Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius(1851 – 1927)

Lietuviams ypatingos svarbos asmuo yra Jonas Basanavičius, tautos atgimimo tėvas, tautinės ideologijos kūrėjas, moralinis Lietuvos prezidentas, sakęs, kad jo partija esanti senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai „planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje. Veikėjas, kuriam per visą amžių tešvietė tas vienas tikslas, teviliojo tas vienas gyvenimo uždavinys – vaisingai be afektacijų, be afišavimosi, be reklamų tarnauti savajai tautai in toto; tokiai, kaip yra, bet tik ji būtų gyva ir į žmonijos turtų iždyną įdėtų tai, ko ji turi originalaus, šviežio, naujo”, – taip apie Joną Basanavičių rašė Juozas Tumas-Vaižgantas.Biografija. Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Motina Marė Birštoniūtė iš Stolaukio, Pajevonio parapijos, kilusi iš labai senos Birštonų giminės (ši pavardė minima 1384 m. kryžiuočių raštuose). Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas buvęs, skaityti ir rašyti kiek mokėjęs, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip labai gerbiamas ir teisingas žmogus: „Ir aš jam, ir jojo atminimui esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę.” Būdami pamaldūs ir dievobaimingi, kaip dauguma to meto lietuvių, Basanavičiaus tėvai norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo žiemos metu keliaujantys per kaimus savamoksliai daraktoriai: dzūkas Kardokas išmokė skaityti ir rašyti, lenkas Szymanowskis nuo Vištyčio pramokė lenkiškai, Bartininkų zakristijonas Naujokas – prie šv. Mišių patarnauti. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Grįžęs namo, pradėjo galvoti apie tolimesnius mokslus, Tėvai tenorėjo, kad sūnus stotų į Seinų kunigų seminariją, ir jie sulauktų, anot motinos, gražaus kunigėlio. Po ilgų kalbų ir didelių verksmų tėvai sutiko sūnų leisti į svetimą šalį mokslų eiti. „Mat nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kumelaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą.” Ir su 100 rublių kišenėje jis išvyko į Maskvą „tarytum nauju žmogum tapęs”. Mokydamasis Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, jis klausė rusų literatūros, istorijos, lyginamosios kalbotyros ir antikinių kalbų paskaitų, ypač mėgo prof. S.Solovjovo Rusijos istorijos paskaitas. Žinodamas, kad lietuviams uždrausta savo krašte mokytojauti, gavęs Varšuvos mokslo apygardos stipendiją, skirtą lietuviams studentams nuo lenkų įtakos atitraukti, ir baigiantis antrajam semestrui, perėjo į Medicinos fakultetą, garsų visoje Rusijoje ir žinomą gerais gydytojais. Dar 1875 m., būdamas Medicinos fakulteto pirmo kurso studentas, jis Nivos laikraštyje atsakė į archeologo A.H.Kirkoro straipsnį „Slavų senovės štrichai” („Zarysy pierwotnej Slowiarisczizny”), pateikdamas mitologinės jo dalies kritiką, kuriai pritarė Maskvoje studijuojantys lietuviai. Mokydamasis medicinos, Basanavičius neatitrūko nuo lietuvybės, jis užsibrėžė plačiai tyrinėti lietuvių tautos praeitį: antropologiją, istoriją ir archeologiją (senąsias kapavietes, piliakalnius, rinkti įvairias senienas), etnologiją, kalbą, tautosaką. 1878 m. kovo 2 d. dienoraštyje užrašė: „Ištvermingai darbuokis, neieškok tuščios garbės ir būk naudingas – venk kovų su vėjavaikiais – mažiau žodžių, daugiau darbų – visada turėk prieš akis tikslą, kurio sieki!”

Baigęs universitetą 1879 metais ir siekdamas išvengti gydytojo praktikos Maskvoje, pradėjo rūpintis darbu ką tik nepriklausomybę atgavusioje Bulgarijoje. Gavęs kvietimą ir kelionpinigių, 1879 metų pabaigoje iškeliavo iš Maskvos į Lom Palanką, kur iki 1882 metų dirbo gydytoju ir vadovavo ligoninei. Bulgarijoje gyvendamas, jis susirašinėjo su Mažojoje Lietuvoje ėjusio laikraščio Keleivis redaktoriumi F.Kuršaičiu. Pradėjus leisti Tilžėje naują lietuvišką laikraštį (Naująjį keleivį), Basanavičius buvo pakviestas bendradarbiauti. Priėmė jis ir kitą, pastoriaus K.R.Jakobio atsiųstą kvietimą įstoti į Lietuvių literatūros draugiją, ragino jos vaidybą leisti populiarius K.Donelaičio, S.Daukanto ir kitų rašytojų darbus.Tik atvykęs Bulgarijon ir palankiai vertindamas bulgarų laisvės sąjūdį, jis prisidėjo prie rusofobų demokratų partijos. Liberalams praradus valdžią, toliau bendradarbiavo pažangioje spaudoje, neslėpė savo demokratinių pažiūrų ir buvo įskųstas valdžiai. Norėdamas išvengti persekiojimų, 1882 m. išvyko į Prahą toliau studijuoti medicinos, dirbo tai Prahoje, tai Vienoje.Kartu Basanavičius toliau bendradarbiavo lietuvininkų laikraščiuose, ypač Lietuviškoje ceitungoje. Sveikindamas J.Zauerveino sumanymą įsteigti Prūsijos lietuvių mokslo draugiją, jis rašė: „Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus tvirta pasidarius, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų.”Basanavičiaus draugų ir bendražygių ratas vis didėjo, po šio straipsnio prie jų prisidėjo ir J.Šliūpas. Bulgarijoje 1880 – 1882 m. Basanavičiaus respondentai buvo: F.Kuršaitis (Karaliaučius), A.Einaras, M.Šernius, K.R.Jakobis (visi iš Klaipėdos), J.Reilenderis (Tilžė), J.Mikšas (Virkytai), J.A.Vištelis (Orlinecas), M.Akelaitis (Paryžius), J.Miklaševičius (Heidelbergas), J.Jasinskis, M.Aglinskas (Maskva), P.Kriaučiūnas (Peterburgas), P.Vileišis (Belgija) ir kt.
