J.Marcinkevičiaus eilėraščio “Eilėraštis” analizė

Eilėraštį sudaro trys posmai, todėl jį patogu nagrinėti taip: pirmąjį – kaip įžangą, antrąjį – kaip įžanginės minties komentarą, o trečiąjį – kaip apibendrinimą.

Pirmąjį posmą sudaro vienas sakinys. Jis nurodo, jog eilėraščio kalbantysis yra pats poetas. Tai išduoda žodis “mano”, kuris ir pasako, kad rašytojas kalba apie save. Eilėraščio įžangą – tai metafore: “eilėraštis klupdamas bėga paskui tave”. Eilėraštis yra sugretinamas su pačiu lyriniu subjektu, jo mintimis, kalba bei požiūriu į gyvenimą. Bėgimą galima suprasti kaip norą sekti senelio pavyzdžiu, kas paaiškėja paskutiniame eilėraščio posme, toodėl būtų teisinga teigti, jog “aš” ir “tu” santykis yra artimas. Ši metafora įprasmina ir gyvenimo, kurio kelyje pasitaiko nemažai sunkumų, sudėtingumą. Įasmeninimas “eilėraštis bėga” reikšmingas tuo, jog lyrinis “aš” savo būseną, mintis, jausmus, savo neapčiuopiamą vidinį pasaulį, išreiškia per neapčiuopiamą daiktą – eilėraštį. Eilėraštis, eidamas per gyvenimą, patiria daug akimirkų, o apie jas pagalvoja ir įvertina tada, kai lieka vienas (“šalikelėj”) ar atsiduria ramybės būsenoje, kada gali atsirinkti prisiminimus ir ilgesniam laikui išsaugoti tuos, kurie yra jam brangūs, turi prasmę irr iš kurių formuojasi jam svarbios vertybės bei jis pats. Eilėraštis pažiūri į dangų su mintim, jog kažkada ten atsidurs, o tada į žemę, dabartį, kurioje gyvena, susimąstydamas apie gyvenimo laikinumą ir žmogaus egzistenciją. Tai įprasmina smėlio pasisėmimas ir tekėjimas. Smėlio nesuskaičiuojamos sm

miltelės – tai lyg nesuskaičiuojamas laikas, kuris prabėga labai greitai. Žodžiai “Dieve tu mano” reiškia lyrinio subjekto religingumą. Šis atsidūsėjimas parodo, jog jam sunku ir reikia su kažkuo pasikalbėti, kas šiuo atveju, būnant jam vienam, yra Dievas.

Paskutinį posmą, kaip ir pirmąjį, sudaro vienas sakinys: “Taip rašė eilėraščius beraštis mano senelis”. Tai yra eilėraščio apibendrinimas, tuo pačiu ir pagrindinė mintis, jog jo senelis rašė ne ant popieriaus, o rašė ir kūrė savo galvoje, mintyse ir ši kūryba, grožio suvokimas skatino gyventi prasmingą gyvenimą. To paties siekia ir senelio anūkas.

Leave a Comment