J. Aputis

J.Aputis gimė 1936m Raseinių rajone. Prozaikas: 1960m baigė VU, literatūrą. Dirbo “literatūra ir menas”, “girios” redakcijose. Pradėjo spausdinti 1960m. rinkiniai: “žydi bičių duona”, “rugsėjo paukščiai”, “keleivio novelės”, “horizonte bėga šernai”.
Lėtoko, ramaus pasakotojo detalei skirtas ypatingas vaidmuo. Šykštokas poetinėms puošmenoms. Mėgsta šnekamosios klabos žodžius, posakius, intonacijas. Nesibijo pavartoti viena kitą barbarizmą, laiko padiktuotą naujadarą. Sėkmingai naudojasi “ne savo vietoje atsidūrusio žodžio efektu”. Ironija – retas svečias, bet blyksteli laiku ir vietoj. Tenkinasi pačiu menkiausiu epitetu, mažybinėm, maloninėm formom. Nuotaikos (pirmiausiai liųdnos) meeistras. Tematikos atžvilgiu – kaimo rašytojas. Savotiša atsvara kompromisui su sąžine, žmogaus susmulkėjimui, per visas Apučio knygas eina žmogaus orumo, savo vertės jutimo, eukštesnių, ne visada aiškiai suvokiamų ir įvardijamų dvasinių siekių idėja. Idėjinę, estetinę įtaigą ir reikšmę lemia autoriaus saikas ir taktas. Giliausią įspūdį palieka nuolat stiprėjanti tolstančios vaikystės, pauglystės, ankstyvosios jaunystės gaida.
Išvados: taupus, tikslus, efektyvus poetinių raiškos priemonių vartojimas yra svarbi Apučio prozos ypatybė.meninė kūryba be kitų savo ypatybių turi dar ir tą, kad pro nepakartojamai individualų reikšinį, pro neepamėgdžiojamai savitą`kūrėjo likimą visada prasišviečia ir universalesni dėsningumai, visuotinenė patirtis. Aputis filosofiškai sprendžia žmogiškąsias problemas. Rašo ne sau, bet žmogui ir apie žmogų (stengiasi užčiuopti jautriausias stygas, sužadinti norą matyti, girdėti vienas kitą). Dominuoja kaimo tema, autobiografinė tema, grįžimo į vaikystę, tė

ėvu namus.

Leave a Comment