1882 m. Basanavičius apsisprendė dėl lietuviško laikraščio steigimo ir apie tai parašė J.A.Višteliui ir J.Mikšui, nurodydamas ir leidybos vietą – Mažosios Lietuvos miestelį Ragainę. Basanavičiaus sumanymui buvo karštai pritarta. Persikėlęs į Prahą, ten pradėjo organizuoti laikraščio leidybą. Bendradarbiais pasitelkė J.Zauerveiną, J.A.Vištelį, S.Dagilį, S.Narkevičių, J.Šliūpą, V.Pietarį, J.Mikšą ir kt. 1883 m. pasirodė pirmasis “Aušros” numeris. „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia”, – linkėjo Basanavičius prakalboje.Aušra lietuvių visuomenėje buvo nepaprastas įvykis, visų aptariamas ir įvertintas: „Dr. J.Basanavičiaus „Aušra” – jos mintys, kalba, žodžiai, – kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus <…> abejojimus ar svyravimus. Man ta naujoji mūsų gyvenimo pradžia, tas naujas evangelijos žodis, mūsų pačių raštu išreikštas, padarė didžiausią įspūdį, ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį darbo kelią”, – rašė Jonas Jablonskis.Nuo 1883 iki 1886 metų buvo išleista dešimt Aušros numerių dvidešimt devyniais sąsiuviniais, kurių dalį Basanavičius pats redagavo. Gyvendamas svetur, jis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime (tik per 1883 metus parašė net 181 laišką), paskelbė daug straipsnių mokslo ir kultūros klausimais.Prahoje Basanavičius išgyveno nuo 1882 m. rudens iki 1884 m. pavasario, dirbdamas įvairiose klinikose, važinėdamas studijų reikalais į Vieną. Gilindamas savo žinias, daug laiko leido bibliotekose, kur ieškojo medžiagos moksliniams darbams. Čia Basanavičiui teko pergyventi, pasak jo paties, vieną svarbiausių momentų savo gyvenime – karštą meilę vienai „interesingiausių” Prahos merginų, dailiajai Gabrielai Eleonorai (Ellei) Mohl, čekų vokietaitei, su kuria susituokė 1884 m. gegužę Vienoje. 1885 metų rudenį jauna šeima grįžo į Lom Palanką. Prasidėjus 1885 m. bulgarų ir serbų karui, gydytojui darbo buvo į valias – kasdien tekdavo vienam apžiūrėti du šimtus ir daugiau ligonių. Dėl sunkaus darbo užpuolė įvairios ligos: iš pradžių plaučių uždegimas, vėliau dėmėtoji šiltinė. Pasveikęs tapo politinio pasikėsinimo auka: palaikytas prijaučiančiu rusams ir jų politikai Bulgarijoje, buvo peršautas, kai vyko pas ligonį.
Prasidėjus 1889 metams, sunkiai susirgo Basanavičiaus žmona Ellė. Liga progresavo, ir 1889 m. vasario 16 d. žmona mirė. Vyro „omenyje liko ant visados neužmirštoji, idealė Ellės esybė ir meilė”. Nepaprastai paveiktas žmonos mirties, Basanavičius buvo pasiryžęs visam laikui likti Bulgarijoje. 1891 metų rudenį jis tapo Bulgarijos piliečiu, 1892 – 1895 dirbo Varnos miesto ligoninėje, 1899 m. buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą. 1893 metų pabaigoje buvo paskirtas ir Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.Vis dėlto 1895 metų pradžioje, remdamasis rusų caro manifestu, Basanavičius paprašė leidimo grįžti į Lietuvą, bet atsakymas buvo neigiamas. Tačiau atostogų metu jis galėjo keliauti: 1894, 1895, 1897 – 1901, 1903, 1904 m. lankėsi bei gydėsi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje. O 1905 m. pradžioje, nelaukdamas Rusijos pilietybės bei leidimo grįžti, pardavęs visą savo turtą, paliko Varną ir Bulgariją, per Vokietiją atvyko į Tilžę ir, K.Aglinskio padedamas, slapta perėjo Jurbarko muitinę.Dvidešimt penkerius metus gyvenęs užsienyje, 1905 m. rugpjūčio l d. Basanavičius atvažiavo į Vilnių. Čia buvo pats revoliucijos įkarštis: politinis gyvenimas reiškėsi partijų, programų, šūkių gausa. Ir Basanavičiaus gyvenimas Lietuvoje buvo žymus naujais žygiais ir darbais. Daug matęs, pažinęs ir patyręs, jis stojo lietuvių tautinio sąjūdžio priešakyje, darbuodamasis Lietuvos labui.Basanavičiui priklauso sumanymas sušaukti visos Lietuvos suvažiavimą. Norėdamas parodyti pasauliui, kad lietuvių tauta yra galinga, kultūringa ir nori laisvai gyventi, 1905 m. lapkričio 15 d. jis parašė 10 punktų memorandumą, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai visiškos kultūrinės ir politinės autonomijos. Po memorandumu pasirašė J.Basanavičius, D.Malinauskas, M.Davainis-Silvestraitis ir kun. J.Ambraziejus. Memorandumas buvo išsiųstas paštu Rusijos valdžiai. Dalis memorandumo buvo paskelbta laikraštyje Pravitelstvennyj vestnik (Vyriausybės žinios), visas tekstas išspausdintas Vilniaus žiniose (Nr. 267).
