prie bartininkų Bažnyčios – i lenkiko yra gana įvairiai rašoma; taip randame užrašyta: Bosonoicz, Basanoicz, Bosonowicz, Bosenowicz, Basenowicz, Basianowicz, Basienowicz, Basiniewicz, Basinowicz, Basanowicz, Bassanowicz, Basonowicz, Bassonowicz, Basnewicz, Basawiecz, ir 1786 m. – Magdalena Basanowa. ita pravardė, be abejo, yra kilusi nuo liet. basas ir turi dar kitus žmonių ir vietų vardus nuo to žodžio pramintus.”**
Jonui kiek paugėjus, tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių. Apie savo mokytojus ir i jų įgįtą mokslą jis sako: “-Pirmu mano daraktoriumi buvo tūlas apysenis Kardokas , iš dzūkų ateivis, aukšto stuomens vyras, šleivakojis: nuo jo skaityti ir šiek tiek rašyti išmokau. Antras mano mokytojas buvo tūlas girtuoklis lenkelis iš vištyčio miestelio. Szymanowski’s, nuo kurio biskelį pramokau lenkiškai,vėliau mokinausi pas Bartininkų zakristijoną Naujoką, kursai išlenkiško Novakovskiu rašėsi. Nuo tokių menkų mokytojų neper daugiausiai galima buvo išmokinti, ir nors aš nuo 5 ar 6 metų pradėjau ,, į *,,D-ro Jono basanavičiaus Gyvenimo vaizdų albumas” Kostas Radziulis 1937m. Kaunas ,,Šviesa” 5 psl. **,,D-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų Albumas” Kostas Radziulis 1937m. Kaunas ,,Šviesa” 8 psl. mokslą eiti”, bet jau 12 metų būdamas galėjau tik gerai lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti, biskelį buvau aritmetikos pramokęs ir prie ir prie mišių tarnauti, nors vargiai supratau, kas tai yra i n t r o i b o a d a l t a r e .”* Tėvai Joną leido į Lukšių pradinę mokyklą.Pasimokęs pirmą pusmetį, jis buvo nuvežtas į Marijampolės miesto mokyklą, bet kadangi neišlaikė egzaminų, turėjo vėl grįžti į Lukšius, kur dar vienus metus mokėsi. Ir tik 1886 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. Grįždamas į namus atostogų , Jonas ištisas dienas praleisdavo vaikščiodamas po kaimo apylinkes, aplankydamas savo mėgiamus piliakalnius.Jaunasis Jonas kaip ir kiti jaunuoliai turėjo pergyvenimų: trečioje klasėje jo mergina ištekėjo už kito.Jonui tai buvo labai graudu,nes jis ją labai mylėjo. Jaunajam Jonui mokslas sekėsi, nes jis turėjo gerą galvą, todėl ir visose klasėse buvo pirmas, o perei damas iš klasės į klasę gaudavo dovanų knygomis. Baigęs ketures klases, Jonas mokėsi ir toliau, nors jo tėvai spirte spyrė jį eiti į kunigų seminariją, bet Jonas galvojo kitaip: ,,- Mat jau nuo mažens įmano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kirmielaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažįstamą tolimą svietą… Troškau ir aš nabagas platesnį svietą, žmones, padanges nors iš tolo pamatyti!…”** Kai Jonas baigęs Gimnaziją namo sugrįžo, tėvas jam pasakęs, kad nė skatiko daugiau neduos, jei jis į Seinus ne eisiąs.Ir tik po ilgų kalbų ir plačių verksmų tėvas sutiko Joną į svetimą šalį išleisti – ir jis su kokiu Šimtu rublių Maskvon išvažiavo. Maskvoje Jonas įstojo į istorijos-filosofijos fakultetą, kur klausė 1873–1874 m. semestrus. Tų pačių metų rudenį perėjo į medicinos fakultetą, nes gavo stipendiją, be to jis mėgo mediciną. Universitete jis buvo pasventęs vien medicinos mokslui ir lietuvių kalbos tirinėjimui, nes organizaciniam taušiškumo darbui nebuvo tinkamos dirvos. 1879 m. birželio mėn. 11 d. Basanavičius baigė universitetą ir gavo gydytojo teises. Susitaręs su Bulgarų viriausybe, 1880 m. sausio mėn., Basanavičius ivyko į Bulgariją. Savo paskyrimo vietą Lom-Palanką jis pasiekė vasario mėn. 7 d. ir pradėjo eiti ligoninės gydytojo ir direktoriaus pareigas. Kadanigi jau turėjo pastovų darbą, Basanavičius pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais. Iš čia pradėjo rašinėti straipsnius į lietuviškus laikraščius ,,Lietuviką Ceitungą” ir ,,Naują Keleivį”. *,,D-ro Jono Basanavičiaus Gyvenimo vaizdų albumas” Kostas Radziulis 1937 m.Kaunas ,,viesa” 9 psl. **,,D-ro Jono Basanavičiaus Gyvenimo vaizdų Albumas” Kostas Radziulis 1937 m. Kaunas ,,Šviesa” 12 psl. Ibuvęs iki 1882 