Istorija Lietuvių literatūroje

8359 0

Istorinių patirčių atspindžiai skirtingų laikotarpių lietuvių literatūroje

Savo kraštą žmogus pažįsta iš rašytinių šaltinių. Juose sutelpa žmogaus patirtis, išgyvenimai. Istorijos vadovėliuose mes galime pamatyti faktus ir metus, bet juose negalime pamatyti ar pajusti to meto žmogaus išgyvenimų bei jausmų. Visa tai atspindi literatūra, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo sunku rasti žodžių. Skaitant įvairius literatūros kūrinius, galima pastebėti, kad skirtingose epochose gyvenę rašytojai vaizdavo žmonių gyvenimą. Tai lėmė skirtingi istorijos tarpsniai, pasižymėję savita vertybių sistema, aplinkybėmis, istoriniu kontekstu. Liiteratūriniai kūriniai, atskleidžiantys tautos istoriją – tai rašytojo mąstymo išraiška, priminimas, kad istorijos niekada negalima pamiršti, nutylėti, nes žmonės be istorijos – žmonės be veidų. Suprantama, kad kiekvieno rašytojo kūrybą veikė tam tikros istorinės aplinkybės, todėl lietuvių literatūroje yra kūrinių, kurie itin tiksliai ir išsamiai nupasakoja įvairius istorinius įvykius, tuo metu vyravusias visuomenės nuotaikas, pačių autorių patirtį.

XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas. Apie jo asmenį iki šiol turima stebėtinai mažai žinių. Mokėjo lietuviškai, taigi greičiausiai buvo lietuvis. Po pirmuoju spausdintu savo eilėraščiu paasirašė kaip „Vilnietis“. Nebuvo kilmingas, tačiau buvo apsiskaitęs ir tobulai mokėjo lotynų kalbą, kur mokėsi – nežinia. Tikrai žinoma tik tai, kad Radvanas buvo protestantas – evangelikas reformatas. Šios tikybos šalininkai Lietuvoje jautėsi už daug ką dėkingi galingam ir dosniam savo globėjui Mi

ikalojui Radvilai Rudajam, tad po jo mirties tai paskatino Radvaną, talentingiausia iš jų, eilėmis aprašyti šio iškilaus asmens gyvenimą ir darbus, t.y. įamžinti jo atminimą literatūros paminklu. Poema buvo pavadinta „Radviliada“.Istorinis „Radviliados“ fonas – tai Livonijos karas vykęs 1558 – 1583 metais. Šiame kare Lietuva ir Lenkija kariavo su Maskva dėl Livonijos.

Labai svarbus yra epizodas, kuriame Radvanas pasakoja, kaip nuo mažens buvo ugdoma būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybė. Poetas sukuria auklėtojo Mūsajo paveikslą. Jis siekia, kad vaikas suprastų: viskas, kas materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų kūriniai ankščiau ar vėliau virsta dulkėmis. Iš tiesų, kokia prasmė siekti valdžios ir turtų, kai suvoki, kad visas žmonių gyvenamas pasaulis tėra taškelis visatos vandenyne? Tuo remiantis, sudėliojamas tobulo herojaus pavyzdys: tikrasis atlygis laaukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti – nesavanaudiškai. Paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys bajorams ir didikams. Poetas norėjo bajorams priminti, kad jų luomas išskirtinę padėtį visuomenėje įgijo vien dėl savo įsipareigojimo ginti šalį.

„Radviliadoje“ ryškiausiu neigiamu herojumi laikomas Caras Ivanas. Poemoje jis nuolat vadinamas tironu; jis parodytas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis.

Senosios lietuvių literatūros kontekste Radvano „Radviliada“ išsiskiria ne literatūriniais ve

eikėjų paveikslais ir mūšių aprašymais, bet pribloškiamai įspūdingu Lietuvos vaizdiniu. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija – „įžymioji Lietuva“.

Taip pat istoriją atspindi ir XX a. pradžios rašytojas ir realizmo atstovas Jonas Biliūnas. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus neturi laisvo pasirinkimo, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Tačiau ne skriauda, o jos išgyvenimas yra pasakojimų pagrindas. Autorius koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų pasakojimą, veikėjų išgyvenimus.

Svarstydamas, kokias temas būtų galima rinktis kūriniams, Biliūnas yra užsiminęs, kad reikėtų vaizduoti ką nors iš XIX a. istorijos, pavyzdžiui, 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, Vilniaus universiteto draugijas – tikėjo, kad tai būtų mielesnė ir naudingesnė lektūra skaitytojams. Taip gimė apysaka „Liūdna pasaka“, iškėlusi 1863 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Lietuvai ir atskiriems žmonėms.

Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautos likimą sukilimo metu. „Liūdnoje pasakoje“ kalbama apie baudžiavą, bet kartu užsimenama apie troškimą išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos, būti savo žemės šeimininkais, laisvai ir laimingai gyventi. Tautinis sąmonėjimas ir apsisprendimas kovoti dėl teisingumo apibūdinamas kaip viltingas laisvės ir lygybės siekis, kuriam negailima paaukoti gyvybės. Gausiai į kovą stoja jauni žmonės, vienas jų – Juozapotos vy

yras Petras, tvirtai įsitikinęs, kad jo asmeninė laimė priklauso nuo tautos gerovės. Deja, sukilimas numalšinamas, o kovotojai nužudomi arba ištremiami į Sibirą. Petras pakariamas, namai atiduodami svetimtaučiui, Juozapota nors ir nedalyvauja sukilime ją įvykiai taip pat paliečia – ji ieškojo vyro, baiminosi ir buvo nežinioje, galiausiai išvydusi kartuves ji lieka viena, sutrikusio proto ir niekam nereikalinga.

Šia apysaka J. Biliūnas ne tik vaizduoja baudžiavą ir 1863 m. sukilimą, bet didžiausią dėmesį skiria veikėjų išgyvenimams atskleisti. Sukilimas buvo numalšintas, jis pareikalavo daug aukų, tačiau šios aukos atvėrė kelią tautinės savimonės iškilimui ir parodė, kokia didelė yra laimės ir laisvės kaina.

Kitas autorius, k. . .

Join the Conversation

×
×