Kitas svarbus Basanavičiaus darbas buvo mokslo žmonių subūrimas, siekiant surinkti viską, kas gali iškelti lietuvių tautą, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigimas – statuto rengimas, narių priėmimas, susirinkimų organizavimas, bibliotekos ir fondų kūrimas. Šiai draugijai, įsteigtai 1907 m., Basanavičius vadovavo iki mirties, tvarkė tęstinį draugijos leidinį Lietuvių tauta.Vilniaus kultūriniam gyvenimui organizuoti Basanavičius siūlė steigti lietuvių klubą, o su kun. J.Ambraziejumi nutarė leisti Vilniaus lietuvių laikraštį Lietuvis.1905 m. lapkričio 21 d. Basanavičiaus iniciatyva ir rūpesčiu buvo sušauktas pirmasis Vilniaus lietuvių seimas, paprastai vadinamas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jame dalyvavo per 2000 atstovų iš visos Lietuvos ir Rusijos. Į Seimą pirmą kartą buvo susirinkę visų Lietuvos partijų ir visų gyventojų luomų delegatai.Suredagavęs ir išleidęs pirmąjį Lietuvių tautos numerį, Basanavičius išvyko į Petrapilį, norėdamas pasidarbuoti bibliotekose, susitikti su ten gyvenusiais lietuvių šviesuoliais – Maironiu, K.Būga, P.Leonu ir kt., su kitataučiais mokslininkais – E.Volteriu, J.Baudouinu de Courtenay ir kt.; Vidaus reikalų ministerijos tikybos departamente jis aptarė bažnytinę Vilniaus vyskupijos padėtį, siekdamas lietuvių kalbos įsitvirtinimo Vilniaus krašto bažnyčiose.Daug laiko Basanavičius skyrė lietuvybės reikalams – padėjo kurti lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte, leisti naujus vadovėlius. Tęsė ir mokslinius darbus, dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, tvarkė naujus archyvo ir muziejaus rinkinius. 1911 m. prie LMD buvo įsteigta gydytojų ir vaistininkų sekcija, kurios tikslas buvo leisti laikraštį, tvarkyti medicinos ir farmacijos terminiją, tyrinėti Lietuvos gydomuosius augalus ir kt.Išvykęs į užsienį darbo ir sveikatos reikalais, Basanavičius mintimis likdavo tėvynėje: „<…> mintyse skrajoju savo nuskurusioje tėvynėje, kurią tarytum patsai Dievas ir žmonės užmiršę. Tokia tu nelaiminga, mylima Lietuva – tuomet dienyne užrašiau, – palyginus tave su kitais kraštais. Ir ar kada teks tau visų bjaurybių nusikratyti ir laisvesnį gyvenimą įgyti?! Aukščiau kultūroje pakilti <…>.”
1913 m. visuotinio LMD susirinkimo metu Basanavičius drauge su Amerikos lietuvių veikėju A.Olšausku pasiūlė leisti lietuvišką enciklopediją ir sudaryti redakcinę grupę. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, sumanymas liko neįgyvendintas.Nemažai jėgų Basanavičius skyrė dar vienam savo sumanymui – Tautos namų kūrimui. Kelionė į Ameriką dėl šių namų statybos jį labai išsekino. Prisidėjo dar įvairios nelaimės ir ligos, ir jis vėl buvo priverstas išvykti gydytis į užsienį.Basanavičiaus mokslo nuopelnai ir darbai buvo vertinami Europoje: 1914 m. gegužės 6 d. Šveicarijos Academia litterarum Genevensis išrinko jį savo nariu ir garbės profesoriumi.1914 m. rugpjūčio l d., prasidėjus Vokietijoje visuotinei mobilizacijai, Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir Lietuvių draugijoje nuo karo nukentėjusiems gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti. Pradėjo organizuoti deklaraciją rusų valdžiai – buvo parengtas memorandumas, kuriame reikalauta Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės.1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių. Basanavičiaus raginami, Vilniaus lietuviai toliau kovojo už savo teises: dėl prieglaudų, išlaikomų Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti, dėl lietuviškų mokyklų, dėl lietuvių kalbos vartojimo ir kt. LMD dėka okupacijos metais buvo išleista per 100 lietuviškų vadovėlių mokykloms, seminarijoms, gimnazijoms.Basanavičius daug darbavosi prie įvairių memorandumų okupacinei valdžiai, skaitė nemažai paskaitų apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį, rūpinosi LMD veikla. 1916 m. vasarą dėl silpnos sveikatos jis išvyko į Ožkabalius. Grįžęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto posėdyje perskaitė išsamų pranešimą apie savo apsilankymą Suvalkijoje ir sunkią lietuvių padėtį vokiečių okupacijos sąlygomis.Pradėjus persekioti Vilniaus lietuvių veikėjus, buvo sulaikytas ir Basanavičius. Paklaustas, kokių politinių pažiūrų esąs, jis atvirai pareiškė priklausąs tautiškajai lietuvių demokratų partijai ir įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje.