m. Bulgarijoj, Basanavičius visam laikui ivyko i Lom-Palankos, trumpam grįžo į Lietuvą ir išvažiavo į Pragą. ,,-Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę”, sakė Basanavičius. I čia jis susirainėjosu dr. J. Sauerveinu dėl įsteigimo ,,Lietuvos Mokslo Draugystės”, o su Vištelium ir J. Mikšu – dėl ,,Aušros” steigimo. Pirmas ,,Aušros” numeris išėjo1883 m. pavasarį ir iš viso ,,Aušra” ėjo iki1886 m. Nuo 1 iki 7 ,,Aušros” numerio, redagavo pats Basanavičius, vėliau redagavimą perėmė Dr. J. Šliupas. Gyvendamas Prahoje Jonas apsivedė. Kadangi pinigų išteklius jam galop artinosi jisai v o l e n s n o l e n s buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Grįžęs Bulgarijon apsigyveno Elenoj, iš kur buvo perkeltas vėl į Lom-Palanką. Bet antras jo gyvenimo laikas Lom-Palankoj nebuvo toks laimingas: jį bandė nušauti, bet tik nesunkiai sužeidė. To įvykio priežastis taip ir liko paslapty. Sėliojama, kad visgi pasikėsinimo pagrinde buvę politikos motyvai. 1889 metais mirė jo žmona –Eleonora. Tas smūgis paveikė jo jau ir taip pairusią sveikatą. Po žmonos mirties Basanavičius persikėlė laisvai praktikai į Varną. Ten, nežiūrint savo pašlijusios sveikatos, rausėsi archyvuose ir bibliotekose, ieškodamas medžiagos apie Lietuvos praeitį. 1904 m. vasario mėn. 8 d. prasidėjo Rusų-Japonų karas, kuris suteikė vilties Basanavičiui grįžti į tėvynę. Kupinas tėvynės ilgesio, Basanavičius pradėjo rūpintis kuo greičiausiai grįžti į Lietuvą. 1904 m. liepos 31 d. jis Nenuno upe laivu atplaukė į Kauną. Ant rytojaus rugpjūčio 1 d. nuvyko į Vilnių. Vilniuje būdamas jis tuoj susipažino su eile Lietuvos inteligentų ir nusprendė įkurti Mokslo draugiją. Jono pastangomis buvo suauktas Didysis Vilniaus Seimas. 1907 m. buvo irinktas Vilkavikio apskrities mažažemių atstovu Suvalkams . ,,-Balandžio 7 (kovo 25) d. buvo viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos diena – ,,Lietuvių Mokslo Draugijos” įsteigimas Vilniuje. Į dgaugijos įkurtuves buvo susirinkus visa eilė lietuvių veikėjų iš Vilniaus ir iš kitur suvažiavusių. Mane tuomet išrinkta draugijos komiteto pirmininku.”* 1913 m. liepos 9 d. Basanavičius su palydovu M. Yču, garlaiviu, iplaukė į ameriką, kur laikydami paskaitas rinko aukas. Lapkričio 1 d. Jonas su palydovu grįžo į Lietuvą surinkę 22.330$ ir 47 ct. 1914 metų pradžioje Basanavičių ištiko nelaimė: jis du kartus vos neužduso, kai naktį jam miegant daug smalkių prisirinko kambaryje. Ir tai, Basanavičiaus svajonės ir sumanymai pradėjo įsikūnyti. Vasario 16 d., kada visiems 20 Lietuvos Tarybos nariams susitarus, nuspresta tapo *,,D-ro Jono Basanavičiaus Gyvenimo vaizdų albumas” Kostas Radziulis 1937 m. Kaunas ,,Šviesa” 20 psl.paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos Basanavičius raė ir tvarkė L.D.D-jos archyvą ir muziejų. Už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos valdžia dr. J. Basanavičiui paskyrė pensiją, V. D. Universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi, karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, pakrikštijo jo vardu ir daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų. Kaip ir kiek jis kentėjo okupantų lenkų persekiojimus, mums nėra žinoma, nes jis niekam nesiskundė, o jo paties autobiografijos yra parašyta tiktai iki 1922 m. 1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Laidotuvės įvyko vasario 21 d. iš Bazilikos, Vilniaus gatvėmis į Rasų kapines. Prisiminus visus dr. J. Basanavičiausnuveiktus darbus, tenka pabrėžti, kad su jo mirtimi Lietuva neteko vieno Didžiausio Lietuvio. Vilniaus ilgėjosi, Vilnių mylėjo, Vilniuje dirbo ir Vilniuje mirė ir ilsisi.Naudota literatūra:
II. ,,Lietuvos atgimimo patriarcho D-ro Jono Basanavičiaus Gyvenimo vaizdų albumas su biografija” Kostas Radziulis 1937m.Kaunas ,,viesa”
II. ,,Neužmiršk Lietuvos” A. Marcinkevičius 1927 m. Kaunas K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvė
III. ,,Lietuvikoji tarybinė enciklopedija” 1976 m. ,,Mokslas” Vilnius