Basanavičiaus vadovaujama LMD ir toliau organizavo metinius suvažiavimus, jų metu buvo skaitomos paskaitos apie lietuvių tautą, jos kultūrą ir istoriją.1917 m. vasarą Basanavičius vėl buvojo Ožkabaliuose, bet, neturėdamas leidimo, negalėjo ilgiau pasilikti. Grįžęs atgal, jis padėjo organizuoti Lietuvos aidą (leidimas šiam lietuviškam laikraščiui jau buvo gautas). Po ilgų pastangų lietuviams pavyko išsirūpinti leidimą sušaukti Vilniaus konferenciją. Jos metu turėjo būti sudaryta Tautos taryba. Konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18 – 21 ir 23 d. Basanavičius buvo išrinktas konferencijos garbės pirmininku. Sudarytoji Tautos taryba veikė ir dirbo, kol buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.1917 m. lapkričio 27 d. Vokietijoje buvo pripažinta politinio apsisprendimo teisė Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos gyventojams. 1918 m. vasario 16 d., J.Basanavičiui pirmininkaujant, buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Jis pats perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dokumentas buvo išspausdintas Lietuvos aide. Sukurta vėliava ir valstybės ženklas. Basanavičius pradėjo organizuoti Didžiojo Seimo rinkimus.1918 m. vasarą Basanavičius vėl praleido Ožkabaliuose, gydydamas žmones ir populiarindamas Valstybės tarybos darbą. Rudenį vėl grįžo į Vilnių, skaitė paskaitas, dalyvavo draugijų, partijų veikloje.Atėjus bolševikams, Basanavičius sušaukė didelį lietuvių mitingą padėčiai išaiškinti ir apginti tautiniams lietuvių reikalams, kiek galėdamas rūpinosi apsaugoti LMD turtą. Švietimo komisariatui paskyrus jį Istorijos muziejaus direktoriumi, parašė muziejaus statutą, surinko Vilniuje esančius kultūros ir dailės eksponatus ne tik iš viešųjų, bet ir iš privačių rinkinių, suremontavo muziejui priklausiusius rūmus, tačiau muziejaus atidarymą sutrukdė Vilnių apsupę lenkų legionieriai. Visos Basanavičiaus pastangos organizuoti istorijos muziejų nuėjo perniek.Savo reikalams ginti Vilniaus lietuviai įsteigė Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, jos nariu tapo Basanavičius. Tik dabar jis vis labiau apsiribojo moksliniu darbu. Lenkų okupacijos metais Basanavičius buvo persekiojamas kaip Vilniaus lietuvių sąjūdžio vadas. Jis negavo leidimo vykti į Ožkabalius ar į Kauną, net ir Lietuvos valstybės prezidento A.Smetonos kviečiamas. Nors gyvenimas Vilniuje buvo neramus, Basanavičius nusprendė pasilikti čia ir saugoti jo pastangomis sukauptą kultūros turtą ir LMD.
1919 m. lapkričio 1 – 3 d. vyko visuotinis LMD susirinkimas. Basanavičius skaitė paskaitą apie lietuvių kalbą archeologijos ir etnografijos šviesoje. Aktyviai jis reiškėsi ir Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete. Kaip vienas iš didžių kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę vyko į Kauną, į Lietuvos Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmes. Grįždamas į Vilnių, aplankė Ožkabalius.Lenkams palikus Vilnių, Basanavičius pats turėjo rūpintis universiteto, bibliotekos, archeologijos muziejaus, autorinio archyvo, įvairių universiteto institutų apsauga. Kartu jis vienas pirmųjų stengėsi išsiaiškinti bolševikų pažiūras į lietuvius: kalbėjosi su jų vadu V.Mickevičiumi-Kapsuku, siekdamas Vilniaus krašto lietuvių kultūrinės apsaugos.Į Vilnių vėl įžengė lenkų armija. Basanavičius su O.Mašiotiene ir kitais bendraminčiais suskubo rūpintis lietuvių belaisviais, jautriai reagavo į lietuvių įstaigų naikinimą, mėgino kovoti su visokiomis neteisybėmis.Kartu Basanavičius vis labiau angažavosi moksliniam ir visuomeniniam darbui. 1920 m. gruodžio 28 – 29 d. LMD visuotiniame susirinkime jis skaitė paskaitą „Obuolys lietuvių dainose bei pasakose bei vestuvinėse apeigose”, o patį susirinkimą pabaigė žodžiais: „Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva su savo sostine Vilnium, kad geriau galėtų gyvuoti ir tarpti ir pati Lietuvių Mokslo Draugija!”1921 m. prie LMD Basanavičiaus iniciatyva pradėti organizuoti aukštesnieji mokslo kursai ir paskaitos. Pats Basanavičius buvo pasirengęs skaityti paskaitas apie lietuvių mitologiją.Lenkams pradėjus lietuvių ir gudų persekiojimų ir areštų kampaniją, Basanavičius vienas pirmųjų kreipėsi į valdžią ir įteikė protestą, gindamas ištremtųjų lietuvių teises. Pats Basanavičius tapo persekiojamas ir žeminamas. Tačiau jis nesiliovė protestavęs ir darbavęsis lietuvių naudai: Lietuvių draugijos centro komitetui kruopščiai aprašinėjo lenkų daromas kratas ir areštus, lankė Vilniaus lietuvių mokyklas, dalyvaudavo Lietuvių mokslo draugijos posėdžiuose, redagavo Lietuvių tautą, gynė lietuvių švietimo ir kultūros reikalus. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvos universiteto Kaune garbės nariu ir profesoriumi.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 dieną Vilniuje. Visą savo turtą užrašė mokslus einančiai lietuvių jaunuomenei. Buvo palaidotas Rasų kapinėse. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paskelbė 5 dienų gedulą. Kartu gedėjo, nors ir neoficialiai, Vilniaus krašto lietuviai.Veikla. Basanavičiaus veikla buvo įvertinta labai plačiai. Už mokslo darbus Bulgarų literatūros draugija, 1912 m. tapusi Bulgarijos mokslų draugija, išrinko jį nariu korespondentu. Jis buvo priimtas į Bulgarijos gamtos tyrinėjimo draugiją, Bulgarijos raudonojo kryžiaus draugiją, Bulgarijos medikų sąjungą, Varnos gydytojų draugiją.Basanavičius buvo išrinktas ir kitų Europos mokslo draugijų nariu: Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje, Antropologijos draugijos ir Geografijos draugijos Vienoje, Vokiečių antropologijos, etnologijos ir senovės istorijos draugijos Berlyne. Dar 1855 m. grafas E.Tyszkiewiczius iškėlė mokslo draugijos steigimo idėją, vėliau Tilžėje buvo suburta Lietuvių literatūros draugija. Mokslo draugijos idėja buvo toliau plėtojama lietuvių spaudoje: Prūsijoje leistoje Lietuviškoje ceitungoje, Aušroje ir kai kuriuose Amerikoje leidžiamuosiuose laikraščiuose. 1882 m. Lietuviškoje ceitungoje apie tai Basanavičius rašė: „būtinai reikia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu metai iš metų nyksta. Šios mūsų kalbos nykimo priežastis yra ypačiai ta, kad mes neturime savo mokyklų, kuriose būtų mokoma lietuviškai, taip pat neturime kitokių pasaulinių knygų, iš kurių būtų galima mokiniams mokytis ir šviestis <…>.Neužmirškime, broliai, jog po Dievo ir mūsų tėvų daugiausia turime mylėti savo tėviškę Lietuvą; mūsų garbingų senolių palikimą, mūsų garbingą brangią kalbą turime gerbti ir saugoti, kad ji neišnyktų <…>.”LMD programą Basanavičius paskelbė dar Varpe (1902, Nr. 2). Draugijos tikslas buvo: tirti lietuvių kalbą ir jos tarmes; rinkti dainas ir jų melodijas; rinkti įvairiausio turinio pasakas; rinkti senoviško žyniavimo liekanas, burtus, apžadus, tautiškos vaistininkystės žinias; aprašyti krikštynas, vestuves, šermenis, laidotuves ir kitas gyvenimo apeigas; aprašyti įvairių metų laikų apeigas ir šventes; aprašyti įvairiausius žaidimus, šokius, vaišes; rinkti žmonių vardus ir pravardes, geografinius (upių, kalnų, gyvenamųjų vietų ir kt.) vardus; aprašyti ir nupiešti lietuvišką namą, ūkio padargus, muzikos instrumentus; rinkti ir aprašyti senovinius ir šiuolaikinius drabužius, moterų parėdą; rinkti visokius lietuviškus dirbinius, eksponatus tautiškajam muziejui; rinkti rankraščius bei knygas apie Lietuvą. Taigi draugija turėtų: tyrinėti dvasinę bei medžiaginę lietuvių kultūrą; leisti specialų leidinį surinktai rašytinei medžiagai skelbti; įrengti etnografinį muziejų ir tautišką biblioteką. Draugiją būtų galima pavadinti „Lietuvių Tauta” ar kokiu kitu vardu. Vėliau LMD programą Basanavičius dar kartą priminė Vilniaus žiniose (1905, Nr. 153).
LMD idėjai pritarė ir kiti atgimstančios Lietuvos veikėjai. J.Šliūpas buvo vienas iš padedančiųjų organizuoti draugiją, rašė apie tai spaudoje, rengė įstatus bei projektus, tyrė galimybes sutelkti lietuvius į specialią istorijos bei archeologijos arba istorijos bei etnografijos draugiją. Leidus Vilniaus gubernatoriui A.Liubimovui, LMD steigiamasis susirinkimas įvyko 1907 m. balandžio 7 d. Vilniaus Kanklių salėje. Susirinkime pagrindinis kalbėtojas buvo Basanavičius. Jis plačiai aptarė lietuvių tautos kultūrą, suformulavo steigiamos draugijos uždavinius ir numatė ateities darbus. Nariai steigėjai buvo J.Basanavičius, kun. J.Ambraziejus, G.Landsbergis, inž. J.Mašiotas, dr. J.Bagdonas, dr. S.Matulaitis, inž. P.Vileišis, dr. A.Vileišis, advokatas J.Vileišis, M.Davainis-Silvestraitis, A.Smetona, P.Matulionis. Iš viso 86 žmonės, tarp kurių buvo nemažai ir kitataučių mokslininkų (K.Fortunatovas, A.Šachmatovas, A.Bezzenbergeris, J.Baudouinas de Courtenay, A.Leskienas ir kt.), priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1907 m. rugpjūčio 18 – 19 d. buvo sušauktas pirmas visuotinis draugijos narių susirinkimas: išrinkti garbės nariai, nariai korespondentai, nariai bendradarbiai. Nutarta leisti žurnalą Lietuvių tauta, kurio redaktoriumi tapo Basanavičius.Įsteigus LMD, Basanavičius netrukus pradėjo rūpintis knygyno, muziejaus ir archyvo kūrimu. Knygyno pagrindas buvo jo paties biblioteka, kurią sudarė 4000 knygų, daugiausia apie Lietuvos istoriją, etnologiją, etnografiją, trakų, getų ir kitų senovės tautų gyvenimą ir kultūrą. Daug knygų paaukojo ir kiti asmenys bei draugijos: J.Tumas (apie 700), E.Volteris (apie 900), Prūsų lietuvių „Birutės” draugija (apie 750), Amerikos lietuvių susivienijimas (823) ir kt. Dr.F.Kaunackis perdavė draugijai Simono Daukanto biblioteką. Buvo renkama ir žinomų lietuvių rašytojų (A.Baranausko, S.Daukanto, L.Ivinskio, A.Jakšto, J.Zauerveino ir kt.) rankraštinė medžiaga. Daugybė vertingų rankraščių, svarbių XVI – XVIII a. dokumentų, XIX amžiaus rašytojų tekstų, beveik visa lietuviška spauda, leista Didžiojoje Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje, buvo sukaupta LMD archyve. Draugija išleido kolektyviai parengtą Trumpą folkloro dalykams rinkti programą (1910), organizavo planingą tautosakos rinkimą ir tautotyros darbą. Buvo užrašyta per 10 tūkst. dainų, 4 tūkst. pasakų ir sakmių, per 3,5 tūkst. burtų, 5,5 tūkst. mįslių, 21,5 tūkst. patarlių ir priežodžių. Didžiulis Basanavičiaus numizmatikos rinkinys, kurį sudarė apie 2000 monetų, jo archeologinės iškasenos, kelios dešimtys XII – XVII a. lietuvių kaukolių, gausybė akmeninių, žalvarinių ir geležinių archeologinių radinių padėjo pagrindą LMD muziejui. Jo raginami, ir kiti žymūs to meto veikėjai (P.Jurskis, V.Nagevičius, K.Grinius, T.Žilinskas ir kt.) muziejui dovanojo archeologinių retenybių.
Lietuvių tautos, pradėtos leisti 1907 m., pirmame numeryje Basanavičius pradėjo spausdinti darbą „Levas lietuvių pasakose bei dainose ir prygiškai-trakiškoje dailoje”. Jame buvo įdėti dar trys Basanavičiaus straipsniai. Apskritai, Lietuvių tautoje buvo išspausdinta apie 100 mokslo veikalų ir referatų, kurių beveik ketvirtadalį parašė Basanavičius. Jis norėjo, kad LMD virstų Lietuvių mokslo akademija (LMA), tačiau dėl įvairių nepalankių aplinkybių to neatsitiko. Kadangi LMD būstinė buvo Vilniuje, jis tapo lietuvių kultūrinio sąjūdžio centru: kiekvieną vasarą į LMD suvažiavimus susirinkdavo visi žymesnieji lietuvių inteligentai, buvo skaitomi pranešimai iš folkloro, archeologijos, istorijos, kalbotyros. Tautinė kultūra buvo skleidžiama ir ugdoma Basanavičiaus idėjų, jo vadovavimo ir veiklumo dėka. Kaip LMD būstinė turėjo iškilti Tautos namai – Vilniaus lietuvių kultūrinis centras. Deja, ši idėja nesulaukė LMD narių pritarimo. Basanavičių stebino lietuvių veikėjų nerangumas ir ribotumas. Savo dienoraštyje jis rašė: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?” Basanavičiaus rūpesčiu 1911 m. Vilniuje buvo nupirktas 1600 kv. sieksnių sklypas. Vėliau Basanavičius ir M.Yčas išvyko į JAV rinkti aukų Tautos namų Vilniuje statybai. Per trumpą laiką jie aplankė visas didžiausias Amerikos lietuvių kolonijas. Su entuziazmu sutikti, Tautos namų statybai jie surinko per 22 tūkstančius dolerių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė statybos darbus. Surinkti pinigai buvo padėti Vilniaus komercijos ir Lietuvių III Vilniaus savitarpio kredito bankuose; bankams išsikrausčius į Rusiją, buvo išvežti ir pinigai.Iš daugelio Basanavičiaus idėjų gyvybingiausia buvo tautinio atgimimo idėja. Dar 1892 m. Apšvietoje jis rašė, kad lietuvių idealu turėtų būti „savistovė Lietuva” ir išdėstė svarbiausius tautinės ideologijos principus. Jis siekė, kad Lietuva lietuviška taptų, kad idėjos apie Lietuvos savarankiškumą tautiniu pagrindu paplistų kunigų ir bajorų tarpe, kad visų Lietuvos luomų švietimo kalba taptų lietuvių kalba, o svarbiausia – kad sandora ir meilė viešpatautų tarp visų Lietuvos gyventojų ir visų luomų idealu taptų lietuvybė.
Darbai. Basanavičiaus rašytinį palikimą sudaro per 40 antropologijos, archeologijos, istorijos, etnologijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos, sanitarijos studijų, daugiau kaip 140 įvairių straipsnių. Basanavičius buvo „pirmasis publicistas aušrininkas, vienatinis etnografas ir etnologas, vien teigiamybių aureole vainikuotas”. Turtingas yra Basanavičiaus epistolinis lobynas, kurio tik nedidelė dalis paskelbta.Tautos sąmoningumo žadintojas teigė, kad, norint pažinti, kas yra tauta, reikia pažinti, kas ji pirma buvusi. Apibrėžęs Aušros laikų Lietuvos tautinio atgimimo tikslus, jis apibūdino ir pagrindines savo darbo kryptis: 1) Lietuvos praeities prikėlimas, 2) lietuvių kalbos puoselėjimas ir populiarinimas, 3) lietuviškos dvasios žadinimas, 4) savigarbos pabudinimas, 5) Lietuvos savarankiškumo siekimas.Lietuvybei skatinti buvo skirtos tautos kilmės paieškos. Romantizmo įkvėptos tautos ieškojo savų istorinių šaknų ir kėlė savosios genezės klausimus. Basanavičius, visą amžių rinkęs medžiagą turtingiausiose Europos bibliotekose, rado sąsajų tarp lietuvių ir Balkanų senųjų tautų, todėl vietoj romėnų ar herulių lietuvių protėviais pasirinko trakus-frygus. Šiai lietuvių kilmės teorijai įrodyti skyrė daugiausia laiko ir jėgų, parengė publikacijas: „Žiponas bei žiponė” (1885), „Žirgas ir vaikas” (1885), „Etnologiškos smulkmenos” (1893), „Lietuviškai trakiškos studijos” (1898), „Prie istorijos mūsų rašybos” (1899), „Levas lietuvių pasakose ir prygiškai-trakiškoje dailoje” (1907-1919), „Iš senovės lietuvių mitologijos” (1916), „Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” (1921), „Trakų kalbos likučiai vietų varduose lietuvių kalbos šviesoje” (1925). Didžiausiu ir svarbiausiu savo darbu jis ketino pavadinti tą veikalą, kuriuo „pasisektų <…> neišgriautinus pamatus užtiesti priešistoriškoje etnologijoje dėl artimos giminystes ir neabejotinos tapatystos tarp trakų ir šios dienos lietuviu”.Indoeuropiečių protėvynės ieškojimais Balkanuose buvo siekiama išaukštinti lietuvius, jų kilmę ir padėti mokslui spręsti šį klausimą. Basanavičius kilmės tyrinėjimus grindė tokiais teiginiais: 1) iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba esanti seniausia, gimininga sanskritui, senesnė už graikų ir lotynų kalbas; 2) Lietuvos istorikai (T.Narbutas, M.Balinskis, J.I.Kraszewskis) dėl lietuvių kildinimo iš herulių nebuvo vieningi, galimi ir kiti kilmės variantai: iš gotų, suomių, indų; 3) nemaža kitataučių tyrinėtojų ieškojo kalbinės giminystės tarp lietuvių ir trakų, ypač hetitų. Svarbiausia – skiepyti lietuviams pasididžiavimą gilia ir garbinga praeitimi, naikinti baudžiavos ir priespaudos ugdytą menkavertiškumo jausmą.
Lietuvių mitologija Basanavičiui – tai viena didžiausių tautos kultūros vertybių, svarbus šaltinis tautos praeičiai pažinti ir giminystei iš trakų-fygų įrodyti. Senoji tikyba, pasak jo, sudaro savito lietuvių gyvenimo būdo, savitos lietuviškos kultūros pagrindą. Lietuvių tikyba neatsiejama nuo tautiškumo ir laisvės: kovodami už savo tikybą, lietuviai kovoję už laisvę ir nepriklausomybę. Vertingiausias Basanavičiaus mitologinis darbas „Apie vėles ir nekrokultą senovės lietuvių” paskelbtas kaip sakmių ir pasakų knygos Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių (1905) įžanginis straipsnis, savitai ir įdomiai interpretuojantis lietuvių naratyvinę patirtį apie „žmogiškosios dvasios nemarystę ir jos gyvenimą nematomame sviete”. Įdomūs ir kiti mitologijos tyrinėjimai: „Apie medžių garbinimą senovės Lietuvoje” (1908), „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” (1912), „Iš senovės lietuvių mitologijos” (1926). Gausus istorinių šaltinių, archeologinės, folklorinės, kalbinės medžiagos panaudojimas Basanavičiaus darbuose rodo rimtą jo požiūrį į tyrinėjamas problemas, o bendrųjų dėsningumų ieškojimai įvairių tautų kultūrose yra svarbūs komparatyvistinių idėjų sklaidai lituanistikoje. Lietuviškos dvasios gaivinimas ir puoselėjimas Basanavičiui buvo neatsiejamas nuo meilės Lietuvos praeičiai, lietuvių senovei, renkant ir skelbiant didžiulį tautos turtą – lietuvių tautosaką. Nuo mažens pamilęs pasakas ir dainas, dar gimnazistas būdamas, per atostogas tėviškėje viešėdamas, užrašinėjo lietuvių tautosaką. 1880 m. iš Bulgarijos nusiuntė į Tilžę K.R.Jakobiui pluoštelį dainų, užrašytų Ožkabaliuose, iš kurių septynios buvo išspausdintos leidinyje Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft (Lietuvių literatūros draugijos pranešimai; 1880, 3-ias sąs.). Sudaręs Ožkabalių dainų rinkinį (iš 45 tekstų, dalis buvo spausdinta Aušroje 1883 – 1884 m.), 1902 m. išspausdino jį Tilžėje. Tais pačiais metais leidinyje Mitteilungen… paskelbti 1872 – 1877 m. jo užrašyti lietuvių mitologijos fragmentai (apie laumes, deives, vėją, ugnį, Joninių naktį), o 1885 m. – antra mitologiškų fragmentų dalis (apie Perkūną ir velnią) ir per du šimtus mįslių, užrašytų Ožkabaliuose. Abu lietuvių mitologijos fragmentus į vokiečių kalbą išvertė Aleksandras Kuršaitis.
1892 m. Varpe, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje Basanavičius kreipėsi į lietuvių inteligentiją, kviesdamas rinkti tautosaką ir siųsti jam. Žinomo tautosakos rinkėjo M.Davainio-Silvestraičio ir kitų padedamas, Basanavičius 1893 m. Apšvietoje (Nr. 10) išspausdino lietuviškų augalų pavadinimų sąrašą „Iš mūsų botanikos”. 1898 m. pasirodė jo parengta „Medega mūsų tautiškai vaistininkystei”, kurią sudaro daugiausia M.Davainio-Silvestraičio ir F.Janušio surinkta medžiaga.Pirmasis didelis lietuvių pasakų leidinys buvo Basanavičiaus parengtos ir Amerikoje 1898 m. išleistos Lietuviszkos pasakos (220 tekstų). 1899 – 1902 m. visuose Tilžės ir Amerikos lietuvių laikraščiuose buvo kartojamas Basanavičiaus kvietimas rinkti lietuvių pasakas. Antras Lietuviszkų pasakų tomas (320 tekstų) išleistas 1902 m. Po metų, 1903 m., pasirodė ir pirmas Lietuviškų pasakų įvairių tomas, 1904 m. – antras ir trečias, 1905 m. – ketvirtas. Per ketverius metus jis paskelbė apie 2150 pasakų tekstų iš įvairių Lietuvos vietų. Per 800 pasakų ir sakmių paskelbta ir kitoje Basanavičiaus parengtoje ir 1905 m. Amerikoje išleistoje knygoje Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Kartu jis parengė ir 1899 m. išleido naują Ožkabalių dainų knygą dviem tomais (daugiau kaip 400 tradicinių ir naujoviškų tekstų). Dalis kitų jo skelbtų studijų taip pat yra susiję su tautosaka: „Gamta lietuvių liaudies dainose ir pasakose” (1915), „Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos bei etnografijos” (1923), „Vilnius lietuvių dainose” (1925), „Lietuvių raudos” (1926).Mokslo darbais Basanavičiui labiausiai rūpėjo kelti tautinį lietuvių sąmoningumą ir savigarbą. Lietuviškumui stiprinti skirti ir istoriniai jo darbai. Rašydamas studiją Apie senovės Lietuvos pilis (1891), jis siekia parodyti „mūsų prabočių narsybę”: jie, turėdami prastesnius kareivystės reikmenis, gindamiesi girios žvėrių kailiais kaip skydais, drąsa ir sumanumu nugalėję priešus. Remdamasis M.Valančiumi, Basanavičius teigė, kad pagoniškoji tikyba dariusi lietuvius narsius ir vieningus, ji buvusi neatskiriama tautybės dalis. Basanavičius pasmerkė krikščionybę kaip senosios lietuvių kultūros naikintoją: šią mintį jis išdėstė A.Jaroševičiaus Lietuvių kryžių albumo prakalboje (1912). Prakalbą papildęs, išleido ją atskira knygele Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (1912).
Basanavičius aktyviai dalyvavo ir literatūriniame gyvenime, paskelbė daug įdomių publikacijų apie savo amžiaus rašytojus bei veikėjus: V.Pietarį, P.Vileišį, V.Staniškį, A.Strazdą ir kt., parengė leidinį apie J.Zauerveiną (t. l – rašytojo biografija, t. 2 – jo raštų rinkinys). Leidinio dalis Medega d-ro Jurgio Sauerweino biografijai paskelbta atskira knyga 2001 m. Daug dirbęs ir veikęs, sumanęs ir įgyvendinęs, Basanavičius paliko svarbiausią priesaką mūsų tautai: „kovoti ir budėti”, gaivinti ir puoselėti lietuvišką dvasią.